Gyvenimas ne pagal svetimą scenarijų

Tu ne­ga­li sau leis­ti su­si­lauk­ti kū­di­kio. Ne­su­ge­bė­si juo pa­si­rū­pin­ti. O tu, ko­dėl gy­ve­ni su neį­ga­lia mo­te­ri­mi, ar svei­kų ma­žai? Šie ir dar mi­li­jo­nai kitų klau­si­mų per­se­kio­ja du my­lin­čius žmo­nes. Vil­ma nuo gi­mi­mo gy­ve­na su sun­kia fi­zi­ne ne­ga­lia. Pet­ras ne­šio­ja sa­vo mo­te­rį ant ran­kų vi­so­mis pra­smė­mis. Ir jie su­si­lau­kė ma­žy­lio.

Vi­di­nės sie­nos

Tre­jus me­tus kar­tu gy­ve­nan­čiai po­rai – Pet­rui ir Vil­mai – gi­mė svei­ku­tė­lis kū­di­kis. Nau­ja gy­vy­bė vi­sa­da ste­buk­las, ta­čiau šis at­ve­jis iš­skir­ti­nis. Jau­na ma­ma dėl pa­tir­tos gim­dy­mo trau­mos ne­ga­li vi­sa­ver­tiš­kai val­dy­ti ran­kų ir ko­jų. To­dėl apie sa­vo šei­mą Vil­ma tik ne­drą­siai pa­sva­jo­da­vu­si.

Bai­gė uni­ver­si­te­tą, iš­lei­do ei­lė­raš­čių kny­gą. Silp­nu­mo aki­mir­ko­mis klau­sė sa­vęs: ko­dėl, ko­kia bu­vi­mo pra­smė? Ra­mi­no sa­vo maiš­tin­gas min­tis – toks li­ki­mas, nie­ko ne­pa­kei­si, jei kū­nas ta­po sie­los ka­lė­ji­mu.

Vil­ma bu­vo įti­ki­nu­si sa­ve, kad kū­di­kis – ne jai. Ne­su­ge­bės pri­žiū­rė­ti. Taip ją nu­tei­kė ir ar­ti­miau­sias iki tol žmo­gus ma­ma.

„Jei man anks­čiau bū­tų pa­sa­kę, kad taip pa­si­keis gy­ve­ni­mas, ne­bū­čiau pa­ti­kė­ju­si“, – sa­ko Vil­ma, prie krū­ti­nės glaus­da­ma kū­di­kį. Pa­lai­ko jį, kol Pet­ras su­pla­ka vai­ke­liui mais­to mi­ši­nė­lį.

Pet­ras jau tu­rė­jo šei­mą ir vai­kų. Jie nuo­lat atei­na į sve­čius. „Jau bu­vau pra­dė­jęs ris­tis į pa­kal­nę“, – trum­pai api­bū­di­na sa­vo praei­tį vy­ras. Da­bar jis pil­nas ener­gi­jos ir jė­gų, ku­rių pri­rei­kia kas­dien dar­be ir na­muo­se.

Lais­vės vai­sius

Kaip po­ra su­ra­do vie­nas ki­tą? Abu at­sa­ko pa­na­šiai – Die­vo ke­liai ne­ži­no­mi. Vie­nas ki­tas žo­dis in­ter­ne­te. Il­gi po­kal­biai va­ka­rais. Grei­tai su­pra­to, kad vie­nas ki­tą pa­pil­do, jau­čia.

Pra­dė­jo gy­ven­ti Pet­ro bu­te, ta­čiau bu­vo daug var­go. Bu­tas ket­vir­ta­me aukš­te Vil­mai yra be­veik ne­pa­sie­kia­mas, daž­niau­siai Pet­ras ją už­neš­da­vo ant ran­kų.

Kai pra­dė­jo lauk­tis, te­ko sku­biai ieš­ko­ti būs­to pir­ma­me aukš­te. Ra­do ne tik bu­tą, bet ir daug ge­ra­no­riš­kų kai­my­nų.

Pet­ras – vy­ras kaip mū­ras ir ne tik fi­ziš­kai. Jo ge­le­ži­nė lo­gi­ka pa­ta­ria ma­žiau klau­sy­ti sve­ti­mų gy­ve­ni­mo re­cep­tų, o ieš­ko­ti sa­vo­jo. Pet­ras žiū­ri į sa­vo mo­te­rį ir svars­to: „Nus­ki­lo man. Tvar­kin­ga, pro­tin­ga. Ko gi jai trūks­ta kaip žmo­gui? Nie­ko. Tik ge­ro spy­rio į už­pa­ka­lį, kad ne­sus­to­tų ir to­liau ti­kė­tų sa­vi­mi. Dau­gu­ma va­di­na­mųjų „svei­kų­jų“ tu­ri dau­giau trū­ku­mų nei ji.“

Kai Vil­ma pra­dė­jo lauk­tis, griu­vo de­šimt­me­čiais kur­tos vi­di­nės sie­nos. Pa­šiur­po vi­si, ku­rie ją už­jau­tė dėl ne­ga­lios. Tai dau­giau­siai bu­vo ar­ti­mi žmo­nės ar­ba so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Tik ke­le­tas pa­žįs­ta­mų ir me­di­kų nuo­šir­džiai džiau­gė­si už­si­mez­gu­sia nau­ja gy­vy­be ir stip­ri­no jau­nos ma­mos pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

„Ži­nau, kad esa­me ne pir­mie­ji to­kio li­ki­mo žmo­nės, ku­rie su­si­lau­kė­me vai­kų. Ta min­tis ma­ne pa­lai­kė taip pat, kaip ir vy­ro ti­kė­ji­mas ma­ni­mi. Be to, vis­kas klos­tė­si la­bai sklan­džiai. Kai at­vy­kau į li­go­ni­nę gim­dy­ti, dak­ta­rai amo ne­te­ko iš nuo­sta­bos – pir­ma gru­pė ir ne­gu­lė­jai li­go­ni­nė­je! O ką aš ten pa­li­kau?“ – šyp­so­si lai­min­ga mo­te­ris.

Bui­tis ir „sve­ti­ma“ vals­ty­bė

Eu­fo­ri­ja? Be­ga­li­nis džiaugs­mas? Lai­mės ka­rū­na? „Kū­di­kis nuė­mė tą ka­rū­ną ir pa­tup­dė ant že­mės. Da­bar ne me­tas sva­jo­ti. Rei­kia juo pa­si­rū­pin­ti“, – sa­ko Pet­ras, plau­da­mas juo­das nuo dar­bo ran­kas.

Pet­ras ir Vil­ma ma­ža­me vie­no kam­ba­rio buto bend­ra­bu­ty­je kol kas tel­pa. Kū­di­kiui lo­vy­tė dar ne­su­rink­ta, nes lais­vai ga­li mie­go­ti ve­ži­mė­ly­je. Blo­giau­sia, kad kol kas nė­ra šil­to van­dens.

Šei­my­ni­nė ma­ši­na – se­nu­tė, ta­čiau bū­ti­na. Vi­sa lai­mė, kad vy­ras pa­ts su­ge­ba ją pa­re­mon­tuo­ti. Su­rū­di­ju­sį vos gy­vą au­to­mo­bi­lį so­cia­li­niai dar­buo­to­jai no­rė­jo įver­tin­ti kaip rim­tą tri­jų tūks­tan­čių li­tų tur­tą, o ne bū­ti­ną su­si­sie­ki­mo prie­mo­nę. Nuo to pri­klau­so pa­šal­pų dy­dis.

Po­ra ne­si­tuo­kia, nes tai neap­si­mo­ka fi­nan­siš­kai, kad ir kaip ab­sur­diš­kai tai skam­bė­tų. Pet­rui ten­ka dirb­ti ri­bo­tai va­lan­dų. Jei su­si­tuok­tų ir įsi­dar­bin­tų visu eta­tu, gal ir vai­ką atim­tų – juk teo­riš­kai jie ne­tu­rė­tų ga­li­my­bių juo pa­si­rū­pin­ti.

Pet­rui vaiz­duo­ti varg­šą sun­ku. Tu­ri ran­kas ir ko­jas, to­dėl kiek ga­li – dir­ba. „Už­dir­bu tik­rai ne tuos 315 li­tų, ku­riuos man duo­tų vals­ty­bė už sė­dė­ji­mą na­mie. Juk už tiek vai­kui gal tik saus­kel­nių nu­pirk­si“, – sa­ko Pet­ras.

Gau­ti pa­šal­pą nė­ra ma­lo­nu ir Vil­mai. Kar­tais nu­va­žiuo­ja abu ko­kį „po­pie­rių“ pa­si­ra­šy­ti, o dar­buo­to­jai dre­bia Pet­rui: ko tu ją ati­tem­pei, juk ga­lė­jai ir vie­nas at­va­žiuo­ti. Tar­si žmo­gus bū­tų bul­vių mai­šas, ku­riam tik na­mie tu­pė­ti. Vil­ma taip pat mie­lai dirb­tų, ta­čiau jai ir prie kom­piu­te­rio sė­dė­ti yra ga­na sun­kus dar­bas.

Stip­ry­bė

Iš kur po­ra se­mia­si jė­gų? Pet­ras šiuo klau­si­mu aiš­kus: „Jei­gu man ge­ra, ko­dėl aš tu­riu da­ry­ti taip, kad man bū­tų blo­ga. Jei­gu aš va­do­vau­siuo­si sve­ti­mo­mis nuo­mo­nė­mis, tai ir sve­ti­mą gy­ve­ni­mą tu­rė­siu“.

Vil­ma tik da­bar su­pra­to, kad gy­ve­no pa­gal ki­tų nu­ro­dy­mus. Pa­si­ry­žu­si gy­ven­ti su vy­ru ir gim­dy­ti, ji pirmą kar­tą priė­mė sa­vo spren­di­mą.

Pa­si­tai­kė ir pyk­čių, ta­čiau jie tik dar la­biau suar­ti­no.

Po­ra dė­kin­ga me­di­kams ir dau­ge­liui ki­tų žmo­nių, ku­rie į si­tua­ci­ją žvel­gė blai­viu pro­tu. Jie pa­lai­kė ne tik žo­džiais.

Pa­si­kei­tus gy­ve­ni­mo rit­mui Vil­ma ne­be­ra­šo ei­lė­raš­čių. Iki tol – vi­si iš aša­rų su­dė­lio­ti. Vi­si – apie jos ne­jud­rią bū­tį le­kian­čia­me pa­sau­ly­je. Pet­ras jų per­skai­tė tik ke­le­tą. Per skau­du.

„Tai la­bai są­mo­nin­gi ir pra­smin­gi žo­džiai, ta­čiau da­bar vis­kas yra ki­taip. Vi­sus jos ei­lė­raš­čius per­skai­čiau ne kny­go­je, o žmo­gu­je. Ti­kiuo­si, da­bar vėl pra­dės ra­šy­ti, ta­čiau links­mes­nius. Juk kas­dien ste­bi sa­vo vai­ką – kaip švie­są“, – sa­kė Pet­ras, ko­ne vie­nin­te­lis ma­tęs, kaip Vil­ma pa­si­kei­tė per pa­sta­ruo­sius me­tus.

PSI­CHO­LO­GO KO­MEN­TA­RAS

Bręs­ti ten­ka vi­siems