Tu negali sau leisti susilaukti kūdikio. Nesugebėsi juo pasirūpinti. O tu, kodėl gyveni su neįgalia moterimi, ar sveikų mažai? Šie ir dar milijonai kitų klausimų persekioja du mylinčius žmones. Vilma nuo gimimo gyvena su sunkia fizine negalia. Petras nešioja savo moterį ant rankų visomis prasmėmis. Ir jie susilaukė mažylio.
Vidinės sienos
Trejus metus kartu gyvenančiai porai – Petrui ir Vilmai – gimė sveikutėlis kūdikis. Nauja gyvybė visada stebuklas, tačiau šis atvejis išskirtinis. Jauna mama dėl patirtos gimdymo traumos negali visavertiškai valdyti rankų ir kojų. Todėl apie savo šeimą Vilma tik nedrąsiai pasvajodavusi.
Baigė universitetą, išleido eilėraščių knygą. Silpnumo akimirkomis klausė savęs: kodėl, kokia buvimo prasmė? Ramino savo maištingas mintis – toks likimas, nieko nepakeisi, jei kūnas tapo sielos kalėjimu.
Vilma buvo įtikinusi save, kad kūdikis – ne jai. Nesugebės prižiūrėti. Taip ją nuteikė ir artimiausias iki tol žmogus mama.
„Jei man anksčiau būtų pasakę, kad taip pasikeis gyvenimas, nebūčiau patikėjusi“, – sako Vilma, prie krūtinės glausdama kūdikį. Palaiko jį, kol Petras suplaka vaikeliui maisto mišinėlį.
Petras jau turėjo šeimą ir vaikų. Jie nuolat ateina į svečius. „Jau buvau pradėjęs ristis į pakalnę“, – trumpai apibūdina savo praeitį vyras. Dabar jis pilnas energijos ir jėgų, kurių prireikia kasdien darbe ir namuose.
Laisvės vaisius
Kaip pora surado vienas kitą? Abu atsako panašiai – Dievo keliai nežinomi. Vienas kitas žodis internete. Ilgi pokalbiai vakarais. Greitai suprato, kad vienas kitą papildo, jaučia.
Pradėjo gyventi Petro bute, tačiau buvo daug vargo. Butas ketvirtame aukšte Vilmai yra beveik nepasiekiamas, dažniausiai Petras ją užnešdavo ant rankų.
Kai pradėjo lauktis, teko skubiai ieškoti būsto pirmame aukšte. Rado ne tik butą, bet ir daug geranoriškų kaimynų.
Petras – vyras kaip mūras ir ne tik fiziškai. Jo geležinė logika pataria mažiau klausyti svetimų gyvenimo receptų, o ieškoti savojo. Petras žiūri į savo moterį ir svarsto: „Nuskilo man. Tvarkinga, protinga. Ko gi jai trūksta kaip žmogui? Nieko. Tik gero spyrio į užpakalį, kad nesustotų ir toliau tikėtų savimi. Dauguma vadinamųjų „sveikųjų“ turi daugiau trūkumų nei ji.“
Kai Vilma pradėjo lauktis, griuvo dešimtmečiais kurtos vidinės sienos. Pašiurpo visi, kurie ją užjautė dėl negalios. Tai daugiausiai buvo artimi žmonės arba socialiniai darbuotojai. Tik keletas pažįstamų ir medikų nuoširdžiai džiaugėsi užsimezgusia nauja gyvybe ir stiprino jaunos mamos pasitikėjimą savimi.
„Žinau, kad esame ne pirmieji tokio likimo žmonės, kurie susilaukėme vaikų. Ta mintis mane palaikė taip pat, kaip ir vyro tikėjimas manimi. Be to, viskas klostėsi labai sklandžiai. Kai atvykau į ligoninę gimdyti, daktarai amo neteko iš nuostabos – pirma grupė ir negulėjai ligoninėje! O ką aš ten palikau?“ – šypsosi laiminga moteris.
Buitis ir „svetima“ valstybė
Euforija? Begalinis džiaugsmas? Laimės karūna? „Kūdikis nuėmė tą karūną ir patupdė ant žemės. Dabar ne metas svajoti. Reikia juo pasirūpinti“, – sako Petras, plaudamas juodas nuo darbo rankas.
Petras ir Vilma mažame vieno kambario buto bendrabutyje kol kas telpa. Kūdikiui lovytė dar nesurinkta, nes laisvai gali miegoti vežimėlyje. Blogiausia, kad kol kas nėra šilto vandens.
Šeimyninė mašina – senutė, tačiau būtina. Visa laimė, kad vyras pats sugeba ją paremontuoti. Surūdijusį vos gyvą automobilį socialiniai darbuotojai norėjo įvertinti kaip rimtą trijų tūkstančių litų turtą, o ne būtiną susisiekimo priemonę. Nuo to priklauso pašalpų dydis.
Pora nesituokia, nes tai neapsimoka finansiškai, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Petrui tenka dirbti ribotai valandų. Jei susituoktų ir įsidarbintų visu etatu, gal ir vaiką atimtų – juk teoriškai jie neturėtų galimybių juo pasirūpinti.
Petrui vaizduoti vargšą sunku. Turi rankas ir kojas, todėl kiek gali – dirba. „Uždirbu tikrai ne tuos 315 litų, kuriuos man duotų valstybė už sėdėjimą namie. Juk už tiek vaikui gal tik sauskelnių nupirksi“, – sako Petras.
Gauti pašalpą nėra malonu ir Vilmai. Kartais nuvažiuoja abu kokį „popierių“ pasirašyti, o darbuotojai drebia Petrui: ko tu ją atitempei, juk galėjai ir vienas atvažiuoti. Tarsi žmogus būtų bulvių maišas, kuriam tik namie tupėti. Vilma taip pat mielai dirbtų, tačiau jai ir prie kompiuterio sėdėti yra gana sunkus darbas.
Stiprybė
Iš kur pora semiasi jėgų? Petras šiuo klausimu aiškus: „Jeigu man gera, kodėl aš turiu daryti taip, kad man būtų bloga. Jeigu aš vadovausiuosi svetimomis nuomonėmis, tai ir svetimą gyvenimą turėsiu“.
Vilma tik dabar suprato, kad gyveno pagal kitų nurodymus. Pasiryžusi gyventi su vyru ir gimdyti, ji pirmą kartą priėmė savo sprendimą.
Pasitaikė ir pykčių, tačiau jie tik dar labiau suartino.
Pora dėkinga medikams ir daugeliui kitų žmonių, kurie į situaciją žvelgė blaiviu protu. Jie palaikė ne tik žodžiais.
Pasikeitus gyvenimo ritmui Vilma neberašo eilėraščių. Iki tol – visi iš ašarų sudėlioti. Visi – apie jos nejudrią būtį lekiančiame pasaulyje. Petras jų perskaitė tik keletą. Per skaudu.
„Tai labai sąmoningi ir prasmingi žodžiai, tačiau dabar viskas yra kitaip. Visus jos eilėraščius perskaičiau ne knygoje, o žmoguje. Tikiuosi, dabar vėl pradės rašyti, tačiau linksmesnius. Juk kasdien stebi savo vaiką – kaip šviesą“, – sakė Petras, kone vienintelis matęs, kaip Vilma pasikeitė per pastaruosius metus.
PSICHOLOGO KOMENTARAS
Bręsti tenka visiems
Lilija ŠILEIKIENĖ:
– Šioje istorijoje matau tris puses – tai patys tėveliai, susilaukę vaikelio kaip akibrokšto kitiems, močiutė, pasimetusi savo nuostatose ir visuomenė – mes visi. Įsipainioję jausmai – nerimas, baimė, pavydas, abejonės, gėda, egoizmas.
Iš tėvelių pusės jaučiamas nerimas, tuo pačiu ir laimė, galbūt giliau paslėpta vidinė sumaištis, tačiau su tvirtu noru ją racionalizuoti, įsisąmoninti. Galima suprasti ir močiutę, juk jai teko nelengva dalia – auginti, puoselėti neįgalų vaiką. Gyvenimas iš jos pareikalavo daugybės emocinių, dvasinių, fizinių jėgų. Tik kodėl laimingą dukrą priimti yra sunkiau nei nelaimingą?
O mes? Patys to nenorėdami pakliūvame į išankstinių nuostatų ir stereotipų pinkles. Mums susiaurinti savo suvokimo lauką yra patogu – taip saugiau, patikimiau. Mūsų rėmai maitina iliuziją, kad visi tie, kurie netelpa į mūsų suvokimo ribas, patys kalti, kad yra tokie.
Didžia dalimi taip vertiname ir neįgalius žmones. Mėgaujamės savo egoizmu, neretai prisidangstydami itin altruistiniais tikslais. Tačiau išmintis mums sako, kad išimčių yra kur kas daugiau. Būti nuoširdiems patiems sau yra užvis sunkiausia. Gyvenant autentišką savo gyvenimą, noras gyventi kitų gyvenimus proporcingai mažėja. Tai liečia visus šios istorijos pagrindinių herojų poelgio vertintojus.
Už išankstinių nuostatų ir stereotipų tūno giliai paslėptos baimės. Klausimas istorijos dalyviams – ką man sako mano nerimas ir baimės? Kas iš tiesų yra svarbiausia, o kas tėra tik teatro žaidimas?
Svarbu įvardyti savo baimes, gyvenimo sunkumus, nes nėra taip paprasta auginti vaikelį šiai mamytei. Kyla asociacija – tai žmonės, besiveržiantys į laisvę. Tačiau laisvė turi savo kainą. Kiek jie yra pajėgūs ją mokėti? Fiziškai, psichologiškai? Norisi tikėti, kad šie tėvai gerai ją supranta, nes laisvė visuomet eina kartu su atsakomybe. Vertėtų nuoširdžiai atsakyti sau į šiuos klausimus. Tik taip bręstame kaip žmonės ir tampame šio to verti.
Rašyti komentarą