Gyvenimo dugne pagalvės neliko

Vie­ni­ša epi­lep­si­ja ser­gan­ti mo­te­ris iš­kel­di­na­ma iš sa­vi­val­dy­bės bend­ra­bu­čio. Dėl 300 li­tų sko­los. Toks teis­mo spren­di­mas, ku­rio ne­lai­mė­lė ne­ga­lė­jo ap­skųs­ti. Kas to­liau? „Pa­siim­siu pa­gal­vę ir ei­siu mie­go­ti į Sa­vi­val­dy­bę“, – sa­ko Re­na­ta, at­si­dū­ru­si gy­ve­ni­mo dug­ne, be jo­kios pa­gal­bos.

Į pa­kal­nę

Re­na­ta (var­das pa­keis­tas – red. pa­st.) – jau­na mo­te­ris – pa­sa­ko­ja prieš tre­jus me­tus gy­ve­nu­si Vil­niu­je. Dir­bu­si pres­ti­ži­nia­me gro­žio sa­lo­ne. Prie­mies­ty­je tu­rė­ju­si na­mą. Pa­sa­ko­ja kir­pu­si ne vie­ną po­li­ti­ką. Sta­ža­vo­si Ry­go­je.

Vie­ną die­ną ją iš­ti­ko epi­lep­si­jos prie­puo­lis be­ker­pant klien­tą. Ne­sau­gu, ga­li žirk­lė­mis ką nors su­žeis­ti – taip jai paaiš­ki­no darb­da­vys. Kir­pyk­los du­rys už­si­da­rė.

Prie­puo­liai daž­nė­jo. Kar­tais už­klup­da­vo gat­vė­je, ir ji at­si­gau­da­vo be ran­ki­nės, pi­ni­gi­nės ar te­le­fo­no. Jau po ke­lių mė­ne­sių par­da­vė vis­ką, ką tu­rė­jo Vil­niu­je. Kur iš­tir­po pi­ni­gai, mo­te­ris ne­pa­sa­ko­ja.

Grį­žo į gim­tuo­sius Šiau­lius pas ma­mą, užau­gi­nusią pen­kis vai­kus.

Dar po ke­lių prie­puo­lių ir gy­ve­ni­mo vi­ra­žų – Re­na­ta at­si­dū­rė Šiau­lių lai­ki­no­jo ap­gy­ven­di­ni­mo na­muo­se.

Vė­liau at­si­kraus­tė į bend­ra­bu­tį mies­to pa­kraš­ty­je. Pra­si­dė­jo ne­su­ta­ri­mai su kai­my­nais. Vie­nas jų, anot mo­ters, už­si­ma­nė už­grob­ti jos kam­ba­riu­ką. O čia dar sko­la – 300 li­tų už nuo­mą.

Iš­kel­di­na už sko­lą

Jau prieš pus­me­tį įvy­kęs teis­mas, ta­čiau mo­te­ris sa­ko nie­ko ne­ži­no­ju­si nei apie teis­mą, nei apie iš­kel­di­ni­mą.

Pa­sa­ko­ja da­riu­si vis­ką, kad tik jai pa­lik­tų sto­gą virš gal­vos, ta­čiau pa­ja­mos – vos 125 li­tai per mė­ne­sį. Ro­do do­ku­men­tų šūs­nis. Pas­ku­ti­nis mo­kė­ji­mas už bend­ra­bu­čio nuo­mą – rugp­jū­čio mė­ne­sį.

Su­dė­jus mo­kes­čius už šil­dy­mą ir elekt­rą su­si­da­ry­tų dar per 700 li­tų. Su ši­lu­mos ir elekt­ros tie­kė­jais ji sa­ko su­si­ta­ru­si – mo­ka sko­lą da­li­mis.

Mo­te­ris pa­ro­do, už ką yra sko­lin­ga. Ne­di­du­kas kam­ba­rys, nie­ka­da ne­ma­tęs re­mon­to. Elekt­ros ins­ta­lia­ci­ja iš­de­gu­si.

Mo­te­ris ne­ži­no, ką da­rys, kai pa­si­bels ant­sto­liai? O jų ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis sulauks, jei pa­ti sa­vo no­ru neap­leis pa­tal­pų.

Išei­tis – ki­ti val­diš­ki na­mai?

Auš­ra Gai­liū­nie­nė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus, so­cia­li­nių pa­slau­gų po­sky­rio ve­dė­ja, ži­no apie šią mo­te­rį.

Re­na­ta so­cia­li­nę pa­ra­mą pra­dė­jo gau­ti ko­ne prieš de­šimt­me­tį. Gir­dė­ju­si, kad mo­te­riai ne kar­tą pri­rei­kė de­tok­si­ka­ci­jos, bet ne nuo al­ko­ho­lio.

Kur ding­ti Re­na­tai? Ve­dė­ja var­di­ja įstai­gas: Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­ras, rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rai, ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų drau­gi­ja...

Kas paims su­var­gu­sį žmo­gų už ran­kos ir jį nu­ves rei­kia­mu ke­liu? Nie­kas. To­kiems at­ve­jams sky­riu­je net psi­cho­lo­go nė­ra.

Me­ras – be­jė­gis

Re­na­ta prieš po­rą sa­vai­čių su­sė­do už vie­no sta­lo su mies­to me­ru Jus­ti­nu Sar­taus­ku ir Tur­to val­dy­mo sky­riaus Būs­to fon­do po­sky­rio ve­dė­ja Ode­ta Va­lun­ge­vi­čie­ne.

Po­kal­bis ne­da­vė jo­kių re­zul­ta­tų. Teis­mas įvy­kęs, spren­di­mas neaps­kųs­tas ir įsi­tei­sė­jęs. Mo­te­riai pa­siū­ly­ta vėl ap­si­gy­ven­ti Lai­ki­no­jo ap­gy­ven­di­ni­mo na­muo­se.

„Su sko­li­nin­kais dir­ba­me iš­ti­sus me­tus ir tik tuo­met, kai ne­pa­vyks­ta su­si­tar­ti, ima­mės kraš­tu­ti­nių prie­mo­nių. Per me­tus to­kių at­ve­jų pa­si­tai­ko ne vie­nas“, – tvir­ti­na O. Va­lun­ge­vi­čie­nė.

Ji pa­ti­ki­no, kad Re­na­tos kam­ba­rys ne­tu­rė­tų bū­ti per­leis­tas jos kai­my­nui. Yra su­si­da­riu­si ei­lė tų, ku­rie lau­kia būs­to. Taip pat yra ne­ma­žai naš­lai­čių, ku­rie pre­ten­duo­ja į bu­tą be ei­lės.

Be mei­lės sis­te­ma ne­vei­kia

Kel­mės ra­jo­no But­kiš­kės kai­me, ato­kio­je so­dy­bo­je, gy­ve­na bu­vę al­ko­ho­li­kai. Juos ten pri­glau­dė Re­mi­gi­jus Ka­la­kaus­kas. Jis sa­ko, kad nuo pri­klau­so­my­bių ken­čian­čiai mo­te­riai daug sun­kiau nei vy­rui: „Ją pa­sau­lis la­biau smer­kia. Sun­ku su­grįž­ti į ar­ti­mų žmo­nių ra­tą. Nie­kas neiš­tie­sia ran­kos.“

„Yra to­kia pri­klau­so­my­bės rū­šis – koal­ko­ho­li­kai. Jie vai­kys­tė­je ma­tė ge­rian­čius tė­vus ir sau kar­to­jo nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­ger­sian­tys. Ky­la kar­je­ros laip­tais ir kai jau tam­pa ge­ne­ra­li­niais di­rek­to­riais – už­ge­ria, – da­li­ja­si pra­kti­niais pa­vyz­džiais R. Ka­la­kaus­kas. – Per me­tus ar dve­jus iš aukš­ty­bių at­si­du­ria prie kon­tei­ne­rio.“

Jo nuo­mo­ne, mū­sų so­cia­li­nė sis­te­ma ne­vei­kia. „Tiems žmo­nėms la­bai svar­bu jaus­ti, kad yra my­li­mi, – sa­ko al­ko­ho­li­kus iš dug­no trau­kian­tis vy­ras. – So­cia­li­niai dar­buo­to­jai, net ir gau­da­mi al­gą, iš­moks­ta nuo jų ap­si­gin­ti, o ne juos ap­ka­bin­ti.“

R. Ka­la­kaus­kas pa­sa­ko­ja apie sis­te­mą Vo­kie­ti­jo­je. Po­li­ci­nin­kas, darb­da­vys, ku­ni­gas ir kai­my­nas – vi­si spau­džia pri­klau­so­my­bių ka­muo­ja­mą žmo­gų į kam­pą, kad šis su­pras­tų sa­vo bė­dą ir im­tų­si veiks­mų. Tik 5 pro­cen­tai į rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­gas atei­na pa­tys. Ki­tus at­va­ro ap­lin­ka. Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re – ba­sei­nai, pir­tys, kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, iš­vy­kos sli­di­nė­ti.

„Dau­gu­ma at­si­gau­na, iš­bren­da iš to mėš­lo ir pra­de­da nau­ją gy­ve­ni­mą. Vo­kie­čiai ap­skai­čia­vo, kad fi­nan­siš­kai tai ap­si­mo­ka“, – pa­sa­ko­ja R. Ka­la­kaus­kas.

Vil­tis

Ką da­ry­ti Re­na­tai? „So­cia­li­nė pa­šal­pa ir bu­tas – tai ne iš­si­gel­bė­ji­mas. Jei ji šian­dien vis­ko ne­pra­ras, tai nu­tiks vė­liau, – sa­ko But­kiš­kės so­dy­bos šei­mi­nin­kas. – Gy­ve­ni­mas nu­stums į gi­les­nį dug­ną, iš ku­rio pa­kil­ti bus dar sun­kiau. Kas nors pri­muš, su­skal­dys lū­pas, iš­dauš dan­tis.“

Jo ma­ny­mu, ge­riau­sia bū­tų, kad at­si­ras­tų iš­ma­nan­ti mo­te­ris, ku­ri su­ge­bė­tų pra­kal­bin­ti ją – bent ke­liais žo­džiais už­si­min­ti, kur yra jos tik­ro­ji pro­ble­ma. Vė­liau – de­tok­si­ka­ci­ja.

„Kai akys nuo šio var­go pra­švie­sės – į Pa­ku­tu­vė­nų pa­gal­bos cent­rą“, – siū­lo R. Ka­la­kaus­kas. Var­go pa­ty­ru­siam žmo­gui rei­kia „pa­mai­tin­ti“ išal­ku­sią ir nu­sku­ru­sią dva­sią.