O gal leido? Nes apie neleidimą pranešė ne oficialus savivaldybės raštas, bet Artūras Zuokas. Politinėms jėgoms persiskirsčius, pats galintis tapti neoficialus. Ir labai greitai. Be to, pranešta ne jaunimui, bet spaudos konferencijos dalyviams. O jie nebūtinai visi turi būti jauni.
Leidimo neduota paskutinę minutę, kad eitynių organizatoriai nespėtų pateikti skundo teismui. Ar iš viso kažkoks 23-iaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais dirbantis, visai trumpalaikis meras gali piliečiams leisti ar uždrausti Kovo 11-osios šventimą?
Jei dar nesame galutinai sužlugdyti ar apsnūdę, įsikalkime vieną kartą į galvas. Joks laisvas savo šalies pilietis NEPRIVALO derinti su valdžia savo jausmų. Nei romantinių, nei patriotinių. Nei sukeltų per didelio kraujospūdžio. Nei inicijuotų asmeninės laimės, meilės ar sezoninio gripo. Joks meras ar ministras neturi teisės paaiškinti, kaip Petras ar Jonas turi konkrečioje situacijoje jaustis. Pavyzdžiui, konkrečioje situacijoje, kai žmogus džiaugiasi Kovo 11-ąja. Juolab kai tą Kovo 11-ąją piliečiui iškovojo ne ponas Artūras. Ir 1991-ųjų sausio 13-ąją neišvažiavęs prieš sovietų tankus su riedžiais, oranžiniu dviračiu ar „piarine“ tankete.
Kaip galima ką nors iš anksto uždrausti žmogui, jei jis nieko blogo nedaro? Nedaužo langų, nesikabinėja prie praeivių?
Galų gale susivokime, kad jau drįstama pažeidinėti žmogaus teisę į visiškai asmenišką džiaugsmą. Į visiškai asmenišką pasididžiavimą, kad esi lietuvis savo valstybėje. Žmonės, nutarę švęsti šią istorinę datą, iš viso neturėtų prašinėti savivaldybės malonės. Tiesiog pranešti, kad švęs. Kiek žmonių šventėje dalyvaus. Reikės ar nereikės apsaugos. Pranešimą užregistruoti savivaldybės priimamajame. Ir viskas!
Ar nepastebite, kaip kai kurie mūsų valdžios vyrai davatkiškai pasiduoda mums iš šalies primestai psichozei. Esą tautiškai nusiteikęs jaunimas yra „skinai“, „naciai“, „fašistai“. Tokia pati apšiurusi klišė, tiesa, dar pridėjus „buržuazines atgyvenas“, sovietiniais laikais buvo taikoma disidentams.
Kada mes išsivaduosime iš nuolankaus, visiems pataikaujančio lietuviško baudžiauninko sindromo? Kada išmoksime gerbti ne vien kitus, bet ir savus? Įsižiūrėkime į patriotišką jaunimą. Ar jis mums neprimena 1990-1991 metų? Būtent tokie žmonės tada saugojo Parlamentą. Būtent tokie žmonės budėjo prie TV bokšto. Ir neklausė leidimo, kur jiems stovėti ar eiti. O dabar kažkokie Vilniaus merijoje įsitaisę žmogeliai biurokratai jų patriotizmą apspjaudo. Et, jei nebūtų 1991-aisiais žuvęs jaunas berniokas, vardu Titas Masiulis. Turbūt dabar būtų apšauktas chuliganu, naciu, fašistu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą