"Kalėdos virto karnavalu"

"Kalėdos virto karnavalu"

"Kas moka dalintis, tam Dievas nėra tolimas. Visi geri darbai ir kūrinija yra skirti Dievo garbei",- sako kunigas misionierius pranciškonas Leopoldas Šaifelė (Leopold Scheifele), po šešerių metų grįžęs iš gimtosios Vokietijos, idant Klaipėdoje padėtų įkurti vienuolyną. Prieš tai jis jau buvo atstatęs bažnyčią Žemaitijoje, bet svarbiausia, jog jam pavyko atkurti dvasingumo tvirtovę žmonių širdyse.

Kas jus pirmą kartą atvedė į Lietuvą? - "Vakarų ekspresas" paklausė misionieriaus.

Buvau liudininkas, kai Komunistų partijos vadovas Michailas Gorbačiovas Romoje paskelbė Tarybų Sąjungos pabaigą ir naujos Rusijos valstybės atkūrimą. Tuo metu pranciškonų ordino generalinis ministras paskelbė projektą buvusioms imperijos tautoms, kurio tikslas buvo atnaujinti pranciškonų ordino struktūrą, pastiprinti išlikusių brolių dvasinį gyvenimą.

Tėvas Benediktas, kurį sutikau Romoje, pakvietė: "Dabar esame laisvi, viską galime padaryti, tik nežinome, kaip, eik pas mus!" Kai 1991 metais su juo skridau į Lietuvą, jis pranešė: "Darysime didelius dalykus!" Jau buvo padėjęs atgauti iš valstybės Kauno Šv. Jurgio bažnyčią ir vienuolyną, Vilniaus Šv. Bernardino bažnyčią, įkurti pranciškonų vienuolyną prie Kryžiaus kalno, šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią Klaipėdoje ir dienos centrą onkologiniams ligoniams.

Kas gieda - meldžiasi dvigubai

Kai įsikūrėte Kretingos vienuolyne, labdaros vaistinei Kretingoje atvežėte 3 tonas medikamentų. Dėstėte liturgiją ir fundamentinę teologiją Kretingos mergaičių religijos studijų institute ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. O jūsų kuruojamoje Tūbausių parapijoje pats autobusiuku vežėte į maldos namus senukus ir turinčius negalią žmones, mokėte žemaitiškų giesmių. Įkūrėte stalių, siuvėjų, kanklininkų būrelius.

Tūbausiuose buvo viena iš pirmųjų Žemaitijoje parapijos taryba su daugeliu grupių. Dėl liturgijos reikėjo atnaujinti bažnyčią, vyko kapitalinis remontas. Žmonės tikėjosi, kad man pavyks atgauti nacionalizuotą parapijos turtą. Geradarių iš Vokietijos dėka man pavyko daug padaryti. Sutvarkėme ir šiukšlynu paverstas kapines.

Greit supratau, kad neužtenka sakyti: "Taip turi būti", bet turiu parodyti, ką reikia daryti, ko trūksta bažnyčiai. Dabar Tūbausių bažnyčia pavyzdinė. Kunigas teikia pagalbą bendruomenei ne iš sakyklos, nes tai yra Dievo žodžio vieta, jam reikia turėti vietą, kur sutinka ir sutelkia žmones.

Sukūrėte aplink save mylinčių žmonių tvirtovę.

Kūrėjas yra Dievas, o aš atradau tikinčius, pamaldžius, labai gerus žmones. Daug jiems reikėjo kentėti, labai džiaugėsi gražiais naujais dalykais. Mielai mane priėmė, kaip ir aš juos: mus siejo bendra Kristaus meilė. Kaip žemaitis noriu sakyti: "Ko man daugiau rek?"

Dalinau knygutes kiekvieną sekmadienį su naujomis giesmėmis, kad visi galėtų giedoti. Mano asistentė, buvusi studentė Jūratė Dovydaitė mokė mergaites skambinti kanklėmis ir giedoti. Ji Kretingos Šv. Antano institute pas muzikologą, etnologą Alfonsą Motuzą mokėsi žemaitiškų giesmių, tad galėjome atnaujinti seną, sovietmečiu sugadintą tradiciją. Didžiuojamės, kad Tūbausių parapija turi savo ypatingą pažįstamą melodiją, švento parapijos globėjo apaštalo Andriejaus giesmę.

Kas gieda - meldžiasi dvigubai. Šventas Augustinas sakė: "Kas myli, tas gieda." Kartais mes negalime pasakyti, ką jaučiame, ir kai nebėra žodžių, yra tik melodija.

"Stebuklo padaryti negaliu"

Prie bažnyčios įkurdinote ir gyvulėlių ūkį: 18 ožkų, pulką kalakutų ir žąsų!

Kaip jūs viską žinote! Man atrodo, kad devyniolika ožkų buvo, o ūkio nebuvo! Komunistų politika buvo visa pašalinti kuo toliau nuo bažnyčios. Sugriovė sodybas, kurios buvo prie bažnyčios, ir naujus namus, "alytnamius", statė kuo toliau. Pagaliau bažnyčia atrodė kaip raganų namelis miške. Aš norėjau, kad čia vyktų gyvenimas.

Kartais iš kaimyno nuomodavau vieną kitą arklį. Nesu užaugęs kaime, tai nežinojau, kad ožkos yra keisti gyvūnai su savitu protu, ir jos veržėsi į šventorių, mindžiojo kapines, joms patiko ėsti gėles, ypač geltonas. Joms pastačiau tvartą, o anekdotiškos istorijos apie jas netilptų į laikraštį. Mūsų namines žąsis suvedžiojo atskridusios laukinės žąsys, visos kartu išskrido ir nebegrįžo.

Viena vizija, kuri dar neišsipildė - įsteigti šarvojimo namus Tūbausių bažnyčioje.

Žmonės sakė, kad išmokėte juos tikslumo, tvarkos ir viską padaryti iki galo. Gal pavyko ir puolusį žmogelį dvasia prikelti?

Kas grieko neturi? Du šventieji - Domas Helderis Kamara (Dom Helder Camara) ir motina Teresė susitarė: "Atsiverskime, ir pasaulyje bus dviem apgavikais mažiau!"

KUNIGYSTĖ yra atskiras pašaukimas, dovana ir užduotis kartu, tačiau daugelis nebepažįsta šio pašaukimo grožio, teigia Leopoldas Šaifelė.

Bet kiekvienas turi galimybę išgelbėti savo gyvenimą. Aš nemažai padariau, bet stebuklo padaryti negaliu, kad girtuoklis mestų gerti. Paguoda, kurios žmonės gali atrasti ir ieškoti bažnyčioje, yra nuodėmių atleidimas. Toks yra mūsų tikėjimas, toks yra Eucharistijos šventimas: "Tik tark žodį, ir mano siela pasveiks!" Ir tai tiesa: iš anksto, be nuopelnų dovanotas nuodėmių atleidimas gali padrąsinti žmogų, išlaisvinti nuo ydų.


Norėjau parodyti žmonėms kitą gyvenimo būdą, paraginti tėvus, kad leistų savo vaikus į gimnaziją, vėliau - į universitetą. Man labai skaudu, kad iš gimtojo kaimo svetur išvažiuoja jauni, dori žmonės, tarp jų ir buvę bažnyčios choristai. Brolis Benediktas pasakojo, kad Londone yra rajonas, kur restoranuose dirba daugiausiai lietuviai.

Stiprybė - šeimoje

Po keturiolikos metų buvote šešeriems išvykęs atgal į Vokietiją. Sakėte, kad buvote Bavarijos ordino provincijos pašauktas atnaujinti, modernizuoti savo Misijų sąjungos biurą ir veiklą.

Paskutiniuosius trejus metus rūpinausi savo sena mama. Ji mirė pernai, sulaukusi 98-erių. Nuo tada buvau laisvas tęsti savo misiją Lietuvoje.

Kodėl dabar esate Klaipėdoje?

Tai man skirta vieta. Provincijolas tėvas Astijus mane pakvietė, ir tarnystės vieta skyrė Klaipėdą. Tai atitiko mano asmenišką norą ne pratęsti, kas pradėta, bet pradėti kažką naujo. Pirmiausia man reikia įrengti savo "trobelę", dirbtuves, kad savo knygas ir raštus turėčiau po ranka. Šiuo metu stalius dirba mano celėje. Vis tiek per pirmas dvi savaites galėjau nemažai pasiūlymų pateikti Mišių ir Brevijoriaus šventimui.

Kas mus daro stiprius, o kas - bejėgiu?

Išlaisvinimas - visiškas išlaisvinimas, ypač šeimoje! Man atrodo, kad nebuvo pamokslo, kurį sakydamas aš būčiau nepakėlęs tėvų ir vaikų orumo, mes meldėmės už maldos ir meilės vienybę šeimose. Dvasinė, moralinė bejėgystė ateina kartu su šeimos sužlugimu. O stiprybė užauga suvienytoje šeimoje.

Ar sutinkate, kad gimdami mes atsinešame savąją paskirtį, tik kartais išduodame save, savo pašaukimą?

Jei nesutikčiau, nebūčiau krikščionis! Prisimenu, Romoje, kai buvau svečiuose, prie manęs ant stalo buvo padėtas puodukas su užrašu: "Sei speciale!" ("Esi ypatingas"). Kiekvienam žmogui per Kalėdas norėčiau padovanoti tokį puoduką.

Mano brolis, irgi pranciškonas ir kunigas, ilgametis misionierius Afrikoje, pasakojo apie tai vaikams ir suaugusiems: "Tu nesi tik vienas iš genties, vienas iš didelės šeimos, vienas iš bendruomenės narių. Tu esi tu, ir tokio, koks tu esi, kito nėra." Visa tai išplaukia iš Dievo asmens sampratos, man labai gaila, kad daugelis iš šių ypatingų būtybių nesugeba išlaikyti ir išvystyti savo Dievo duotą ypatingumą.

Kunigystė yra atskiras pašaukimas, dovana ir užduotis kartu. Daugelis nebepažįsta šio pašaukimo grožio.

Kalėdos virto karnavalu

Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?

Aš Bavarijoje užaugau po karo, bėdų ir bado metais. Dėl bado aš ir broliai susirgome. Nepaisant to, mano vaikystė buvo laiminga dėl tėvų meilės, dėl meilės tarp brolių. Mama turėjo daug darbų namuose, tad nebuvo kaip sraigtasparnis, kuris visą laiką sukasi aplink vienintelį savo vaikelį. Tėvų meilės reikšmė - begalinė. Neturėjome televizoriaus ir daug kalbėdavomės apie gyvenimą. Mūsų šeima buvo prieš nacizmą, mums didvyriai buvo tie, kurie nekariauja, bet tėvą prievarta paėmė į karo tarnybą.

Kaip tėvai po karo dar sugebėjo mums dovanas paruošti, tai stebuklas. Į naują mamos numegztą kepurę, pirštines mes irgi žiūrėjome kaip į stebuklą. Mama mokėjo pagaminti "kleckų" pagal 30 receptų, tėvas ją vadino "kleckų karaliene".

Dar didingesnis buvo šventimas bažnyčioje, jos papuošalai buvo didžiausias grožis pasaulyje. Tėvas sakydavo, kad ten jaučiasi lyg danguje. Ir Tūbausiuose, įėjusi pro apšviestus vartus, Angelina Jurgutienė pasakė tą patį: "Neiname į bažnyčią - einame į dangų."

Kaip šiandien turėtume švęsti Kalėdas?

Gaila, kad jos pavirto dar vienu karnavalu. Reikia užmerkti akis, uždaryti ausis - visiškai atsiskirti nuo šio meto optinės apgaulės ir akustinio triukšmo. Šventas Kūdikėlis gimė ne prekybos centre, o nuošalėje. Vienaip ar kitaip mūsų Kalėdos, jeigu tikros, pilnos šviesos ir džiaugsmo iš dangaus, turi atsitikti nuošalėje. Mano svajonė, kad per Kalėdas bažnyčia vėl pasidarytų dangumi, kaip tai buvo mano vaikystėje.

Kai mums blogai, Dievas atrodo be galo arti, prašome pagalbos, o kai sekasi, regis, jis tampa neįžvelgiamas beribėse dangaus platybėse.

Tai tikrai nėra didžiausias blogis, kai žmogui Dievas yra toks tolimas - lyg nerealus. Kai žmogus dėl sunkumų savo gyvenime praranda tikėjimą - šis praradimas yra skausmingiausias.

Tikėjimas yra malonė, jo nepasidarysi. Žmogus pilnas visokių dalykų ir triukšmo - Dievas netyli, bet jo neklauso. Kur materializmas, daiktų ir Mamonos garbinimas, Kūrėjui nėra vietos. Marija nėra paštininkė, perduodanti jam prašymus, o Dievo užduotis nėra padėti gauti didesnį turtą ir kartu didesnę galimybę nusidėti.

Per Kalėdas mes esame pašaukti ateiti pas tuos, kuriuos slegia sunkumai. Ateiti, parodyti Dievo meilę per savo meilę.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder