Kodėl jaunimas keikiasi rusiškai?

Tikriausiai ne vienam iš mūsų linksta ausys, kai jaunimas, nebesuprantantis rusų kalbos, prapliumpa sodriais rusiškais keiksmažodžiais. Vieni kalbos tyrinėtojai teigia, kad tai yra tautinio orumo, tapatybės, savigarbos pažeidimas ir pavojingas užkratas, teršalas, net iškelia hipotezę, jog keiksmažodžiai į kūdikio sąmonę patenka sulig motinos pienu ar dar tūnant įsčiose. Kiti nemano, jog reiktų labai nerimauti ar verkti, kad jaunimui masiškai keikiantis rusiškai totaliai nyksta mūsų dvasingumas, silpnėja intelektas.

Tuo metu treti primena, jog lietuviškų keiksmažodžių vaizdingumas, įvairovė, net pamokanti išmintis tokia, kad jų mums užtektų nuo lopšio iki karsto lentos.

Moralistai sako, kad negražu keiktis, ypač kai posakiai atspindi tam tikrus fiziologinius procesus arba genitalijas. Kita nuomonė, kad nusikeikdami išsikrauname.

Iš pirmų lūpų

"Mes juk žinome, ką tie rusiški keiksmažodžiai reiškia. Stengiuosi nesikeikti, bet kartais išsprūsta stipresnis rusiškas žodis, vis dažniau - angliškas keiksmas. Lietuviški keiksmažodžiai per švelnūs, kai kurie beveik kaip malonūs žodeliai. Kokia nors "kūtvėla", "kad tu kaltūnais apeitum" - kol tai ištarsi, pašnekovas ir nueis nesulaukęs visos tirados", - sakė dvyliktokė Aistė.

"Neatsimenu, kada ir kodėl pradėjau keiktis rusiškai. Mano tėvai neburnoja, senelio didžiausias keikimasis: "Rupūs miltai!" Tačiau keikiasi praeiviai gatvėje, mano kaimynai, dėdės, šeimos draugai, kai balius įsilinguoja, kertasi nuomonės ar susinervina", - pasakojo vienuoliktokas Vilius.

"Kai susikeikiu, toks pojūtis, kad bent šią akimirką įveikiu priešą, situaciją, duodu atkirtį mane įžeidusiam. Savotiškai palengvėja, lyg būčiau išspjovęs ką neskanaus. Prie merginų nesikeikiu, nes nenoriu pasirodyti nepraustaburnis, be to, ir pokalbių temos kitos", - sakė dešimtokas Augustinas.

"Svetimas atrodo kietesnis"

"Mes, kalbininkai, pokštaujame, kad lietuviškai galėtume keiktis gėlių vardais, jų pavadinimų yra daug", - sakė Klaipėdos universiteto profesorius Albinas Drukteinis.

Anot jo, tautiečiai paprastai keikdavosi "perkūnais", "žalčiais", "kelmais", "rupūžėmis", "lervomis" - tai visi neva galintys paveikti, pakenkti paslaptingi mitologiniai padarai, yra apsamanoję, glitūs, bjaurūs. Vien velniui apibūdinti, kaip rašė senosios lietuvių kultūros tyrėjas, mitologas Norbertas Vėlius, yra apie 200 vardų.

"Viskas paimta iš gamtos ir niekur toli savo tikėjimo nenueisi. Jei pasiklausytume visų keikūnų be išankstinės nuostatos, atrastume tokių, kurie gražiai skamba - su tų aštrių garsų "r", "ž" ilgumu, šiurkštumu, žodyje "rūra" yra net dvi "r" - piktumo laipsniui pakelti, emocijoms išlieti. Tačiau kitam nepakanka tos emocinės iškrovos, kuri tiko gadynei prieš 200 metų, kai gyvenimas buvo daug ramesnis, užteko tik pabrėžti garsą. Dabar tas svetimas, nepažįstamas žodis atrodo baisesnis, kietesnis, kunkuliuojantis, vulgaresnis, o rusai yra ekspresyvesni, keikdamiesi rusiškai atsiduriame jau ne žalių rūtų teritorijoje. Tokie žodžiai kaip "apdergtakulnis" - ilgi, sudurtiniai, iš kelių dėmenų, kol sušlebizavosi, išvis praeis noras keiktis. Kai yra toks didžiulis arsenalas, aktyvioje vartosenoje renkamės svetimžodžius, nors gimtosios kalbos keiksmažodžių irgi didelis pasirinkimas", - sakė profesorius.

Keikimės reptilijų vardais

Klaipėdos universiteto docentas Algirdas Ruškys, kurio viena tyrinėjimų sričių yra frazeologija, suskirstė keiksmažodžius tam tikra gradacija.

"Vienus priskirčiau švelniajai, saldžiajai kultūrai: "Eik prie pono Dievo", "Eik prie aniuolo", taip mano močiutė linkėdavo, bet labai supykusi, siųsdavo ir prie velnio. Turime ir nuosaikiosios raiškos, aukso vidurio, siunčiame: "Eik į pipirų žemę, po šimts pypkių", "Eik prie raišo velnio". Stipresnius frazeologizmus integruojame į siužetišką erdvę: "Kad šviesios dienos nematytum", "Kad išgaišinį pagimdytum", "Kad numirtum ir pasilaidot negalėtum" - senovinių keiksmažodžių formos bei formulės kontekstiškos, atspindi bendraujant kylančias emocijas", - sakė A. Ruškys.

Anot jo, jaunosios kartos atstovus gyvame bendravime vargina ilgi mūsų keiksmažodžiai, tad jie pasirenka universalius, ištikus pykčio protrūkiui ar agresijai išreikšti.

"Importas" įauga į mūsų vidinę ritmiką - atrodo, kad jei iš sriubos išimtum pipirą, ji būtų prėska. Tačiau reikėtų restauruoti lietuviškąsias universalijas: "Velnias, pralošiau", "Prisidirbau, rupūže", "Gyvate tu raudonoji, skolos neatiduodi", "Rupūže biesų". Tokie sodrūs žodžiai rodo asmens nuvertinimą, santykį su žmogumi, tad keikimės roplių nominacijomis, o ne rusiškais keiksmažodžiais, kurie sąmonėje prigydyti, mus užkrėtę, pulsuote pulsuoja emociniame lauke, šnekoje ir garbės nedaro", - sako A. Ruškys.

Anot jo, kalbos tyrėjai prabyla apie tai, kad kalba neatsiranda tik žmogui gimus, po kurio laiko, jos užuomazgos esą randasi kūdikio sąmonėje, kai šis dar yra motinos įsčiose, ir ši siunčia nervinius impulsus, bangas, kurios jau moduliuoja kalbą.

"Rusų kalboje daugelis keiksmų nėra jos nuosavybė, išskyrus susijusius su motinos vardu, trumpųjų keiksmažodžių nemaža dalis paveldėta iš mongolų totorių jungo nelaisvės. Smetonos laikais keikėmės savais keiksmažodžiais, dabar svetimus perėmėme iš dvasiškai sužalotos aplinkos, kur netarpsta tikrosios vertybės, nors turim iš ko pasirinkt lietuviškų pasakymų, keiksmų nuo lopšio ligi karsto", - sakė A. Ruškys.

Draudžiame vaikams, patys keikiamės

Klaipėdos universiteto sociologo Liutauro Kraniausko teigimu, keiksmažodžiai gali reikšti bet ką, būti ne tik kažką įžeidžiantys arba išreiškiantys neigiamas emocijas, bet gali būti gana empatiški, parodantys, kas sieja tave su tuo, su kuriuo kalbi.

Skelbiama, kad 70 proc. tėvų draudžia vaikams keiktis, bet toks pat skaičius patys keikiasi kuo riebiausiai.

"Sociologai pasakytų, kad kalba, kurią mes vartojame, sukuria komunikacinę erdvę, įvaldome tam tikrą keikimosi etiketą, kurioje vietoje ir draugijoje turi nusikeikti. Dar vienas elementarus pavyzdys: daugelis vaikų naudojasi "Youtube" ir matydami nufilmuotus vaizdelius, kur keiksmais sustiprinama emocija, lengvai juos perima. Tai, kas buvo draudžiama, dabar tam tikrame kontekste patenka į viešosios komunikacijos erdvę tarsi būtų norma. Keikimasis parodo paauglių santykį į suaugusiųjų autoritariškumą, taip bandoma būti savarankiškais, autonomiškais, atitrūkusiais.

Lietuvių kalbos priežiūros komisija pasisako už kalbos išgryninimą, lyg bando paaiškinti, ką turėtume vartoti, bet kasdienė pilna emocijų kalba nepasiduoda normatyvinės kalbos taisyklėms. Kai kurie lingvistai radikaliai pasisako dėl tam tikrų žodžių formų netikslumų, slengo vartojimo, bet jeigu žmogus tai daro, jiems ta kalba prasminga ir reikalinga, paliečia kasdienio gyvenimo reiškinius, tai kodėl turėtume drausti? Aišku, tai žemos kultūros požymis, bet keiksmažodžių misterija egzistuoja neformaliame bendravime", - sakė L. Kraniauskas.

Anot jo, nors priklausomybė nuo rusiškų keiksmažodžių eina per kelias kartas, pastebima, kad juos keičia angliški.

"Mėgdžioja vyresniąją kartą"

"Keiksmažodžiai nėra situacijos valdymas - tai reakcija į ją. Yra įvairių nuomonių: moralistai sako, kad negražu keiktis, ypač kai posakiai atspindi tam tikrus fiziologinius procesus arba genitalijas. Kita nuomonė, kad nusikeikdami išsikrauname", - sakė psichiatras Aleksandras Slatvickis, nelinkęs keiksmažodžių demonizuoti ar sureikšminti.

Pasak jo, kuo puikiausiai keikiasi ir rusų inteligentija, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio.

"Keiksmažodis - agresija? Manau, intonacija, balso pakėlimas, veido mimika gali atrodyti agresyvesni", - sakė A. Slatvickis.

Paklaustas, kodėl pats nesikeikia, atsako, kad jo šeima buvo pakankamai inteligentiška ir jam įskiepyta nepiktžodžiauti, tačiau jis keikiasi automobilyje, kai būna vienas.

"Jeigu žinotumėt, kiek žinau keiksmažodžių, tai labai praturtintų jūsų žodyną, išeitų enciklopedija, nes gimiau ir užaugau Sibire, vietovėje, kur kas 8-10 gyventojas yra kalinys, praėjęs katorgų mokyklas. Lietuviai jaunuoliai vartoja keiksmažodžius paprasčiausiai pamėgdžiodami vyresnę kartą, net nesuvokia, ką šneka, apie ką eina kalba. Vaikystėje man labai patikdavo kai kurie vokiški, ispaniški ar lenkiški keiksmai, nors visiškai nežinojau jų reikšmės. Manau, ir lietuvaičiai, keikdamiesi rusiškai, gal neįdeda tos prasmės, kurią suvokia rusai. Žinoma, kai iš ištartų 40 žodžių 30 yra keiksmažodžiai, tai rodo žemą kalbos kultūrą, skurdų žodyną. Iš principo dėl vartojamų žodžių-parazitų, kai keikiamasi negirdint tėvams, nematau nieko baisaus. Kokia iš keikimosi nauda, ko gero, yra rimtų mokslinių tyrimų užduotis", - svarstė psichikos specialistas.

"Tarsi koks tuščias skambalas"

Artūras TEREŠKINAS, kultūros tyrinėtojas
Manau, kad jauniems žmonėms rusų kalba yra gana svetima ir neneša tokio stipraus emocinio krūvio kaip gimtoji kalba, nekoduojama tokiomis stipriomis reikšmėmis. Kitas paaiškinimas - lietuvių kalboje nėra tokios stiprios keiksmažodžių tradicijos, dėl to jaunimas ir renkasi kitą kalbą. Trečia, vis dar išlieka gana stipri rusų populiariosios kultūros įtaka, ypač žemesnės socialinės padėties jaunimo grupėje. Yra filmų, serialų, kabelinių televizijų laidų, kuriose nemažai keikiamasi. Kita dalis jaunimo pereina prie angliškų keiksmažodžių ir tai natūralus procesas.
Nesakyčiau, kad tai iškreipia mūsų mentalitetą ir dvasią, jaunimui keiksmažodžiai yra tarsi koks tuščias skambalas, kuris nei emociškai, nei informatyviai nėra stipriai įkrautas. Ir kitose kultūrose, pavyzdžiui Švedijoje, stipriai keikiamasi angliškai, ir netgi televizijos laidose, tai suvokiama kaip normalus dalykas, bet jeigu keiktųsi švediškai, būtų cenzūruojama. Tad nemanau, kad reiktų labai nerimauti ar verkti, kad keikiantis rusiškai totaliai nyksta mūsų dvasingumas, silpnėja intelektas.

Informacija

Liepą Rusijoje priimtas įstatymas, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, atsidūrė visuomenės debatų centre. Nepaprastai gają ir turtingą rusiška necenzūrinę leksiką, žinomą kaip "matas", sudaro daugiausiai keli tabu laikomi žodžiai ir nesuskaičiuojama daugybė jų variacijų. Žodžiai, nusakantys vyriškus ir moteriškus lytinius organus bei lytinį aktą, rusiškai skamba labiau įžeidžiamai negu jų atitikmenys daugelyje kitų kalbų. Šis draudimas sudavė skausmingą smūgį kino pramonei, kadangi Rusijoje pastaraisiais metais sukurtuose filmuose "matas" buvo vartojamas gana liberaliai.
Naujojo įstatymo šalininkai sako, kad "mato" draudimas padės saugoti kalbos grynumą ir šeimos vertybes. Tačiau netgi "Oskaro" laureatas Nikita Michalkovas, laikomas Vladimirui Putinui artimu veikėju, pareiškė, kad "matas" padeda išreikšti ekstremalias žmogaus gyvenimo sąlygas.
Kai kurie rusų literatūros grandai, tokie kaip XIX amžiaus poetas Michailas Lermontovas ir XX a. pradžios kūrėjas Sergejus Jeseninas vartodavo "mato" žodžius savo kūriniuose. Jų taip pat gausu Aleksandro Solženicyno knygoje "Gulago archipelagas", aprašančioje gyvenimą sovietiniuose lageriuose, už kurią rašytojas pelnė 1970 m. Nobelio literatūros premiją.
"Mato" vartojimas ypač išaugo Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje, padidėjus žodžio laisvei po daugelį metų taikytos griežtos cenzūros. Tačiau kai kurie ekspertai sveikino naująjį draudimą, sakydami, jog pernelyg liberalus necenzūrinės leksikos vartojimas pastaraisiais metais "sumenkino jos išraiškos potencialą".