Bažnyčios kunigų, mokytojų, vadovų ir Minijos pakrantės žemdirbių rūpesčiu įsikūrėme palapinių miestelyje, kur puikiai apdengta arena su vaizdo ir garso įranga. Laužavietėje ugnis negeso ištisas paras, o virtuvėje, įrengtoje pagal skautiškas tradicijas ir pažangiausias technologijas, garavo gardūs patiekalai.
Praėjusio penktadienio vakarą pradėjome nuo maldos ir Švenčiausiojo Sakramento išstatymo adoracijos palapinėje. Vieni pasilikdavo ten budėti, o kiti leisdavosi į ilgiausius pokalbius, nesibaigiančias dainas, rūpesčių aptarimus, žaidimus, nerimastingų orų prognozės stebėjimus.
Šeštadienio rytą žadino skautiškas švilpukas ir vasariškas lietus. Mūsų krašte priimta laikyti, kad oras yra geras tada, kai šviečia saulė. Žinoma, to niekas nenuneigs, tačiau lietui lyjant dar nėra taip blogai, kaip jam pasibaigus... važiuojant per sumirkusį gruntkelį.
Kur buvęs kur nebuvęs, mus aplankė svečias - Benas Ulevičius iš Višakio Rūdos. Be kita ko, jis yra ir VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Svečias įdomiai pasakojo apie savo gyvenimą ir išgyvenimus, apie sėkmes ir nesėkmes, ką jam reiškia būti kataliku, dėstytoju, vyru ir tėvu.
Vakarop, pagerėjus orui, buvo suteikta proga pademonstruoti, ko esame verti. Žaidėme smagų žaidimą: kas galėjo - bėgiojo, kas galėjo - dainavo, kas galėjo - darė abu vienu metu. Neišklausytų neliko.
DAINOS, šokiai, estrada, karštos bulvės, per ūsą varvėjo - burnoj nieko neturėjau... Parapijos archyvo nuotr.
Vėlų vakarą malda ir giesmėmis baigėsi Švenčiausiojo Sakramento adoracijos laikas. Žinoma, vakare - dainos, šokiai, estrada, karštos bulvės, per ūsą varvėjo - burnoj nieko neturėjau.
Sekmadienio rytą mus aplankė laimingas ir besišypsantis antrasis svečias - aktorius Giedrius Savickas, kuris, pakeliavęs po pasaulį, tvirtino, kad geriausia yra Tėvynėje. Savo dora ir smagumu stiprino tautą, nuo lietaus pasislėpusią krūmuose. Pasak jo, laimės nereikia ieškoti kažkur toli, ji yra šalia, o svarbiausia yra šeima.
Stovyklą baigėme šventomis Mišiomis ir šventiniais pietumis su šaltais patiekalais, mišrainėmis, kepsniais ir desertu. Taip buvo skanu, kad nieko neliko, net vakarykščių lauže keptų bulvių.
Liko tik draugystė, išminta ir išgulėta pieva, supratimas, kad ten, kur jau yra pabaiga, ten dar visiškai nėra pabaiga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą