Jaunuolių mintys
Gargždų „Minijos“ progimnazijos moksleivis Kristupas (14 m.): „Yra tekę pameluoti. Pavyzdžiui, norėdavau ką nors nuslėpti nuo tėvų. Tai buvo seniai. Dabar net neatsimenu, kada paskutinį kartą melavau. Supratau, kad geriau sakyti tiesą. Ar bendraamžiai meluoja? Taip, ypač virtualioje erdvėje, socialiniuose tinklalapiuose. Dažniausiai dėl noro pasirodyti arba, kai „prisidirbus“ stengiamasi kaltę suversti kitam.“
Veiviržėnų gimnazijos moksleivis Andrius (17 m.): „Žmonės meluoja, kai nenori įskaudinti kitų. Kartais geriau pameluoti nei sakyti skaudžią tiesą. Juk nežinai, kaip tavo nuomonę jautria tema įvertins pašnekovas... Būna, kad jaunimui tenka pameluoti ir norint pabėgti iš pamokų. Pats, kaip ir bendraamžiai, taip pat retsykiais sakau netiesą. Pasitaiko atvejų, kai yla išlenda iš maišo, bet melavusius vertinu atlaidžiai, nesisieloju – visiems pasitaiko suklysti.“
Gargždų „Minijos“ progimnazijos moksleivė Laura (13 m.): „Esu melavusi, kai norėdavau kažką nuslėpti. Dažniausiai draugams. Mano bendraamžiai pameluoja karts nuo karto, tačiau aš beveik visada pastebiu, kai pašnekovas sako netiesą. Internete yra labai daug melo, daugelis nori būti „kietesni“, geresni ir pan.“
Pučia miglą gindamiesi
Anot Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės Sonatos Zumbrickienės, melas rodo, kad vaikas turi tam tikrų sunkumų: „Viena iš dažniausių melo priežasčių – noras išvengti nemalonių pasekmių (bausmės, nepatogumo ar gėdos jausmo). Melas kaip gynyba neretai atsiranda šeimose, kuriose vaikas baudžiamas už menkiausią prasižengimą ir bausmė neatitinka nusižengimo sunkumo. Todėl verta pamąstyti, ar ne per griežtai baudžiate savo vaikus, ar neverčiate jų gintis?“
Psichologė pasakojo, kad meluojama ir kai siekis kažką gauti yra neįmanomas kitomis priemonėmis. „Prie šios priežasties priskiriamas ir noras pakelti savo statusą, pavydo ar konkurencijos jausmas, dėmesio ar paskatinimo trūkumas. Jei tėvai nuolat pabrėžia, kad vaikas nepateisina lūkesčių, tai ilgainiui jis pradeda jaustis nevykėlis ir ieško to, kas padidintų jo vertingumą, galėtų padaryti aplinkiniams įspūdį.
Vaikas gali girtis neegzistuojančiais giminaičiais arba egzotiškomis kelionėmis, kuriose nėra buvęs. Tačiau tokiems pasakojimams reikalingi įrodymai, todėl tenka meluoti vis dažniau, kol vaikas visiškai susipainioja. Išaiškėjus tiesai, jis tampa dar mažiau patrauklus aplinkiniams. Barti nėra jokios prasmės, o visos auklėjimo priemonės turi būti nukreiptos į tokio vaiko savęs vertinimo stiprinimą. Atžala turi būti įsitikinusi tėvų meile ir parama, net jei ir ne viskas sekasi“, – įsitikinusi S. Zumbrickienė.
Įkyrus sekimas nepadės
Dar viena melo priežasčių – siekis apsaugoti savo asmeninį gyvenimą, privatumą. Psichologė akcentavo, kad net mažas vaikas turi teisę į paslaptis. „Žinoma, labiausiai savo teises į asmeninį gyvenimą gina paaugliai. Suaugusieji dažnai patys provokuoja vaikų melą, pernelyg griežtai kontroliuodami, tikėdamiesi tikslios jų gyvenimo ataskaitos, reikalaudami papasakoti kažką apie draugus, pavyzdžiui, kas iškrėtė klasėje šunybę arba kas su kuo draugauja.
Tėvai dažnai seka savo vaikus, krausto kišenes, slapčia juos stebi. Tačiau kuo įkyriau mes domimės vaikų asmeniniu gyvenimu, tuo labiau jie priversti jį slėpti ir meluoti. Dažniausiai smalsumą lemia nerimas dėl vaikų. Vis dėlto būtina elgtis taktiškai ir kantriai. Jei santykiai nebus grįsti tarpusavio pasitikėjimu, sunkioje situacijoje vaikas greičiausiai kreipsis pagalbos į kiemo draugus nei į tėvus“, – kalbėjo S. Zumbrickienė. Ji pridūrė, jog vaiko neįprastas elgesys gali rodyti, kad jis kažką ne taip padarė. Tačiau svarbu neskubėti tikrinti įtarimų ir netardyti, kas atsitiko. Tikėtina, kad vaikas pats ieško tinkamo momento viską papasakoti.
Svarbiausia – nuoširdus pokalbis
Psichologė, paklausta, kaip elgtis tėvams, kai vaiko melas subliūkšta, atsakė: „Rekomenduojama pradėti nuo nuoširdaus pokalbio. Pavyzdžiui, sakykite: „Papasakok man tiksliai, kas nutiko. Nieko neslėpk nuo manęs. Aš pasistengsiu paaiškinti, kodėl tu negerai pasielgei, bet nebausiu tavęs.“ Niekada nepradėkite pokalbio nuo kaltinimų ir grasinimų. Jeigu vaiko poelgis išvedė jus iš pusiausvyros, tai pirmiausiai nusiraminkite ir tik tada pradėkite kalbėti. Geriausiai yra iš anksto susitarti su vaiku apie tarpusavio pasitikėjimą jūsų santykiuose: „Mūsų bendravime nėra nieko svarbiau kaip pasitikėjimas. Jei tu padarysi kažką, kas man tikrai nepatiks, nebijok pasakyti.
Žinoma, gali pabandyti nuslėpti, bet aš tavimi didžiuosiuos, jeigu tu rasi savyje jėgų drąsiai pasakyti teisybę.“ Tačiau atsiminkite, jei duosite tokį pažadą, tai jo reikės laikytis, kad ir koks baisus beatrodytų vaiko poelgis. Ugdant sąžiningumą ir teisingumą svarbiausias yra jūsų pavyzdys. Deja, būtent suaugusieji parodo ir taip vadinamąjį „nekaltą melą“, kurio tikslas – apsaugoti save nuo nemalonių pasekmių. Tarkim, mama sako, kad negali ateiti į svečius pas gimines, nes visa šeima serga, o iš tiesų ji nenori bendrauti su tais žmonėmis.“
Klaipėdos rajono pedagoginė psichologinė tarnyba kviečia tėvus, turinčius ikimokyklinio amžiaus vaikus į tėvystės įgūdžių lavinimo grupę „Stiprūs tėvai – stiprūs vaikai“. Nemokami užsiėmimai vyks balandžio-gegužės mėnesiais, vieną kartą per savaitę. Daugiau informacijos apie PPT teikiamas paslaugas ir veiklą galite rasti internetiniame puslapyje adresu www.klrppt.lt arba paskambinę telefonu (8 46) 45 39 45.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą