Mūsų valstybėje dėl pažiūrų žmonės labai dažnai nukenčia

Vienas iš jų - garsus kultūrologas, visuomenininkas, publicistas, „Poezijos pavasario“ laureatas Vytautas Rubavičius. Tik didelis visuomenėje kilęs pasipiktinimas policija, prieš tai nepanorusia nustatyti, kas anonimiškai jį baugina, net grasina mirtimi, atnaujino tyrimą. Poetė Erika Drungytė mano, kad vienintelis būdas iškilti rafinuotų patyčių, kito nuomonės negerbimo, agresija persunktoje visuomenėje - ramiai dirbti savo darbą, kurį išmanai. „Kuo daugiau tokių žmonių, kurie parodys stabilumą, tikėjimą savo darbais, tuo greičiau atsiras galimybė viešumoje drąsiau jaustis ir kitiems“, - teigia ji.

- Liūdna, bet tenka konstatuoti: gyvename valstybėje, kuri neužtikrina piliečių saugumo. Kokius mūsų, piliečių, lūkesčius griauna tokios situacijos, kurioje atsidūrė V.Rubavičius?

- Turime kalbėti apie tai, kas yra valstybė, kokios garantijos demokratinėje respublikoje yra suteikiamos jos piliečiams ir kaip tos garantijos yra pažeidžiamos.

Vertinant veiksmus, kurie daromi bet kuriam piliečiui kreipusis į policiją, matome ne įstatymo, ne pareigos vykdymą, o kažin kokius subjektyvius vertinimus, kuriuos jau galima būtų priskirti „patinka - nepatinka“, „verta - neverta“ kategorijai. Bet kiekviena valstybė turėtų užtikrinti kiekvieno piliečio - ar jis būtų bedarbis, ar jis būtų profesorius - orumą, saugumą ir kitus dalykus, kurie yra privalomi demokratinėje valstybėje.

- Iš kur atsiranda tie subjektyvūs vertinimai? Ar tai atskirų pareigūnų bėda, vieno ar kito padalinio darbo stilius, o gal serga visa sistema?

- Nesiimsiu spėlioti, tai būtų mano subjektyvus požiūris ar sąmokslo teorijų kūrimas. Bet tokių atvejų yra daug. Ne tik Vilniuje, ne tik Kaune ar kituose miestuose žmonės negauna reikiamos pagalbos arba apie kažką sužinoma pernelyg vėlai, nors kiekviena institucija savo rankose turi visus įrankius, t.y. visus įstatymus, poįstatyminius aktus, visi yra įpareigoti ir turi galimybes vykdyti savo pareigas. Manau, kad Lietuvos įstatymai yra geri, kad jeigu jie būtų suprantami ir vykdomi taip, kaip yra parašyti, situacija būtų puiki. Bet kažkas nevyksta, kažkas valstybėje neveikia. Kas ir kodėl? Apie tai, kas valstybėje neveikia, kokios dalys joje yra neveiksnios arba veikia ne iki galo, kaip turėtų būti, ne kartą yra pasakęs Vytautas Rubavičius.

- Būtent. Ir kažkam galbūt tai nepatinka?

- Apie tai ir kalbame. Deja, ir žurnalistikoje, ir teismuose, kurie privalo būti objektyvūs, bet kurioje valstybės institucijoje, kuri turi tiesiog imtis ištirti ir pateikti atsakymą be subjektyvumo, vis dėlto vyrauja simpatijos ir antipatijos. Kažkas skelbiama - kažkas ne, kažkas nutylima - kažkas iš anksto pasmerkiama. Kiek daug žinome atvejų, kai žmogus buvo kaltinamas, skelbimas apie jo apkaltinimą paviešinamas, garsiai pasakytas, bet, pasikeitus aplinkybėms ir pripažinus jį nekaltu, apie tą nekaltumą jau yra nutylima, jeigu tai neparanku. Tai visiškai nedemokratiškas požiūris į žmogų, į savo valstybės pilietį, į lygybę, į žmogaus teises, - deja, mūsų valstybė vis dar yra serganti.

- „Sausio 2 d. apie 18 val. Alytuje, Santaikos g., esančiame prekybos centre nežinomas vyriškis pasisavino 0,7 litro degtinės butelį ir pasišalino nesumokėjęs.“ Tokią informaciją ir nuotrauką, kurioje užfiksuotas vyras, policijos atstovas siuntė ne tik mūsų redakcijai, bet dar bent 200 elektroninių adresų - prašoma jį atpažinti, pranešti nurodytais telefonais, net ir 112. Neįtikėtinas uolumas! Kodėl svarbiau sučiupti tokį vagį, o ne garsiam kultūrologui, visuomenininkui, publicistui mirtimi grasinančius asmenis?

- Tokie paprasti dalykai kaip vagystė, ir dar tokia akivaizdi, teisingumo kategorijomis vertinant, nesukėlė jokių klausimų. Tas, kas vagia, yra blogas žmogus ir jis turėtų būti nuteistas - visiems viskas aišku.

Tačiau įvairiose kitose kategorijose, susijusiose su morale, su vertybėmis, su pažiūromis, mes vis dar turime problemų. Tenka pripažinti, kad mūsų valstybėje dėl pažiūrų žmonės labai dažnai nukenčia. Būtent su šia sritimi tarsi niekas nežino, kaip elgtis. Tą geriausiai iliustruoja Nijolės Sadūnaitės kalba Seime. Bet pažiūrėkime į reakcijas - manau, kad ir Seimo nariai, ir žurnalistai, ir kiti pasisakiusieji šiuo atveju turėjo patylėti ir priimti kaip faktą tai, kas buvo pasakyta, o ne polemizuoti, teisi Sadūnaitė ar neteisi, nesiimti formuoti visuomenės nuomonę. Kad ir kokios būtų kieno pažiūros, mes visi esame laisvi savo mintis pasakyti.

Tai ir yra mūsų bėda - mėginame turėti kažkokį logoritmą, kuriame labai aiškiai pasakyta: tie, kurie turi vienokią nuomonę, yra geresni, kurie kitokią - blogesni. Ir tas mėginimas jų neištransliuoti, neparodyti arba formuoti apie juos neigiamą nuomonę daro spaudimą ir struktūrų veiklai. Bet kad struktūros tam pasiduoda, tas yra labai keista. Jos neturėtų būti veikiamos jokio spaudimo.

- Ar jums pačiai yra tekę patirti nepatogių, grėsmingų situacijų dėl savo pažiūrų, susilaikyti nuo nuomonės, kuri galbūt kažkam nepatiktų?

- Tiesioginių smurto proveržių ar panašių dalykų, kokius patyrė ponas Vytautas, man neteko išgyventi, bet dėl pažiūrų, nuomonės daug žmonių, kurie anksčiau bendravo, yra atsiriboję nuo manęs. Yra nepasitenkinimo kai kurių institucijų vertinimuose, privačiuose pokalbiuose nubrėžiama riba. Taip, aš esu daug nuomonių išklausiusi apie save - niekinančių, atstumiančių. Bet žmonės yra laisvi rinktis draugus ir vertinti kito nuomonę, lygiai taip pat ir aš vertinu, ir aš renkuosi draugus. Laikau tai normaliu dalyku, mes visi renkamės tuos, su kuo norime bendrauti, draugauti, ir pagal pažiūras, ir pagal interesus.

- Bet kai kalbame ne apie privačius santykius, o institucinius, principas „myliu - nemyliu“ turbūt netinka?

- Dabar visi apie tai kalba, bet, deja, tų žmonių, kurie patiria spaudimą, daugėja. Tendencija yra būtent tokia. Mano aplinkoje, ypač tarp kultūros žmonių, daug yra tokių, kurie skundžiasi netgi persekiojimu. Vėlgi nenoriu to vertinti emocingai, sakyti, kaip tai yra blogai. Bet privalau pasakyti, kad taip negali būti - tai iškreipia visą mūsų valstybės, apie kurią mes kalbame kaip apie nepriklausomą respubliką, struktūrą.

- Kokius veiksmus įvardijate kaip persekiojimą?

- Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati to nesu patyrusi, kalbu apie kitus žmones, apie jų persekiojimą visokiais privačiais būdais - žinutėmis, laiškais, pagrasinimais, išsityčiojimais ir t.t. Išvystytos, rafinuotos patyčios ateina būtent iš tų žmonių, kurie galėtų būti mums autoritetai, sektini pavyzdžiai, nes yra gyvenime daug pasiekę. Ir būtent todėl jų subtilus, rafinuotas pasityčiojimas iš kitų veikia visuomenę ir niekas nė nemano mažiau tyčiotis, nors mes labai daug pinigų - savo ir nesavo - leidžiame įvairioms programoms, kovojančioms su patyčiomis. Deja, realiai matome, kad pagiežos ir patyčių yra daug transliuojama į išorę kiekvieną dieną.

- Kaip tokioje terpėje būti tiems, iš kurių tyčiojamasi, kurie gniuždomi, marginalizuojami? Kaip išlikti, gintis - atsakant tuo pačiu?

- Jokiu būdu negalima atsakyti. Atsakymas - tai reakcija, o reakcija įjungia sistemą ir viskas rutuliojasi toliau. Teisinga laikysena - stabilumas, psichinis tvirtumas, orumas. Tokia, kaip sesers Nijolės. Tiesiog žmogus neturėtų bijoti pats savęs. Mes esame gražūs, originalūs, nuostabūs, unikalūs kiekvienas iš mūsų. Tas grožis yra ir skirtinga mūsų išvaizda, ir darbai, ir požiūriai, tikėjimas - netikėjimas. Viskas, ką mes darome, yra labai gražu. Iš tos įvairovės ir susideda visas paveikslas. O mes tą įvairovę norime eliminuoti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“