Per pastaruosius dešimt metų nelaimingų paauglių skaičius Lietuvoje reikšmingai sumažėjo - dabar šalyje nelaimingais save laiko 8 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių, rodo tyrimas.
Kas ketverius metus vykdomas HBSC (angl. Health Behaviour in School Children) tyrimas atskleidė, kad be tų, kurie jaučiasi nelaimingais, dar 10 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių nesijaučia patenkinti gyvenimu.
Tačiau, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto dr. Kastyčio Šmigelsko teigimu, Lietuva jau nebepatenka tarp tų šalių, kur jauni žmonės nėra laimingi.
„Lyginant su ankstesnių tyrimų ir kitų šalių mokinių apklausos duomenimis, Lietuva jau nebėra tarp tų šalių, kuriose yra mažai laimingų jaunuolių“, - pastebėjo K. Šmigelskas.
Pasak LSMU Sveikatos psichologijos katedros lektorės Ingridos Pilkionienės, tyrimas taip pat parodė, kad šeima išlieka ta vieta, o tėvai - tie asmenys, iš kurių su sunkumais susidūrę paaugliai pirmiausia tikisi atramos, pagalbos ir paguodos.
Apie 60 proc. paauglių, kai jiems būna labai sunku, kai jaučiasi liūdni ir prislėgti, dažniausiai kreipiasi pagalbos į savo mamas, trečdalis ieško tėčių ar draugų, kas penktas - brolių ar seserų pagalbos.
Pastebėta, kad vaikai, gyvenantys be tėvų ar tik su vienu iš jų, dvigubai dažniau nurodo esą nelaimingi. Pagrindinės priežastys, dėl kurių paaugliai jaučiasi nelaimingi, - sunkumai bendraujant, nesutarimai su tėvais arba bendravimo su jais stygius.
Tyrimas parodė, kad labiausiai paaugliai su tėvais norėtų kalbėtis ir aptarti jiems svarbius dalykus, drauge valgyti, sportuoti, su visa šeima važiuoti į svečius, eiti pasivaikščioti ar visiems drauge žiūrėti televizorių.
„Kartu praleidžiamas laikas suteikia galimybę vaikams mokytis iš tėvų, o tėvams - iš vaikų. Vakarienė susėdus drauge prie stalo - tai galimybė pabendrauti gyvai, aptarti dienos įvykius, pasidalinti planais. Taip pat patartina laiką leisti ne tik visai šeimai kartu, bet susiplanuoti laiką atskirai kiekvienam iš tėvų su vienu iš vaikų“, - pataria dr. K. Šmigelskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą