Pankas sugrįžo į namus

Try­li­kos pa­bė­gęs iš na­mų, vy­ras di­džią­ją da­lį gy­ve­ni­mo pra­lei­do gat­vė­je, val­ka­ta­vo, var­to­jo nar­ko­ti­kus. Iš­si­gy­dęs nar­ko­ma­ni­ją iš­vy­ko sa­va­no­riau­ti į Pran­cū­zi­ją. Jo lais­vė – bas­ty­tis po pa­sau­lį.

Bau­dos už gė­ri­mą vie­šu­mo­je

„Į aną pu­sę ne­no­riu ei­ti, nes ten su­si­pa­ži­nau su pi­jo­kais, ka­bi­nė­sis“, – sa­ko pan­kas. Su­ka­me į prie­šin­gą.

Pa­ke­liui rū­ky­da­mas ci­ga­re­tę vy­ras aiš­ki­na – pan­ka­vi­mas yra ne iš­šau­kian­ti iš­vaiz­da, o gy­ve­ni­mo bū­das.

Svar­bų pan­kų įvaiz­džio ak­cen­tą – skiau­te­rę iš plau­kų Li­nas kas mė­ne­sį da­žo ža­liai su „ze­lion­ke“ – bri­li­jan­ti­ne ža­lu­ma. Mė­ne­sio pa­bai­go­je skiau­te­rė jau nu­blu­ko.

Svar­biau­sias ideo­lo­gi­jos ele­men­tas – pro­tes­tas.

„Vals­ty­bė iš žmo­nių iš­si­ka­li­nė­ja, o pan­kai ban­do kaž­ką pa­da­ry­ti. Pa­vyz­džiui, kai gy­ve­nau Pran­cū­zi­jo­je, strei­kuo­da­vom. Kai tik iš­leis­da­vo ko­kį "lie­vą" įsta­ty­mą, iš­kart ei­da­vom į gat­ves. Čia vie­nas at­va­žia­vau, ką pri­strei­kuo­si, – aiš­ki­na 38-erių pan­kas. – Lie­tu­vo­je la­biau­siai už­kni­sa uba­gys­tė. Pa­žiū­rėk, kas Lie­tu­vo­je li­ko – tik pi­jo­kai, se­nu­tės ir vai­kai. Vi­si iš­va­žia­vę... O mes grį­žom spe­cia­liai“.

Mes, tu­ri ome­ny­je sa­vo iš­ti­ki­miau­sią drau­gą – vo­kie­čių avi­ga­nę Ma­ri­ją. Su au­gin­ti­ne jis kal­ba­si tik pran­cū­ziš­kai.

Prieš 7 me­tus šu­nį pa­do­va­no­jo pran­cū­zė drau­gė Ma­ri, to­dėl šu­nį pa­va­di­no jos var­du. Kup­ri­nė, ku­rią ne­šio­ja­si pan­kas Li­nas, šuns. Jo­je lai­ko au­gin­ti­nio mais­tą, bau­dų kvi­tus.

Prieš pu­sant­ro mė­ne­sio at­vy­kęs į Šiau­lius Li­nas jau ke­tu­ris kar­tus spė­jo pa­bu­vo­ti po­li­ci­jo­je – iš­ra­šy­tos bau­dos už alaus gė­ri­mą vie­šo­je vie­to­je.

„Dar ne vi­sas su­si­mo­kė­jau“, – šyp­te­li.

Nau­jau­sią 10 li­tų bau­dą par­si­ve­žė iš Pa­lan­gos – už mie­go­ji­mą pa­la­pi­nė­je ko­po­se. „Jei ne­su­si­mo­kė­siu lai­ku, bau­da išaugs iki 2000. La­bas ry­tas, Lie­tu­va“, – pik­ti­na­si jis.

Li­nas sa­ko, kad iš Pran­cū­zi­jos į gim­ti­nę grį­žo pa­ju­tęs il­ge­sį sa­vo ša­liai, trūks­ta šak­nų, pa­siil­go se­sers.

Nar­ko­ti­kai ir vie­nuo­ly­nas

Iš na­mų Li­nas pir­mą kar­tą pa­bė­go try­li­kos me­tų. Val­ka­tau­jan­tį ne­pil­na­me­tį pa­rei­gū­nai ap­ti­ko Lat­vi­jo­je, už­da­rė į vai­kų na­mus, grą­ži­no at­gal na­mo. Ta­da ber­niu­kas pa­bė­go vėl.

„Na­mie bu­vo ne­ge­rai. Tė­vas ka­ri­nin­kas, kai pri­si­ger­da­vo muš­da­vo. Bet sa­vo tė­vų mes ne­si­ren­kam, vis tiek my­lim... Da­bar jie jau mi­rę“, – pa­sa­ko­ja Li­nas.

Pa­bė­gęs iš na­mų vai­ki­nas pra­džio­je ap­si­sto­da­vo bend­ra­bu­ty­je Vil­niu­je, pas pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­čius vy­res­nius drau­gus. Vė­liau te­ko mie­go­ti ir te­le­fo­nų bū­de­lė­se.

Nuo 13 iki 25-erių Li­nas var­to­jo nar­ko­ti­kus. Lei­do­si aguo­nų nuo­vi­rą, jį ga­min­da­vo­ pa­ts.

„Vi­sos die­nos pa­na­šios – at­si­ke­li, ieš­kai so­duo­se aguo­nų. Jei neieš­ko­si, vi­sur skau­da. Iš pra­džių ma­lo­nu­mą jau­ti, o po to esi pri­vers­tas, kaip ver­gas“, – ne­sle­pia Li­nas.

Stip­res­nių nar­ko­ti­kų ne­ban­dė, nes jų tie­siog ne­bu­vo kaip ir kur įsi­gy­ti.

„25 me­tų už­si­da­riau į vie­nuo­ly­ną Vil­niu­je. Bu­vau pa­var­gęs nuo to­kio gy­ve­ni­mo, ieš­ko­jau sa­vo ke­lio. Vis­kas bu­vo at­si­bo­dę, net mer­gos. Per tą lai­ką bu­vo la­bai daug mer­gų – kas dvi die­nos – vis ki­ta pa­na. Po to pa­ts jau­tie­si kaip pro­sti­tu­tė“, – pa­sa­ko­ja vy­ras.

„Esu dva­siš­kai stip­rus, tu­riu va­lios, – pa­ti­ki­na. – Nar­ko­ti­kus bai­giau be vais­tų. Už­si­da­riau į kop­ly­čią vie­nuo­ly­ne, pa­ver­kiau sa­vai­tę ir praė­jo“.

Pran­cū­zi­jos eta­pas

Pa­de­da­mas do­mi­nin­ko­nų vie­nuo­lių Li­nas iš­va­žia­vo į Pran­cū­zi­ją kaip sa­va­no­ris. Pi­rė­nų kal­nuo­se 24 va­lan­das per pa­rą dir­bo su žmo­nė­mis, tu­rin­čiais pri­klau­so­my­bę nuo nar­ko­ti­kų. Dirb­da­vo fi­zi­nį dar­bą, kad už­si­mirš­tų.

„Šir­dį pa­lie­tė, kad žmo­nės, bai­gę var­to­ti, po to ne­ži­no, ką su sa­vi­mi da­ry­ti. Net po vais­tų kur­so jie pra­de­da iš nau­jo var­to­ti, nes dva­sioj, "blem­ba", sky­lė. Žmo­nės ne­ži­no, kaip ją už­pil­dy­ti. Kai pa­ts tu­rė­jau pa­tir­ties, ga­lė­jau pa­dė­ti ge­riau­siai, nes su­pran­tu, kas tai yra“, – pa­sa­ko­ja Li­nas.

Il­gai sa­va­no­riau­ti ne­te­ko. Anot Li­no, jis pa­ma­tė, kad ti­kė­ji­mas tik nau­do­ja­si žmo­nių silp­ny­bė­mis, pra­dė­jo "va­žiuo­ti sto­gas", to­dėl vėl išė­jo į gat­vę.

Ger­da­mas gat­vė­je su­si­pa­ži­no su iš na­mų pa­bė­gu­siu vai­ki­nu, ku­ris po dvie­jų sa­vai­čių jį par­si­ve­dė į sa­vo šei­mą.

Pran­cū­zai priė­mė lie­tu­vį gy­ven­ti, pa­dė­jo su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus, pa­ska­ti­no lan­ky­ti pro­fe­si­nius kur­sus, įgy­ti su­vi­rin­to­jo spe­cia­ly­bę. Po moks­lų Li­nas dir­bo Bor­do mies­te su­vi­rin­to­ju.

Ban­di­tų bend­ra­bu­tis

Šiau­liuo­se Li­nas nuo­mo­ja­si kam­ba­rį bend­ra­bu­ty­je pie­ti­nia­me ra­jo­ne.

„Gy­ve­nu pas ban­di­tus“, – api­bend­ri­na si­tua­ci­ją. Jis pa­sa­ko­ja, kad aukš­te, ku­ria­me gy­ve­na, ne­se­niai už­mu­šė vy­rą – su­ba­dė dvy­li­ka pei­lio dū­rių. Prieš ke­lis mė­ne­sius iš tre­čio aukš­to iš­me­tė žmo­gų pro lan­gą. Bend­ra­bu­čio kai­my­nai – iš ka­lė­ji­mo grį­žę as­me­nys, be­dar­biai, al­ko­ho­li­kai.

„Kar­tą iš mies­to grį­žau pa­ry­čiais, žiū­riu, prie du­rų krau­jo ba­la ir se­nu­kas gu­li. Ma­tyt, iš dar­bo grį­žo, kaž­kur pri­si­gė­rė... Pap­lekš­no­jau per pe­tį, klau­siu, gal na­mo neį­lei­džia. Jis at­si­su­ko, žiū­riu, akies nė­ra“, – epi­zo­dą pri­si­mi­nė Li­nas.

Nu­ken­tė­ti nuo bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jų te­ko ir pa­čiam. „Gal kad su skiau­te­re, ne toks kaip jie“, – prie­žas­tį svars­tė pan­kas.

Nak­tį grį­žus iš mies­to, li­pant laip­tais, jam spy­rė į nu­ga­rą: „Dar da­bar skau­da. Man at­ro­do, šon­kau­lį su­lau­žė. Bet ži­nai, kai ge­ri, tai nie­ko ne­jau­ti“.

Kar­tais nuo blo­gų žmo­nių Li­ną ap­sau­go tai, jog vaikš­to kar­tu su Ma­ri.

„Vi­si tie blo­gie­čiai pik­ti, bet tik­riau­siai jie nu­skriaus­ti gy­ve­ni­mo... Ir bi­jo šu­nų. Juo­dai“, – priduria vy­ras.

Gy­ve­no či­go­nų ta­bo­re

Po 12 me­tų per­trau­kos grį­žęs į Šiau­lius Li­nas mato – mies­tas iš­tuš­tė­jęs. Jam liūd­na, kad vi­si jau­ni žmo­nės, su ku­riais pa­si­šne­ka, sva­jo­ja apie emig­ra­ci­ją į už­sie­nį.

„Jie sva­jo­ja, at­seit gy­ve­ni­mas pa­ge­rės, bet iš tik­rų­jų sun­ku – rei­kia dirb­ti. Va­žiuo­ja net kal­bos ne­mo­kė­da­mi. Ma­čiau daug lie­tu­vių Is­pa­ni­jo­je gat­vė­se gy­ve­nan­čių. Juos ap­va­gia, ati­ma pa­są, nau­do­ja­si... Mer­goms išvis sun­ku – at­va­žiuo­ja, sva­jo­ja apie nor­ma­lų dar­bą, o ver­čia dirb­ti pro­sti­tu­tėm. Pa­ry­žiu­je jų kiek – gra­žios mer­gos, bet iš­nau­do­tos. Jų la­bai gai­la“, – kal­ba Li­nas.

Šiau­lie­tis pu­sant­rų me­tų gy­ve­no či­go­nų ta­bo­re Ru­mu­ni­jo­je. Ten iš­vy­ko su drau­ge, pa­dė­jo jai ra­šy­ti uni­vers­te­to ti­ria­mą­jį dar­bą apie či­go­nų kul­tū­rą.

Pa­sak Li­no, į či­go­nų tar­pą sun­ku pa­tek­ti, jie ne­no­riai pri­si­lei­džia.

Pa­šal­pą iš­švais­to per sa­vai­tę

Iš Pran­cū­zi­jos Li­nas gau­na 750 eu­rų (apie 2 590 li­tų) in­va­li­du­mo pa­šal­pą.

„Man už­ten­ka tik še­šiom die­nom“, – ki­ke­na vy­ras. Be­veik vi­sus šio mė­ne­sio pi­ni­gus mais­tui, ci­ga­re­tėms ir al­ko­ho­liui jis iš­lei­do Pa­lan­go­je.

Už li­ku­sius 300 li­tų Li­nas tu­ri pra­gy­ven­ti tris sa­vai­tes iki ki­to mė­ne­sio pa­šal­pos.

Iš­gy­ven­ti pa­de­da el­ge­ta­vi­mas – pie­ti­nia­me ra­jo­ne pan­kas sė­di prie pre­ky­bos cent­ro ir pra­šo pi­ni­gų.

„Pra­šy­ti nė­ra ne­sma­gu. Pats dur­nas esu, tai rei­kia ken­tėt. Ge­riau pa­pra­šy­ti, ne­gu vog­ti“, – ko­men­tuo­ja jis. Mais­to šu­niui vi­sa­da at­ran­da – ge­riau ne­val­go pa­ts, bet ne­pa­lie­ka al­ka­no au­gin­ti­nio.

Praei­tą mė­ne­sį pi­ni­gus iš­lei­do taip pat grei­tai. Li­nas svars­to, kad vis­kas per ge­rą šir­dį – daug var­gęs praei­ty­je jis su­pran­ta var­ge­tas, iš ry­to be­si­kra­tan­čius pa­gi­rin­gus al­ko­ho­li­kus. Jiems duo­da pi­ni­gų.

„Gru­biai sa­kant, dau­giau iš­da­li­nu, ne­gu iš­lei­džiu“, – api­bend­ri­na.

Dirb­ti su­vi­rin­to­ju Lie­tu­vo­je – vie­nas iš Li­no pla­nų. Tik pri­si­re­gist­ruo­ti dar­bo bir­žo­je ar­ba dirb­ti ne­ga­li – pa­me­tė pa­są.

„Nie­ka­da ne­no­rė­jau su­sto­ti pan­kuo­ti. Ne­no­riu šei­mos ir že­ny­tis. Gal dėl to, kad no­riu bū­ti lais­vas?“ – svars­to Li­nas.

Jis pa­ti­ki­na, jog jau­čia­si lai­min­gas, ga­li su­si­krau­ti kup­ri­nę, pa­siim­ti šu­nį ir ke­liau­ti kur no­ri.