Pardavė traktorių - išleido romaną

Ne­se­niai iš­leis­tas Kel­mės ra­jo­no But­kiš­kės kai­mo li­te­ra­to, Lie­tu­vos kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rio Sta­sio Ra­ma­naus­ko ro­ma­nas „Vi­si pirš­tus į sa­ve len­kia“. Prieš 24 me­tus pra­dė­tą ra­šy­ti ro­ma­ną Sta­sys Ra­ma­naus­kas iš­lei­do par­da­vęs se­nu­čiu­ką iš ko­lū­kio už pa­jus gau­tą trak­to­rių. Su juo dir­bo 10 hek­ta­rų že­mės. Per­ko­pęs aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį, že­mę iš­nuo­mojo. O trak­to­rius ta­po ne­be­rei­ka­lin­gas.

Kū­ry­ba – eks­kava­to­riu­je

Sim­bo­liš­ka, kad ant­rą­ją sa­vo kny­gą S. Ra­ma­naus­kas iš­lei­do bū­tent par­da­vęs trak­to­rių. Dau­ge­lis jo epig­ra­mų ir pro­zos kū­ri­nių gi­mė trak­to­riu­je. Ne ta­me se­nu­ty­je T-40, ku­rį ne­se­niai par­da­vė.

Pats dar­ba­vo­si eks­ka­va­to­riu­mi. Ta­čiau eks­ka­va­to­rius per ko­lū­kio tur­to da­ly­bas ati­te­ko kai­my­nui.

Daug sen­ti­men­tų jis ke­lia Sta­siui. Eks­ka­va­to­riu­je jis vi­suo­met tu­rė­da­vo kny­gą, pieš­tu­ką ir po­pie­riaus. Kol vy­rai gurkš­no­da­vo alų, Sta­sys kaž­ką vis už­si­ra­ši­nė­da­vo.

Kil­da­vo vi­so­kiau­sių min­čių. Jis prie vai­ro – ne­ga­lė­da­vo vy­rams pa­lai­ky­ti kom­pa­ni­jos.

„Vie­ną­syk iš­li­pau – šmakšt ir pir­mi­nin­kas pri­si­sta­tė. Jei­gu bū­čiau iš­gė­ręs bent la­šą, bū­tų blo­gai. Tai dau­giau iš eks­ka­va­to­riaus nė ne­lip­da­vau. Ne­si­ki­šau į ki­tų vy­rų gy­ve­ni­mą. O ma­no gy­ve­ni­mą iš­gel­bė­jo ra­šy­mas. Iki šiol ne­rei­kia bam­ba­lių“, – at­vi­rau­ja po­nas Sta­sys.

RO­MA­NAS: Ro­ma­ne „Vi­si pirš­tus į sa­ve len­kia“ au­to­rius apie gy­ve­ni­mą kal­ba pie­mens, pus­ber­nio, ko­lū­kio me­cha­ni­za­to­riaus lū­po­mis. Žmo­gus kas­die­niu bui­ti­niu ju­de­siu, lenk­da­mas pirš­tus į sa­ve, nu­vai­ni­kuo­ja sa­vo di­dy­bę.

Ra­šė 24 me­tus

Sta­sys Ra­ma­naus­kas vie­tos spau­do­je yra iš­spaus­di­nęs daug sa­vo taik­lių epig­ra­mų, ap­sa­ky­mų. Juo­se vaiz­duo­ja pa­ties iš­gy­ven­tas kai­mo rea­li­jas. To­dėl jo kū­ri­niai – la­bai na­tū­ra­lūs, au­ten­tiš­ki, pri­sod­rin­ti kai­mo žmo­gaus min­čių ir kal­bos, da­bar re­tai gir­di­mų žo­džių ir po­sa­kių.

Nors ra­šy­to­jas ne­ga­li pa­si­gir­ti aukš­tuo­ju iš­si­la­vi­ni­mu, ta­čiau jo kū­ry­ba nuo­šir­du­mu pa­per­ka la­biau už in­te­lek­tua­lų kū­ri­nius.

Per gy­ve­ni­mą pa­ty­ręs ke­lias san­tvar­kas kai­mo ra­šy­to­jas nuo­lat iš­gy­ve­na dėl sa­vo tau­tos li­ki­mo, dėl Lie­tu­vai kar­tais ne­nau­din­gų po­ky­čių, iden­ti­te­to pra­ra­di­mo, žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių pa­my­ni­mo.

200 pus­la­pių sa­vo ro­ma­ną Sta­sys Ra­ma­naus­kas ra­šė nuo 1980 me­tų. Lip­dė pus­la­pį prie pus­la­pio, šli­fa­vo.

Pas­ku­ti­nius štri­chus su­dė­jo jo ko­le­ga ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Ka­zi­mie­ras Alek­na iš Vid­so­džio. Jis – ro­ma­no re­dak­to­rius. Iš ar­čiau pa­ži­nęs Sta­sį Ra­ma­naus­ką jis tvir­ti­na, jog tai ki­toks nei ki­ti ra­šy­to­jai. Pap­ras­tas. Do­ras. Ži­nan­tis sa­vo ver­tę. Na­tū­ra­lus. Pa­ti­ki­mas žo­džio žmo­gus. Šei­mos pa­trio­tas. Tik­ras Lie­tu­vos sū­nus. Žmo­giš­kų­jų ydų tei­sė­jas.

Ydas Sta­sys Ra­ma­naus­kas tei­sia ir sa­vo nau­ja­ja­me ro­ma­ne. Pag­rin­di­nė ro­ma­no min­tis, jog vi­si lie­tu­viai pirš­tus į sa­ve len­kia.

„Nie­kas ne­mo­ka taip plėš­ti lie­tu­vio kaip lie­tu­vis!“ – per vi­są aš­tuo­nių de­šimt­me­čių sa­vo gy­ve­ni­mą pa­da­rė iš­va­dą ro­ma­no au­to­rius.

„Žmo­gus (...) kiek be­si­gin­čy­tum apie jo aukš­tuo­sius ir že­muo­sius ins­tink­tus, yra Pa­sau­lio val­do­vas.

Die­vas jam lei­do veis­tis ir dau­gin­tis ir tu­rė­ti val­džią vi­sai že­mės gy­vū­ni­jai.

Bet tas val­do­vas yra silp­nes­nis už silp­niau­sią bak­te­ri­ją.

Bu­vo ga­li­ma pra­dė­ti gal­vo­ti, kad lip­dy­da­mas žmo­gų Kū­rė­jas su­kly­do jo pirš­tus pa­len­kęs ne taip. (...) Aš at­li­kau dau­gy­bę pra­ti­mų, lenk­da­mas pirš­tus į vi­sas ke­tu­rias pu­ses. Ga­li­ma ne tik im­ti, bet ir duo­ti. O duo­dant pirš­tai at­si­len­kia. To­dėl po­sa­kį „Vi­sų pirš­tai į sa­ve links­ta“ rei­kė­tų keis­ti į pa­sa­ky­mą „Vi­si pirš­tus len­kia į sa­ve“, kai to no­ri,“ – tei­gia Sta­sys Ra­ma­naus­kas, pri­si­sta­ty­da­mas nai­vio­sios tei­sy­bės at­sto­vu.