Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus (tęsinys)

Atseit, čia „dar viena nuomonė“ ir neverta ją svarstyti, nes visos nuomonės turi teisę egzistuoti, tarp jų – ir „Bučio nuomonė“.

(Toliau pamatysime, kad reikalas liečia 13 istoriniuose šaltiniuose įvardintų Lietuvos karalių ir 5 karalienes, kurių atminimą dengia  nusenęs bet oficialiai vis dar palaikomas mitas apie vienintelį Lietuvos karalių, vos vieną dešimtmetį valdžiusį Lietuvą)... 

Pirmoji dalis...

6.  Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos

Šiek tiek liūdna, šiek tiek gėda, bet ir viltinga, kad bent XXI šimtmečio pradžioje lietuvių istorikai galėjo atvirai, nepriklausomos Lietuvos Prezidento rūmuose, pristatydami pirmąją naujos serijos „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“ knygą („1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas“, Vilnius, Žara, 2002), prisipažinti, kad iki tol neturėjome tokio šaltinių rinkinio, kurį būtų parengę patys lietuvių istorikai. 

Net tą patį Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, lietuviai istorikai žinojo ir galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų. 

Taigi, nežinai žmogus, ar verkti, ar džiaugtis, kai skaitai optimistinius mūsų spaudos pranešimus, jog XXI šimtmetyje pagaliau pirmą kartą per visą mūsų šalių istoriją lietuvių mokslininkai galėjo savo akimis išvysti ir tyrinėti Krėvos akto pergamentą, savarankiškai atlikti teksto vertimą iš originalo į lietuvių kalbą ir t. t.

Ir ką gi mes gavome?

Naujausias Krėvos akto vertimas, pažymėtas moksliniu Lietuvos istorijos instituto leidinio indeksu, teikia labai keistą itin svarbios Lietuvos istorijai teksto vietos vertimą.

Ten, kur lotyniškai rašoma apie Jogailos įsipareigojimą iš savo turtų kompensuoti galimus „abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos“ – nuostolius (regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae), kažkokiu stebuklingu būdu išnyksta titulas „karalystė“. 

Vertime vietoje „abiejų karalysčių“ atsiranda šiaip sau „dvi valstybės“, atseit žadama padengti „abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius“). (1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas 2002: 22).

Jau minėjau, kad man tokie teksto vertimai nesuvokiami ir nepateisinami nei tekstologiniu šaltiniotyros požiūriu, nei šaltinių vertimo akademinės praktikos normomis. Šitoks istorinio dokumento teksto vertimas niekaip nepateisinamas. 

Reikia pastebėti, kad būtent šitaip Krėvos akto valstybinis titulas „regnum“  dažniausiai verčiamas į lenkų kalbą nuo seno. 

Beveik visuose Lenkijos mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse pateikiamas senasis, XX a. pradžios H. Mosnickio vertimas iš jo 1919 m. išleistos knygos „Unia Litwy z Polską. Dokumenty i wspomnienia“ (Warszawa-Lublin-Lodz), kur matome jau standartu paverstą Lenkijos ir Lietuvos karalysčių „perdirbimą“ į šiaip sau valstybes, nors Mosnickis išsisuko iš viso be jokio titulavimo ir net be žodžio „valstybė“, atseit, „kaip Lenkija, taip ir Lietuva“ (tak Polska, jak Litwa), ir... amen...

Jokių karalysčių – nei Lietuvos karalystės, nei Lenkijos karalystės.
Sunku suprasti tokias ir panašias šaltinių vertimo machinacijas istorinių šaltinių publikacijose. 

Kiekvienas vertimas, mano galva, tėra vertėjo sąžinės, kompetencijos ir talento kūrinys, negalintis atstoti originalo. 

Anksčiau, kaip minėta, lietuvių istorikų tyrimus greta visokiausių cenzūrų pančiojo dar ir tas faktas, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje jiems tekdavo neretai rašyti Lietuvos istorijos puslapius be realios galimybės pamatyti istorinių šaltinių ir dokumentų originalus, o Krėvos aktas lietuviams iš viso nebuvo rodomas, tad visi versdavosi lenkiškais vertimais.

 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto pergamentinio lapo nuotrauka

Dabar gavome prieigą prie originalo, o nusenusių vertimo standartų neatsikratome.

Nežinia, kiek ilgai lenkų ir lietuvių istorikams tradicionalistams pavyks blokuoti savo leidiniuose teisingus šaltinių vertimus ir jų vietoje brukti nusenusias arbai tendencingai palaikomas klišes, verčiant Lithuanian regnum (Lietuvos karalystė) į Lietuvos „valstybę“, „kraštą“ ar „kunigaikštystę“ , o Lietuvos karalius – į kunigaikščius ir pan. 

Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi ir adekvatūs originalui Krėvos akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis. 

Antai, lenkų teisės istorikas Grzegorzas Kazimierzas Walkowskis neseniai paskelbė Krėvos akto naują vertimą tiek į lenkų, tiek į anglų kalbas. 

Ir abiem atvejais išvertė mus dominančią akto pastraipą korektiškai, neatsižvelgdamas į jokią politinę ar istoriografinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur. 

Vertime į lenkų kalbą skaitome „królestw obu, tak Polski, jak i Litwy“. Analogiškai anglų kalba – „both Polish and Lithuanian Kingdoms“(Union in Kreva 1385).

Mūsų artimiausi kaimynai baltarusių istorikai taipogi vis dažniau atsisako lenkiško vertimo kalkių ir patys verčia Krėvos tekstą iš lotyniško originalo. 

Anksčiau baltarusių istorikai teikdavo vertimus iš lenkų kalbos ir juose nebuvo vietos „Lietuvos karalystei“, „Lietuva“ ir tiek. 

Mūsų dienomis potarybinės Baltarusijos istoriografijoje teises įgauna korektiškas Krėvos akto vertimas, kur skaitome apie „abi karalystes, tiek lenkų, tiek lietuvių“ (абодвума каралеўствамі, як Польшчай, так і Літвой)... 

Naują vertimą speciai internetinei svetainei padarė kruopštusis istorinių dokumentų tyrėjas  A. Lickevičius (А. Ліцкевіч). 
Tą patį galima pasakyti ir apie popiežiaus Inocento IV laiškų vertimus svetur. Vakarų  pasaulyje jau nuo seno ir iš principo  vengiama  „titulų sukeitinėjimo“ praktikos. 

Pavyzdžiui, jau mano aptartų laiškų vertimuose į vokiečių kalbą  vyrauja principas – kuo tiksliau išsaugoti hierarchinį titulų paritetą, tai yra – teisinę jų lygybę. 

Mindaugo titulatūros atveju vokiškoji šaltinių leidybos ir vertimo klasikinė patirtis skrupulingai saugoma. Netgi populiariuose šaltinių leidybos rinkiniuose visados stengiamasi laikytis klasikinių šaltiniotyros skelbimo ir vertimo principų. 

Supažindindamas vokiečių skaitytojus su popiežiaus Inocento IV (Innocentius IV, 1195 – 1254) aktais ir 1251 m. bulėmis, pateikdamas jų registrus vokiškai, garsusis Vokiečių ordino istorikas ir šaltinių leidėjas Ernestas Štrėlkė (Ernst Strehlke; 1834–1869), visur popiežiaus vartotą Mindaugo titulą rex verčia vokišku könig. 

Pateikdamas popiežiaus Inocento IV dokumentų chronologinį sąrašą nuo 1251 m. liepos 15 d. su trumpu turiniu (registrą), E. Strelkė teikia bulės pavadinimą (pirmieji du lotyniško teksto žodžiai), publikacijos nuorodą ir nusako vokiškai turinį su personažų titulais. 

Štai Mindaugo titulai vokiškai: Inocento IV bulėje: Exquisite diligentie (1251.VI.15) vokiškai įrašyta „…König Mindowe von Littauen“); bulėje Multa cor (1251.VI.17) – „ Kunige von Littauen...“; „...König Mindowe zum Kunige ganz Littauens...“; bulėje Adhec semper (1251.VI.17) – „...König Mindowe von Littauen ...“; bulėje Spiritu exultante ( 1251.VI. 26) – „...König Mindowe von Littauen ...“ (Scriptores rerum Prussicarum 1863/1965: 135-136) ir pan....

Deja, kol kas sunku pasakyti ir net įsivaizduoti , kada mūsų nepriklausomoje Lietuvoje  bus atsisakyta klaidingų vertimų ir atstatyta tekstologiškai teisinga, neiškraipyta popiežiaus laiškų ar Krėvos akto tekste užfiksuota Lietuvos karalystės ir mūsų karalių titulatūra XXI amžiaus  Lietuvos leidiniuose, elektroninėse enciklopedijose ir įvairių mokyklų vadovėliuose bei rekomenduojamų skaitinių publikacijose...

„Šventoji Tradicija“ ne tik verčia jai ištikimus istorikus perdirbinėti šaltinių titulus, bet ir leidžia visiškai ignoruoti istorinių šaltinių užfiksuotus Lietuvos valdovų statusus bei titulus.

7.  Tradiciniai akibrokštai karaliaus Gedimino atveju

XXI a. pradžioje susilaukėme naujo, išsamaus mokslinio  vadinamųjų „Gedimino laiškų“ leidinio (2003), kuriam tekstus, vertimus bei komentarus parengė Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas S. C. Rovelas (Stephen Christopher Rowell). 

Leidinyje originalo kalbomis (lotynų, vokiečių, graikų, senrusių) su vertimais į lietuvių kalbą paskelbti iš viso 83 dokumentai, ir autorius iš karto įspėja, „kad ne visi čia pateikiami dokumentai – laiškai, yra pasiuntinių pranešimų, teisės aktų, sutarčių“ (Rowell 2003). 

Savo visuma leidinys šiandien yra išsamiausias Gedimino diplomatikos rinkinys, kuriam medžiaga rinkta įvairiuose archyvuose – tiek kaimyniniuose Latvijos Respublikos valstybės istorijos archyve Rygoje, Talino miesto archyve, tiek sunkiai lietuviams iki šiol pasiekiamuose Vatikano slaptajame archyve bei Apaštalų bibliotekoje, Prūsijos slaptajame archyve Berlyne ir kt. 

Neįkainojamą S. C.  Rovelo parengto leidinio vertę, be abejo, sudaro originalų publikacijos originalo kalba, parengtos, kaip pažymi rengėjas, pagal manuskriptus ir šiuolaikinius publikavimo metodus. 

Analizuojant S.C.Rovelo paskelbtus XIV–XV a dokumentus literatūrologo požiūriu teko peržiūrėti jų publikacijas originalų kalbomis ( lotynų bei vokiečių)  – nuo finansinių skolų knygos įrašų iki Vokiečių ordino sutarčių bei kronikų. 

Apžvelgta kelios dešimtys (citatų skaičių nesunku papildyti) Gedimino valdymo korespondencijos bei diplomatikos dokumentų, kurie buvo rašomi ir paties Gedimino raštinėje, ir kaimyninių kraštų bei miestų kanceliarijose, magistratuose, vokiečių vienuolynuose, Livonijos dvasininkų centruose, teutonų (vokiečių) ordino pilyse, vokiečių ordino skriptoriumuose ne vienus metus, o gero pusšimtmečio laikotarpiu.

 Gedimino laiškų viršelis ( Vaga, 2003). Leidinį sudarė,  dokumentų komentarus ir vertimus parengė  britų istorikas, mokslų daktaras Stivenas Kristoferis Rovelas (Stephen Christopher Rowell), gyvenantis ir dirbantis nuo 1993 m. Lietuvoje
‘
Išvada akivaizdi:  beveik visuose dokumentuose  Lietuva vadinama karalyste (regnum), lietuviai vadinami Lietuvos karalystės gyventojais, o Gediminas, lygiai kaip jo pirmtakai ir palikuonys, tituluojamas karaliumi, taikant lotynišką titulą rex ir vokiško köning tarminius variantus, pridedant neretai ir karališko kreipinio titulus (Plačiau žr. skyr. Viduramžių finansistų liudijimai apie Lietuvos karalius; Karaliaus Gedimino titulai Rygos miesto tarybos diplomatiškoje; Monarchiniai kreipiniai į Lietuvos karalių Gediminą; Gedimino titulai tarptautinėje korespondencijoje už Lietuvos ribų; Gedimino titulai Vokiečių ordino tekstuose; Karališki Gediminaičių dinastijos titulai Vokiečių ordino dokumentikoje;     Lietuvos valdovų titulai vokiečių XIV a. kronikose; psl. 567).

Deja, visa naujoji  faktografinė informacija apie karaliaus Gedimino istorinius titulus ir statusą atkakliai ignoruojama Šventosios Tradicijos šalininkų. 

Dar ir šiandien, kaip XVI - XX a., Gediminas mūsų istorikų veikaluose ir vadovėliuose, atkakliai  tituluojamas „didžiuoju kunigaikščiu“, nors, kaip nurodo įžvalgiausi istorikai, „Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“ (Rowell  2001: 70).

Kas vyksta?

Istoriografinį paradoksą atvirai paaiškino pats S. C. Rovelas savo fundamentalioje studijoje apie Lietuvos pagonių imperiją viduramžiais „ Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001).

 S.T.Rovelo veikalo anglų kalba pirmą kartą išleisto 1994 ( Cambridge, Anglija) , lietuviško vertimo viršelis (2001, Vilnius) viršelis

Pripažinęs, kad „Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“ , kitoje vietoje istorikas, matyt, šiek tiek abejodamas, rašo, jog „atrodytų, kad net būdamas lietuvių ir rusų rex Gediminas tik retkarčiais vartojo rytinių rusų titulą velikij kniazj“. (Rowell  2001: 71). 

Atsidūręs tokioje prieštaringoje situacijoje, kai Gediminą pasiryžtama vis dėlto vadinti velikij kniazj (atseit, didysis kunigaikštis), nors pats Gediminas  nevartojo epiteto „didysis“,  atidusis istorikas atvirai paaiškina savo veikalo skaitytojams, kodėl jis taip keistai elgiasi. 

Pasak istoriko, „nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Rowell  2001: 71).

Kitaip sakant, akivaizdus prieštaravimas tarp pirminių istorinių šaltinių teikiamos faktografijos  ir daug vėlesnės istoriografinės tradicijos vėl išsprendžiamas ne istorinių šaltinių, o „Šventos Tradicijos“  naudai.

Reikia iš karto pasakyti, kad šitaip elgiasi ne tik S. C. Rovelas, bet ir absoliuti dauguma Lietuvos istorikų, norom ar nenorom, tyčia ar iš inercijos retrospektyviai kaitaliojančių istoriniuose šaltiniuose užfiksuotus lietuvių valdovų titulus.

Galima būtų pasakyti, jog šitoks retrospektyvinis titulų perdirbinėjimas ir yra toji garsioji Tradicija, kuri įsigalėjo slavų (lenkų ir rusų) istoriografijoje maždaug nuo XV a. pradžios iki pat XX a. pabaigos, o ir XXI a. daugelio istorikų priimama kaip Šventa tiesa. 

Paradoksas čia toks, kad pirmenybė atiduodama ne istorinio šaltinio faktams,  o vėlesniems istorikų pasakojimams. 

Dešimtys dokumentų liudija, kad  Gediminas visur  tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs nei rusišku velikiji kniazj , nei  lenkišku – vielki księžię, nei lotyniškai  Letwinorum  dux arba magnus dux.

Karalius Gediminas. Auksuoto vario medalis iš kolekcijos „Didingoji Lietuva“.Averso užrašas lotyniškai“ Gedeminne Dei  gra Rex Letttonie“ ( Gediminas  Dievo malone Lietuvos karalius). Dail. Lina Kalinauskaitė. 

Nukaldinta St Pauls moetų kalykloje, 2014 m. Intern. Šaltin.: 
http://www.lina-kalinauskaite.lt/lt/site/images/16/105

Gediminas puikiai išmanė hierarchinį skirtumą tarp titulū „Rex“ ir „Dux“, ko nenori pripažinti tradiciniai istorikai.

8.    Kaip Lietuvos valdovai pavirto „princais“ ( princes)...    

Geriausias Gedimino karališkos savivokos įrodymas jo paties dokumentuose ir monarcho antspaude užfiksuotas pilnasis titulas Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex,  princeps et dux Semigallie ( Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis; - Rowell 2003: Nr .21). 

Čia aiškiai pabrėžta karališkas Rex statusas Lietuvoje ir daugelyje rusų žemių, bet atskirai pažymėta žemesni Dux ir Princeps  statusai Žiemgalos teritorijoje.

Gedimino laiško ( 1323 metų sausio 25 dienos) faksimilė. Laiškas pradedamas sveikinimu ir prisistatymo intitulatūra : “ Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie » (Rowell 2003: p.XVII).

Tradicinės istoriografijos dogmatinis tvirtinimas, esą Gediminas ir Lietuvoje buvo „dux/as“, neturi jokio pagrindo istoriniuose šaltiniuose. 

Tai gryna ribotos provincinės istoriografijos tradicija, kuri iš karto apnuogina savo beprasmybę tarptautiniame Europos istorijos kontekste.

Lietuvos istoriografijoje ne kartą buvo mėginta diskutuoti ir aiškintis, kaip geriausiai  derėtų tituluoti Lietuvos valdovus iki XV a. pradžios : „didieji kunigaikščiai ar karaliai?“ (Ivinskis 1978/1991: 6). 

Ir tai ne tik teorinė istoriografijos problema. 

Po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje  atsidūrę lietuvių istorikai  gana nelauktai susidūrė su tradicinės Lietuvos valdovų terminijos absurdišku suvokimu Vakarų civilizacijos kontekste. 

Geriausių ketinimų vedami išeivijos lietuviai 1970 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido  anglų kalba šešių tomų „Encyclopedia Lituanica“  (EL), atitinkančią analogiškas Encyclopaedia Britanica, Encyclopedia Americana ir pan. 

Angliškoji enciklopedija buvo kruopščiai parengta pagal garsiąją 37 tomų „Lietuvių enciklopediją“, kuri mūsų išeivijos pastangomis buvo anksčiau išleista JAV (  Bostone ). Pasak recenzentų, vertimas į anglų kalbą atliktas labai kokybiškai.

Bet...netikėtas  akibrokštas: angliškoje enciklopedijoje visi viduramžių Lietuvos valdovai pavirto... „princais“!

Keli pavyzdžiai iš daugelio:

„ GEDIMINAS (ca 1275–1341), Grand Prince of Lithuania (1316–1341), successor to his brother Vytenis (EL, p. 287). 

ALGIRDAS (Olgerd; ?–1377), Grand Prince of Lithuania, third son of Gediminas and his first significiant successor; ruled from 1345–77(EL, p. 69)“, „ALGIMANTAS – prince of Galšia“ (EL, p. 69), 

„VYKINTAS – Samogitian prince“ (EL, p. 207) ir t.t.

Iš kurgi atsirado tie lietuviški didieji ir mažieji princai? Ir kaip turėtų šiuolaikiniai anglų kalbos vartotojai suvokti šiuos visus lietuvių princus? 

Akademiniai anglų kalbos žodynai aiškiai ir labai detaliai nusako visas europietiškas prince reikšmes: 

1. Suvereno, pirmiausia – monarcho sūnus; 

2. Neviešpataujantis monarcho šeimos vyriškis; 

3. Mažos teritorijos monarchas, tokios kaip Monako, paprastai vadinamos kunigaikštyste (principality), kuri tuo pačiu metu būdavo  pavaldi imperatoriui arba karaliui; 

4.Didikas (nobleman), dažniausiai paveldėjęs feodalinį socialinį bei politinį statusą, istoriškai – aristokratas, įvairiai vadinamas įvairiose šalyse – peer (Anglijoje), prinz (Vokietijoje), principe (Italijoje), szlachcic (Lenkijoje; iš senosios vokiečių aukštaičių tarmės slahta – kilmingas), bajoras (Lietuvoje) ir t. t. 

Žinoma, teikiamos ir dar naujesnės, dažnai grynai komplimentinės reikšmės: įžymus savo srities atstovas (a merchant prince – „stambus pirklys“) ir kt.( Collins Dictionary  1980: 1162). 

Savo ruožtu, panašiai kaip princas, moteriškos giminės atstovė princesė (princess) yra princo žmona arba karaliaus duktė, anūkė. 

Taigi senovės lietuvių valdovai angliškoje enciklopedijoje ne dėl vertėjų kaltės tapo princais, o priešingai – dėl vertėjų tikslaus ir profesionalaus pasaulinės valdovų hierarchijos išmanymo. 

Anglakalbiam skaitytojui buvo paskelbta,  esą Lietuvą XIII -XIV a. valdė vienokie ar kitokie princai...

Istorinis ir net loginis absurdas akivaizdus – atseit, Lietuvą valdė princai, karalių sūnūs, bet pačių karalių, išskyrus Mindaugą, nebuvo, nes karaliai senovės Lietuvoje neegzistavo! 

Deja, „betėvius princus“ Lietuvai padovanojo istoriografinė tradicija, pritaikiusi lietuvių valdovams Rytų slavų titulus „kniaz“ ir „velikiji kniaz“.

Akivaizdus Rytų Europos šaltiniuose  taikytų Lietuvos valdovų titulų (kniaziai) neatitikimas ir net prieštaravimas (vartojant žemesnio rango titulus) vienalaikiams Vakarų ir Šiaurės Europos šaltinių duomenims apie lietuvių karalius ( rex, kunic, cyning) reikalauja atskiro aptarimo, nes klausimas opus ne tik istoriškai, bet ir valstybiškai.

9. Kaip suverenūs Lietuvos valdovai pavirsta  „djukais“ ( dukes)

Sąmoningai ar nesąmoninga ieškant išeities iš absurdiškos padėties su Lietuvos valdovų titulavimu „princais“ – tiek „didžiaisiais princais“, tiek, matyt, „mažaisiais princais“, buvo mėginta siūlyti tarptautinei istorikų bendruomenei kitokius titulus. 

Dar ir šiandien atsiranda Lietuvoje žmonių, kurie mano, kad šiuo atveju geriausiai tinka anglosaksų pasaulyje vartojamas titulas „djukas“ (angl. duke). 

Atseit, šis titulas, viena vertus, jau nuo seno vartojamas verčiant į anglų kalbą, o kita vertus, šiuolaikinio pasaulio internetinėje erdvėje tiek patys lietuviai, tiek kitataučiai plačiausiai vartoja vertinius Grand Duke ir Duke.

Šiuo atveju mūsų aukščiau pateiktas senovės lietuvių valdovų sąrašėlis anglų kalba, kuri šiandien pagrįstai vadinama tarptautinio bendravimo ir globalinio internetinio tinklo pagrindine kalba, atrodo beveik visose enciklopedijose ir informacinėse interneto svetainėse vienodai:

ALGIMANTAS. It was the name of the Duke of Galšia. 

VYKINTAS (13th century), Samogitian duke, related to King Mindaugas ir t. t. 
VYTENIS (died ca 1315), Grand Duke of Lithuania, 1295–1315, brother of Gediminas who began a famous dynasty of rulers of Lithuania. 

GEDIMINAS (ca 1275–1341), Grand Duke of Lithuania (1316–1341), successor to his brother Vytenis. 

ALGIRDAS (Olgerd; ?–1377), Grand Duke of Lithuania, third son of Gediminas.

KĘSTUTIS (ca 1300–1382) , Grand Duke of Lithuania, son of Gediminas.

Deja, XIII–XIV a. Lietuvos valdovų titulavimas djukais (dukes) yra dar prastesnis sumanymas nei titulavimas princais (princes). 

Formaliai ir teisiškai princas šiaip ar taip privalėtų turėti tėvą karalių (king), taigi bent kraujo ryšiais turėtų būti susijęs su krašto ar karalystės valdovu. 

Tuo tarpu duke tėra valdovo skiriamas vakarietiškas titulas kokiam nors kilmingam karvedžiui ar šiaip aristokratui, taigi duke privalo paklusti valdovo valdžiai. 

Titulo duke statusas anglų enciklopediniuose žodynuose daug kuklesnis nei princo (prince). Pirmiausia, duke tėra aukšto rango didiko (nobleman) titulas, pažymintis, kad asmuo, pavyzdžiui, Britanijoje, laikomas aukštesniu nei visų kitų laipsnių karaliaus pavaldiniai didikai.

Antroji reikšmė: „duke“ yra mažos kunigaikštystės (principality arba duchy) valdovas (Collins Dictionary 1980 :452).

Štai ir viskas.

Gal viduramžiais duke titulas reiškė kažką kitką?

Gilesnes istorines titulo prasmes labai aiškiai atskleidžia titulo kilmė ir jo evoliucija Europoje ( plačiau sk. Bučys 2018/2019: 526-530), tačiau hierarchinė titulo prasmė viduramžių Europoje akivaizdi: karaliui arba imperatoriui pavaldus didikas. 

Lietuvoje iki pat XIV a. pabaigos buvo nemaža kilmingų didikų, kuriuos anglai galėtų vadinti dukes, o vokiečiai hercogais. 

Jie valdė jiems valdovo paskirtas arba iš savo tėvų paveldėtas žemes ir tėvonijas, tačiau visi jie buvo valdovo pavaldiniai (vasalai), prisiekę valdovui vykdyti savo valdose įvairias karines pareigas ir net civilines prievoles (pilių statybas, kelių tiesimą, tiltų priežiūrą ir t. t.). 

Tačiau kiekvienu atveju iškyla klausimas: kas gi buvo tų tituluotų karvedžių bei didikų valdovai XII–XIV a. Lietuvoje?

Įsisenėjęs, slaviškos kilmės tradicinis atsakymas: mažųjų arba eilinių sritinių djukų ir hercogų valdovai buvo didieji djukai (Great Dukes). 

Tai slaviško titulo velikiji kniaz kalkinis vertinys į anglų kalbą. Lietuviškas šio slaviško titulo vertinys – didysis kunigaikštis.(Plačiau sk.: Bučys 2018/2019 III dalis. Lietuvių valdovų titulai rusinų ir rusų šaltiniuose: 79 – 112).

Deja, iki šiolei nelabai aišku ir retai kas aiškinasi, kada atsirado senovės Lietuvoje tie didieji kniaziai (didieji kunigaikščiai), neturėję jokio ryšio su Viduramžių Europoje nuo IV a. žinomais germanų karaliams pavaldžiais  karo vadais , kurie titulo evoliucijoje buvo vadinami    dux/duces, vėliau – grafais, herzogais ir pan. ( plačiau sk. : Bučys 2018/2019: 526 – 532).

10. Tariamas titulų „chaosas“

Įvairiomis kalbomis XVIII – XX a. rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime  specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. 

Dauguma istorikų rėmėsi ir  iki šiolei remiasi nusenusia nuomone, esą senovės Lietuvos valdovų titulatūroje vyrauja chaosas, kadangi įvairiakalbiuose tekstuose lietuvių valdovams buvo taikomi patys įvairiausi titulai. 

Rašydamas populiariai istorinės pažintinės literatūros serijai, skirtai moksleiviams, Lietuvos istorikas prof. Zigmantas Kiaupa glaustai apibendrino šiuolaikinę lietuvių istorikų koncepciją, esą 

XIII–XIV amžiaus tekstuose senrusių, lotynų, vokiečių kalbomis pomindauginiai Lietuvos valdovai vadinami князь, rex, dux, princeps, Köning, herczog, Fürst, pridedant старейший, великий, magnus, supremus, grösir, obirster, höchste ir pan. 

Svetimšaliai amžininkai Lietuvos valdovams teikė savo kraštų titulus, rodančius tikrą Lietuvos valdovų politinį svorį, o ne formalų rangą ( Kiaupa 2006: 71).

Įsidėmėtinas populiarios ir vis dar populiarinamos koncepcijos vidinis prieštaravimas, kuomet, viena vertus, išvardinama nemaža visiškai nelygiaverčių ir net vasalinių Rytų bei Vakarų Europos valdovų titulų, tačiau, kita vertus, čia pat teigiama, kad Lietuvos valdovai, kuriems šie visi titulai chaotiškai priskiriami, vis dėlto turėjo suverenių, nepriklausomų valdovų politinį svorį. 

Čia aiškiai trūksta ir elementarios, ir istorinės logikos šnekant apie lietuvių valdovus. 

Jeigu mes pripažįstame, Z. Kiaupos žodžiais tariant, kad „XIII amžiaus pirmojoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė buvo monarchija, t. y. valstybė, kurioje aukščiausia valdžia priklauso vienam asmeniui, įgijusiam ją iki gyvos galvos, paveldinčiam sostą per tam tikrus rinkimus ar užgrobusiam jėga“ (Kiaupa 2006: 71), tuomet privalome pripažinti, kad Vakarų Europos titulų  hierarchijoje monarchijos galva gali būti tiktai aukščiausio valstybės rango žmogus – arba imperatorius, arba karalius. 

Pastarasis, beje, privalo būti de facto ir de jure suverenus savo valstybės valdovas, taigi neturi būti priklausomas nuo jokio viršesnio valdovo, tarkim, nuo imperatoriaus arba chano. 

Vakarų Europos kontekste egzistuoja šimtmečiais nusistovėjusi valdovų hierarchija, kuri viduramžiais buvo labai aiški ir paprasta: aukščiausia suvereni valdžia nusakoma tiktai dviem titulais: imperatorius ir karalius. 

Jiedu niekam nepavaldūs, o visi kiti titulai yra žemesni ir žymi imperatoriui arba karaliui pavaldžius rangus: tarkim,  jei pasinaudosime Z. Kiaupos pateiktais pavyzdžiais,  herzog, Fürst, dux ( lietuviškai visi verstini  kunigaikštis) ir pan. 

(Plačiau sk. Bučys: 2018, 2019 skyrius: Termino „kunigaikštis“ kilmė ir reikšmė; Istorinė titulo dux vieta  tarptautinėje valdovų hierarchijoje – psl.526-530). 

Šie titulai  savaime iškrenta iš galimų Lietuvos valdovų titulatūros jau vien dėl to, kad žymi anaiptol ne suverenų valdovą. (Plačiau  sk. ten pat: Monarchinių titulų chaosas Lietuvos istoriografijoje; Psichologiniai tariamo titulų chaoso aiškinimai; Viduramžių pasaulietinės valdžios viršūnė;  Sakralizuota valdovų titulų tvarka Viduramžiais; psl.39 -42) 

Titulų įvairovė istoriniuose šaltiniuose paskatino ne vieną Lietuvos istoriką savavališkai pasirinkti ir suteikti senovės Lietuvos valdovams tokius titulus, kurie, jo nuomone, tinkamiausi.

Akivaizdu, kad čia pasireiškia antimokslinė istoriko savivalė.

(bus daugiau)