Sakydavo man mama...

Trumpučiai jos nurodymai "Pavalgyk!" ryte arba "Išjunk šviesą!" vidurnaktį, kadais buvę "nereikalingi", per griežti ir įkyrūs, ilgainiui įgauna kitokios prasmės kontūrus: mylėk save, prisiimk atsakomybę, jauskis gerai. Visus mamos priesakus galima apibendrinti vienu žodžiu: "Gyvenk."

Kas geriau už mamą mus galėtų šito išmokyti?

Atėję į šį pasaulį nežinome nieko. Neturime praeities ir jos suformuotų įgūdžių. Žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio prisipildome to, ką iš tiesų suprantame tik patys tapę tėvais.

Ar gali būti sunkesnė užduotis nei Dievo patikėta mamai? Mokyti, bet nevaldyti. Saugoti, tačiau suteikti laisvę. Ugdyti naują žmogų, bet jo nekeisti. Užauginti vaikus ir juos paleisti.

Tai, kaip žmogus suvoks save visą likusį gyvenimą, didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip su juo vaikystėje elgėsi mama.

ŠIRDIS. "Tą akimirką, kai gimsta kūdikis, širdis išeina iš motinos kūno ir vaikšto paskui jį", - sako edukologijos mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos širdis palieka kūną

"Ir kur tu nulėksi?" - sakydavo man mama, organizuotas, kruopštus, pedantiškas žmogus... Aš - jos priešingybė: spontaniška, energinga... - šypsojosi edukologijos mokslų daktarė, lektorė, tinklaraščio apie švietimą autorė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė. - Mama mane mokė: neskubėk, ramiai pavalgyk, nepervark, pailsėk, o aš iki paryčių po antklode skaitydavau knygas. Mama iki šiol bando mane atvesti į ramesnį gyvenimo ritmą, bet aš, kad ir būdama 36 metų, vis dar bėgu ir bėgu..."

Mažai kas nepritartų minčiai, kad didžiausia žmogaus gyvenimo mokytoja yra mama. Jos balsas mus lydi visą gyvenimą. Ką jums šiandien, kai jau esate subrendusi ir turite savo vaikų, sako šis balsas?

Man jis asocijuojasi su jaukumu. Tai tiesiog geras jausmas. Kai galvoju apie mamą, man gera.

Ką turi daryti arba nedaryti mamos, kad jų vaikai, kai užaugs, jaustų tokį jausmą viduje?

Turbūt esminis dalykas, kurį turi suprasti mamos, kad ir kaip tai būtų sunku, yra tas, kad neįmanoma apsaugoti vaikų nuo visų gyvenimo negandų. Kad ir kaip rūpinsies, kad ir per galvą versiesi, to nepadarysi. Todėl mokykimės atsikratyti tos nuolatinės baimės ir daugiau džiaukimės savo vaikais.

Neseniai spaudoje perskaičiau apie tyrimą, atliktą su paaugliais. Jis parodė, kad paauglystės sulaukusios atžalos meluoja ne todėl, kad jiems tai patinka, o todėl, kad nori apsaugoti tėvus nuo perdėto nerimo. Šie dygliuoti (kaip mes dažniausiai manome) žmogeliukai iš tikrųjų yra tokie jautrūs, kad nesako mums to, ko mes nenorime girdėti, pirmiausiai galvodami apie mus.

Norėdamos apsaugoti vaikus nuo pavojų, mamos griebiasi kontrolės. Iš tikrųjų ji nepadeda. Kuo ją pakeisti?

Pasitikėjimu ir tikėjimu savo vaiku. Nuoširdžiais pokalbiais, atviromis diskusijomis, vertybiniu stuburu... Tai kur kas geriau išugdo savikontrolės mechanizmą. Pastebėta, kad daugiau (ne per daug, bet daugiau) laisvių, suteikiamų vaikui, skatina jį patį saugotis pavojų. Paradoksalus faktas: daugiausiai paauglių nėštumų fiksuojama tose šalyse, kuriose nepriimta su vaikais kalbėti apie lytinius santykius.

Kad su paaugliu galėtų pasikalbėti atvirai ir nuoširdžiai bet kuriomis temomis, mama turi neprarasti su juo artimo ryšio, gerų santykių...

Be abejonės. Tai procesas, prasidedantis dar kūdikystėje. Jei su vienerių metų vaiku nekalbame pagarbiai, žvelgiame į jį kaip į kvailelį, tai sulaukęs vienuolikos vargu ar jis norės atvirai su mumis kalbėtis. Nors, kita vertus, viską galima pakeisti ir tokiame amžiuje... Nieko nėra neįmanomo.

Neseniai perskaičiau puikią vienos mokslininkės knygą apie santykių atkūrimą. Ji pasakoja, kad mama sugebėjo susitaikyti su savo 50 metų dukra atsiprašiusi jos už perdėtą globą ir kontrolę. "Aš taip elgiausi iš baimės tave prarasti", - pripažino ji.

Iš baimės prarasti pridarome daug klaidų... Bene didžiausia - vadinti ją pasiaukojimu dėl vaiko.

Vaikas nuo mažens gaudo ne tik mūsų žodžius, bet ir žvilgsnius: ar jis susirūpinęs, ar spindintis iš džiaugsmo. Taip, motinystė yra sunkus darbas, bet kartu ir beprotiškas džiaugsmas. Juk mes patys tai pasirinkome - ne kaip bausmę, kančią ar auką... Mes pasirinkome gyventi su mylimiausiais žmonėmis ir būti už juos atsakingi.

Ne veltui sakoma, kad tą akimirką, kai gimsta kūdikis, širdis išeina iš motinos kūno ir vaikšto paskui jį...

Mama man sakė...

ŽANETA: "Mama man nuolat kartodavo: "Būk protinga" ir "Atsargiai per gatvę." Vienas iš paskutinių jos patarimų - "Nedirbk to, kas tau neteikia džiaugsmo." Apie šeimyninį gyvenimą sakydavo: "Niekada neversk vyro rinktis tarp tavęs ir jo tėvų." Dar mėgdavo kartoti "Netampyk liūto už ūsų..." Suprask - kantrybė ir tolerancija turi ribas.
RASA: "Maži vaikai kelius spaudžia, dideli - širdį", - sakydavo mano mama. Ir buvo teisi."
AISTĖ: "Mama liepė niekada nesakyti pirmai, kad myliu. Ir apskritai geriau vaikinui nesakyti, kad myli. Nieku gyvu nebučiuoti pirmai ir apskritai nelįsti. Taip, klausau, nerealiai padeda: bernai kimba kaip magnetas.
Jeigu kas nors įskaudina, mama sako: "Ne tokių matėm". Arba: "Tai yra akmuo tau pasilypėti". Kad geriau matyčiau ir eičiau į priekį.
Dar mama labai ragina skaityti knygas, nors aš taip tingiu. Padeda po penkias prie lovos. Apie tikslus, apie aukštumas, laimę, pinigus, kaip nebūti auka...
Mama visada rūpinasi grynu oru. Kad važiuotumėm į mišką, kad namai vėdinami būtų, kad gėlytės augtų... Sako, gyvenime turi būti kuo daugiau natūralumo.
Apie pinigus mama sako: "Niekada neišleisk visų, visada turėk atsargai." Ir iš tikrųjų iš mamos perėmiau įprotį visada atsidėti pinigų. Turiu dvi korteles, 8 sąskaitas, tris pinigines, eurų, dolerių...
Jei man suskausta kojos pirštelis, mama iš pradžių atsineša vonelių, tepalų, paskui arbatų, tada pasodina pagal fengšui. Sako: "Yra gyvas vaistas." O kai dirbu toli nuo namų, kitame pasaulio krašte, ir susergu, tada verkiu ir šaukiu: "Noriu mamos!"
Mama man sakė: "Kad ir kas nutiktų, esu visiskai rami, kad susitvarkysi." Ji teisi. Nes ji mane augino taip, kad jokie akmenys nebaisūs."
RIMGAUDAS: "Kai buvau mažas, iš maisto parduotuvės pavogiau pakelį sviesto ir parnešiau namo. Labai didžiavausi, kad rūpinuosi savo šeima: juk ne saldainį ar žaislą sau nugvelbiau. Mama nebarė, švelniai paaiškino, kad nieko svetimo imti negalima. Sakė: "Pradėsi nuo adatos - baigsi arkliu." Tas posakis man buvo kaip skiepas visam gyvenimui."
VIKTORIJA: "Kai buvau paauglė ir išgyvenau nelaimingą meilę, mama pasakė: "Vyrai - kaip autobusai: vienas nuvažiavo - kitas atvažiuos. Nesivyk."
DŽIUGAS: "Mano mama sakydavo "Ėstų šuva mėsą - bet pinigų nėsa." Žodžiu, primindavo, kad gyvename realybėje ir turime tvarkytis pagal galimybes, riboti savo troškimus..."
DAIVA: "Kai mes, trys seserys, pešdavomės, mamytė labai sielodavosi ir sakydavo, kad jos nerimą suprasime tik tada, kai turėsime savo vaikų. Dabar po namus laksto ir pešasi mano keturi sūnūs. Bandydama nutverti čia ranką, čia koją ir išpainioti spygaujantį kamuolį, prisimenu jos žodžius. Nors man dėl tų peštukų labiau linksma nei neramu...
Jau daug metų praėjo nuo mamytės mirties, bet kasdien man jos trūksta vis labiau. Paauglystėje, jaunystėje mes atitolstam nuo tėvų, o sukūrus šeimą taip norisi tos artumos..."
GINTARAS: "Kai sužinojau, kad važiuoju kariauti į Afganistaną, mama laiške parašė, kad pagal vokiečių statistiką per metus 500-600 žmonių žūsta iškritę iš lovos. Tad nuo likimo nepabėgsi."
DALIA: "Mano mama yra knygų rijikė, iš jos paveldėjau šitą ligą. Ji žemaitė iš Mažeikių, Latvijos paribio, iš neturtingos šeimos, dėl užsispyrimo ir gebėjimo naudotis gera galva pasiekė išsilavinimą ir palyginti aukštą padėtį (sovietmečiu būti fabriko cecho viršininke moteriai buvo nemažas pasiekimas). Mama valdė šeimos finansus, virtuvę ir motinos pareigas. Tėvelis buvo pedagogas, mokyklos direktorius, darbas reikalavo nemažai laiko, tačiau šeimai atiduodavo visą likusį laiką. Tėvai gerai sutarė ir kitais metais švęsime jų vedybų 60-metį. Iš mamos mokiausi šeimininkauti ir prižiūrėti savo jaunesnę sesutę, o tėvelis vadovavo kelionėms, sportui, pramogoms. Nors šeimoje buvo gana ryškus moteriškų ir vyriškų vaidmenų pasiskirstymas, tačiau tėvelis ragino mamą neatsilikti nuo naujovių: Plungėje ji buvo bene viena pirmųjų moterų, vairuojančių žigulius. Ji buvo aktyvi saviveiklininkė, puikiai deklamavo, vedė renginius, abu gražiai šoko, tik dainomis tėtis ją lenkė.
Mamos kitaip neįsivaizduoju, kaip nuolat ką nors darančios, o ir poilsis produktyvus: jei prie televizoriaus, tai su mezginiu, jei lovoje - tai su knyga arba kryžiažodžiu, o ką jau kalbėti apie sodą. Tėvų namuose tūkstančiai knygų, o jaunystėje skaitytų romanų turinį mama gali atpasakoti nors ir dabar. Jos 70-mečiui padovanojome kelionę į Paryžių, grįžusi pasakojo vaikščiojusi kaip po jaunystės miestą: šitas vietas juk detaliai aprašė Diuma, Balzakas, Mopasanas, Hugo...
Tėveliai gyvi ir dar visai žvalūs, kupini gyvenimo džiaugsmo. Tuo visi labai džiaugiamės ir linkime jiems kuo ilgiau taip laikytis."
AGNĖ: "Kai aš gaudavau blogą pažymį, man mama pusiau juokais sakydavo: "Norfa" tavęs laukia."
LORETA: "Mama mėgdavo kartoti "Palauk, palauk, vaikeli..." Tai reiškia labai daug: nespjauk į šulinį, nes pačiam reiks gerti; neprisišnekėk;sulauksi mano amžiaus - suprasi. Dabar, kai prisimenu tai, po ko išgirsdavau tuos žodžius, jaučiu gėdą, kaltę... ir didelę didelę meilę. Iki ašarų."
DAIVA: "Kartą žliumbiau parėjusi iš diskotekos, taip ir prasėdėjusi kampe visą vakarą, o mama pasakė: "Kvailumo tau, mergyte, veide trūksta..."
TOMAS: "Man svarbiausia tai, ką mama "pasakė" savo pavyzdžiu, ne žodžiais. Visada rūpestinga, atidi, išklausanti, įsiklausanti, visada pasirengusi padėti. Be mamos parodyto meilės pavyzdžio būčiau daug prastesnis žmogus... Iki pat šiol iš jos mokausi šilto ir neįkyraus dėmesingumo kitiems, paprastumo ir nuoširdumo. Svarbu ne gražiai kalbėti apie meilę, o pasiaukojamai mylėti. Mano mama - gyvas to įrodymas."
GINTARĖ: "Mano mama sako "Tu gali viską, jei tik nori". Dar ji dažnai sako, kad tikroji branda ateina tada, kai tu galutinai suvoki, kad niekas, be tavęs paties, tavęs neišgelbės. Ji dažnai parašo man komentarą, pamokymą, paguodimą, atsakymą į vakarykštę mano nuotaiką, problemą ir panašiai. Dar sako, kad kartais padėdamas žmogui, gali jam pakenkti. Kad reikia spręsti tik savo problemas, ne kito.
Galbūt mamai kartais atrodo, kad aš negirdžiu, ką ji sako. Galbūt ji net nežino, kad VISADA jos klausau...
Aš jau įsitikinau, kad mama visada būna teisi. Ir kad ji žino geriausiai."

- Kai tavęs nebebus, pas ką aš eisiu patarimo, mama? - Aš būsiu tavo vidinis balsas. -----------------------------

6 metai: "Mama žino."
8 metai: "Mama daug žino."
12 metų: "Mama iš tiesų daug ko nežino."
14 metų: "Mama nieko nežino."
16 metų: "Mama? Kokia dar mama?"
18 metų: "Mama pasenusi."
25 metai: "Galbūt mama žino?"
35 metai: "Prieš nuspręsdamas paklausiu mamos."
45 metai: "Įdomu, ką apie tai galvoja mama."
75 metai: "O, kad galėčiau paklausti mamos..."