Ką jam skauda, puikiai byloja citata ant paskutinio knygos viršelio: „Liūdnoka, kai, ištrūkę iš Blogio imperijos, nemokame naudotis Laisve: dažnai suprantame ją kaip galimybę turėti kuo daugiau - ČIA ir DABAR, nepaisant DEKALOGO nuostatų. Pirmiausia - tai pastaba valdžios elitui, neatsikratančiam slogios praeities įpročių. Tenepamiršta jis pareigos - pirmiausia tarnauti Tautai, o ne stengtis būti kieno nors vasalu! Ir Sąjūdžio šūkio - Tik nereikia mūsų gąsdinti! Kad Tauta nebaigtų išsivaikščioti ir išliktų savimi.“
Buvęs Kauno politechnikos instituto docentas (dabar Kauno technologijos universitetas) V.Venckevičius buvo iš tų sąjūdininkų, kurie tikėjo Lietuvos ateitimi. Bet ilgainiui pamatė, kad sukame ne tuo keliu.
Kaip yla iš maišo išlindo doros problema: iškart po 1990-ųjų kovo 11-osios pasirodė mūsų vedlių ciniško gobšumo apraiškos - už parašą Nepriklausomybės Atkūrimo Akte jie apsidovanojo ne tik rentomis, bet ir žemės sklypais prestižinėse Lietuvos vietose. Tad, sako panevėžietis, kas gali paneigti, kad visos vėlesnės rietenos valdžios sluoksniuose buvo tik akių dūmimas. O to dūmimo būta tiek ir tiek. Pamena, KPI darbuotojų susirinkime vienas miškininkas profesorius užsidegęs pasakojo apie netvarką Lietuvos miškuose sovietmečiu ir dėstė apie būtinybę imtis reformų. Netrukus, jam tapus ministru, prasidėjo itin spartus miškų kirtimas ir medienos eksportas į užsienį. Po kiek laiko apsilankęs savo tėviškėje, V.Venckevičius pamatė ne pavienes iškirstas biržes, kaip sovietmečiu buvo įprasta, o plyną, akimis beveik neaprėpiamą kirtavietę. „Toks buvo Gedžiūnų miško vaizdas. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, viską lėmė didžiausia žmogaus yda - godumas“, - sako.
- Kokius pavojus matote Lietuvai ir mums? - paklausėme Vytauto Venckevičiaus.
- Sovietmečiu buvo kalbama, kad valstybė apmirs, pinigų nebus, kalbėsime Lenino kalba. Brežnevo (SSKP generalinis sekretorius - red.) laikais jau buvo reikalavimas net darželinukus mokyti rusų kalbos. Bet tam būta kažkokio pasipriešinimo, ar ne? O tapę laisvi laisvėje iš tikrųjų pagyvenome gal tik dešimtmetį, iki 2004-ųjų, kai įstojome į ES. Tada greitai prasidėjo pataikavimas, ir mes tai darėme patys savo noru. Ar anksčiau galėdavome pamatyti, kad kas vaikščiotų su rusiškais užrašais ant marškinėlių? O dabar beveik kiekvienas dėvi rūbus su angliškais žodžiais. Prieš kokius dešimt metų, prisimenu, Vytautas Landsbergis į televiziją atėjo su raudonais marškinėliais. Žiūriu ant jų angliškas užrašas, kaip dabar atrodo, INDEPENDENCE (liet. nepriklausomybė). Na, galvoju, ir jis iš dėvėtų rūbų parduotuvės nusipirkęs...
Yra grėsmė dėl kalbos. Sako, nieko baisaus tos trys raidės. Bet tai didelė politika. Tai mūsų pietinių kaimynų amžinas siekis. Dėl tų trijų raidžių rinkau parašus prekybos centre. Kviečiau žmones prie stendo, kuriame aiškiai buvo parašyta, koks pavojus mūsų kalbai, ko siekiame. Žinote, ką pamatėm? Kolega suskaičiavo - tik kas dvidešimtas pasirašo. Kai kas sakydavo, tegul jaunimas rašosi, jūs rinkite parašus, kad man pensiją padidintų. Supratau viena - kad žmonės istorijos nežino. Nes mes, tos kartos žmonės, tos tikrosios Lietuvos istorijos nesimokėme. Labai išryškėjo mūsų menkavertiškumo kompleksas. Kur ta mūsų lietuviška dvasia? Per amžius, per priespaudas išsilaikėme, o dabar... Pabrėžiama, kad iš mūsų niekas nieko nereikalauja, mes galime patys tvarkytis. Bet kažkodėl savo galva nesitvarkome. Kodėl?
- Euroentuziastai jums pasakys, anava kiek iš Europos gavome...
- Na ir kas? Prisistatėme sporto rūmų kiekviename mieste, ir kas iš to? Mums sako, kad be Europos Sąjungos nieko nebūtume pajėgę. Bet prieškario laikais galėjome. Pasistatėme Kauno sporto halę ir laimėjome Europos krepšinio čempionatą. Tvarkomės kažkaip neūkiškai. Po ilgesnės pertraukos važiuoju per miestą ir jau matau vietoj mėsos kombinato - vėl naujas prekybos centras. Išstūmėme mažas parduotuvėles, kuriose visai kitas aptarnavimas. Prekybos centruose atrodome visi kaip svetimi. Žiūriu, kad Lietuvoje greit nebus kam pirkti. Kai prieš keliolika metų viešėjome Švedijoje, Kalmare, jie mokė mus nežiūrėti nei į rusus, ne į amerikonus, o gerovės valstybę kurti. Bet sukūrėme laukinį kapitalizmą. Atrodė, kad kursime patys savo kultūrą. Bet pasižiūri televiziją - tai šok su manimi, tai šok su tavimi. Nieko savo, viskas nukopijuota nuo užsienio. Argi tai kultūra?
- Iš knygos matyti, kad buvote aktyvus parašų rinkėjas ne tik siekdamas apginti lietuvių kalbą, bet ir dėl referendumo, kad žemės neišpirktų užsieniečiai...
- Mūsų situacijoje žmonės jau atpratinti nuo žemės. Tokioje Lenkijoje negi kas žemę bet kam parduos? O pas mus greitai gali nupirkti kad ir rusai per kokiame Kipre registruotas įmones. Surinkau beveik 800 parašų. Vaikščiojau pas žmones į namus, prašnekėdavau valandą. Dauguma buvo geranoriški, nuoširdūs. Bet nuo kai ko gaudavau ir barti. Viena namo bendrijos pirmininkė apšaukė: „Ko čia rūpinatės dėl tos žemės? Juk Lietuvos nebėra, dukra Anglijoje gyvena ir aš tuoj išvažiuosiu.“ Matote, kaip veikia sistema, kurios tikslas sumaišyti tautas. Ir mūsų valstybės vadovai tam pasiduoda, nusigręžia nuo Tautos. Dabar mes laisvę suprantame kiekvienas savaip. Daug nesąžiningumo, veidmainystės. Pas mus politikoje iš tikrųjų nėra nei dešinės, nei kairės. Yra materializmas. Seimą palikusio Masiulio atvejis tai tik patvirtina.
- Ko trūko Lietuvoje, kad iš jos pabėgo šitiek žmonių? Ar išvažiavo vien dėl to, kad nebuvo darbo?
- Pagrindas, manau, yra idealizmas. Bet aš žmonėse jo nematau. Baisi socialinė atskirtis. Niekur nėra solidarumo. Čia kaip daugiabutyje: jeigu aš negyvenu viršutiniame, penktame aukšte, man tas pats, kad stogas kiauras. Žmonės susvetimėję. Australijoje, kai lankiausi pas dukrą, pajutau kitką. Jeigu ten sutinki žmogų ir nepasisveikinsi, pažiūrės į tave kaip į keistuolį. Žmonės išvažiavo ne vien dėl pinigų. Bet ką jiems daryti? Juk viską, tas įmones, kurios dirbo sovietų imperijai, sunaikinome. Paimkite „Ekrano“ gamyklą. Prisikūrė antrinių įmonių, kas sugebėjo, apsirūpino, namų prisistatė. O bedarbiams kur reikėjo dėtis? Pas mus kažkaip daug kas apversta aukštyn kojom. Vien universitetų Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka net 7,7 - keturiskart daugiau nei Australijoje, o nedarbas ten mažiausias pasaulyje. Taip yra todėl, kad pasaulyje mokslas yra pagrįstas piramidės principu: viršūnėje universitetai, viduryje - kolegijos, o pagrindą sudaro profesinės mokyklos. Lietuvoje ši piramidė apversta - aukštasis mokslas prieinamas ne tik gerai besimokantiems, bet ir gerai mokantiems. Žmonės tokios neteisybės nenori pakęsti, todėl išvažiuoja. Tauta nyksta. O ko galima tikėtis, jeigu anksčiau šeimose būdavo po kelis vaikus, o dabar po vieną? Ir dar į akis krinta, kad nebe vaikus globoja, bet visokius šuniukus vedžiojasi.
- Esate pilietiškas žmogus, jaučiate, kur Tautos tyko pavojai, kad ji mąžta, o štai ir jūsų dukra buvo emigravusi. Buvo skaudu dėl to?
- Taip susiklostė jos gyvenimas. Bet po aštuoniolikos metų buvimo Australijoje ji sugrįžo ir gyvena Alytaus rajone. Kai kurie iš to juokiasi. Žemės ūkio ministerijoje, dėl kažkokio popierėlio siuntinėdami iš vieno kabineto į kitą, valdininkai jos vis klausinėjo, kas atsitiko, kad sugrįžo. Jai sakė, va, eilės į aną pusę stovi, o jūs grįžote. Gal, klausė, Australijoje prisidirbote ar gal kas išvarė? Man keista, kad žmonės nesupranta, kas yra nostalgija, ir netiki, kad Tėvynė gali traukti.
- Jūsų tėvas sovietmečiu kalėjo Mordovijoje. Paprastai represuotųjų vaikams nebūdavo saldu, nes jie patyrė daug neteisybės, kurios buvo visais laikais. Ar ne tai išugdė jūsų gyvenimišką poziciją - rėžti tiesą į akis?
- 1957-aisiais aš įstojau į institutą, o po savaitės tėvas buvo areštuotas. Už ką? Už tai, kad sakydavo, jog Lietuva bus laisva. Jis dirbo kolūkio lentpjūvėje. Buvau liudininkas, kai kaimiečių suėjime kažką išvadino komunistais, pirmininką - vagimi. Ir to užteko. 2006 metais varčiau tą bylą. Rašė, kad tėvas dainuodavo antitarybinio turinio dainas, kuriomis šmeižė TSKP ir Tarybinės Vyriausybės narius bei tarybinę santvarką. Tėvo byloje paskui skaičiau, kad komjaunuolė viską surašydavo, ką tėvas dainuodavo, visokias balabaikas prieš valdžią. Priminta, kad buvo Šaulių sąjungos narys, o 1945 metais iki legalizavimosi - „nacionalistinės gaujos dalyvis“. Saugumas bylą sufabrikavo. Mačiau, kaip žmones statė prie sienos ir varė į kolūkius. Mačiau daug neteisybės, todėl ir nebijau kalbėti.
- Išleidote porą knygų, kurias perskaičius susidėlioja visa mūsų šalies naujausių laikų istorija. Gana kritiškai vertinote įvykius, politikus...
- Manęs kai kas klausia, kam rašau. Geriau, sako, anūkus žiūrėk. Ir taip kalba inteligentai. Bet jeigu mes visi taip galvosime, tai nieko nebus. Aš rašau bendraminčiams. Kad gal kada nors kas nors susidomės. Juk istorijos galima mokytis ne vien iš vadovėlių. Svarbu žmonių patirtis.
Dabar turiu įsipareigojimą kraštiečiams aprašyti savo kraštą - Pašvitinio seniūnijos (Pakruojo r.) Mišeikių kaimo apylinkių žmones. Seniai skaičiau, kad Portugalijoje jie keliolikos savo kartų šaknis žino. O jeigu mes surandame ketvirtos, tai labai gerai. Paprastai prisimenama, kas buvo seneliai, o toliau - nieko. Reikia aprašyti, nes to daryti jau nebėra kam. Lygumuose, kai aš baigiau mokyklą, visi nusifotografavome prie Vytauto Didžiojo paminklo. Žiūriu dabar į tą nuotrauką, o daug ko jau nebėra tarp gyvųjų. Ir mano Mišeikių kaimo nebėra. Rašau apie konkrečius žmones, kuriuos pažinojau. Tai, ką aš parašysiu, gal po to kas nors galės pratęsti.
- Tad vis dėlto - ar išliks Lietuva savimi?
- Aš esu idealistas...
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą