„Šimtametei teks grįžti į darbą“, – nusijuokė jubiliatė Elena Ūsienė, „Bangoje“ perskaičiuosi apie pedagogų paieškas Klaipėdos rajone. Visą gyvenimą atrodžiusi elegantiškai tokia tebėra iki šiol. Ir pedagogiška, tolerantiška – visas pasaulis jai atrodo auksinis.
Ilgaamžiai savarankiški
Apie savo gyvenimą, platų ir spalvingą, kuriame netrūko tamsių spalvų, buvusi pedagogė E. Ūsienė pasakojo tarsi skaitytų knygą. Pavydėtina atmintis ir mąstymas. Ji prisipažino netikinti, kad rugpjūčio 3-iąją sukako 100 metų. „Kaip paukščiai metai nutolo beribėje erdvėje“, – poetiškai ištarė šimtametė, 1939 m. baigusi studijas tuomečiame pedagoginiame institute ir tapusi lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja.
Niekas jos giminėje tokio garbingo amžiaus nesulaukė. „Nežinau, ar tai genetika, ar lemtis, ar Aukščiausiojo dovana“, – prisipažino jubiliatė.
Didžioji jos gyvenimo dalis prabėgo Plikiuose – tik praėjusį rudenį abu su vyru Antanu persikėlė į Šilutę, arčiau dukros Violetos. Tačiau sutuoktiniai savo bute tvarkosi savarankiškai.
„Šimtas metų – šimtas bėdų“, – šyptelėjo E. Ūsienė. Ji prasitarė apie trapių kaulų lūžius, bet užtenka jėgų nueiti į parduotuvę ir parsinešti duonos, sviesto. Ir užkopti į trečią aukštą. „Reikia judėti – širdelei sveikiau“, – sakė šimtametė. Žinoma, sutikti geranoriški kaimynai visada pasisiūlo panešti. Sunkesnius darbus nudirbti atskuba dukra su žentu. Ilgaamžiai Ūsai užaugino dvi dukras, bet Silvos nebėra – žvelgia iš aukštybių.
Jubiliatės vyrui Antanui netrukus stuktelės 93-eji. Abu pedagogai susipažino Plikiuose ir kartu nugyveno 63 metus. „Esame Liūtai. Viename narve, bet dar gyvi, – nusijuokė ilgaamžė. – Buvo kovų mūsų namuose, bet nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų nėra.“ Ir pridūrė: „Mes priešingybės: jis – pesimistas, o aš – optimistė.“ „Jai visas pasaulis auksinis“, – pridėjo Antanas.
Paryžiuje nesilankiusią lygina su prancūze
Mokytoja Elena elegantiška išliko ir sulaukusi šimtojo gimtadienio. Daugumai ji asocijuojasi su prancūze. „Dažnai girdžiu komplimentus, bet aš Paryžiuje nebuvau. Esu žemaitė, paprasta mergaitė iš Kalakutiškių kaimo nuo Rietavo“, – šypsojosi ilgaamžė.
Ji užaugo 9 vaikų šeimoje. Mama Rietave turėjo kavinukę, o tėvelis dirbo kunigaikščio Oginskio dvare – savo arkliais vežiojo paštą. Buvo išsilavinęs, norėjo, kad vaikai taip pat siektų mokslo. „1923 metais avarijoje tėvelį sunkiai sužalojo ir jis nebeišgijo. Jį pražudė gražūs arkliai“, – ištarė garbioji pašnekovė. Mama ištekėjo antrą kartą.
E. Ūsienė prisiminė „parduotas vasaras“ tėvų ūkyje: atostogų metu visiems vaikams buvo paskirstyti darbai: daržų ravėjimas, gyvulių ganymas... „Erdvūs tėvų namai buvo tapę Rietavo jaunimo namais, kuriuose kiekvieną savaitgalį vyko vakarėliai – ir tėvelis, ir patėvis buvo muzikantai. Tai mūsų šeimą pokariu išgelbėjo nuo tremties: atėjęs komjaunuolis įspėjo, jog bus trėmimai. Ir mano tėvai pasitraukė į Klaipėdos kraštą.“
Pasirinkimą lėmė elegantiška pedagogė
Visi vaikai mokėsi, kaip norėjo jų tėvelis. Anot E. Ūsienės, mokslas buvo brangus – gimnazijoje už metus reikėjo mokėti 150 litų – tiek kainavo dvi karvės. Bet iš daugiavaikės šeimos kilusiems nereikėjo mokėti.
„Kokia graži jaunystė: studentiškas gyvenimas, draugystės“, – jausmingai ištarė pašnekovė. Elena svajojo tapti medike, bet apsigalvojo. „Man labai patiko mokytoja Ržižauskienė, dirbusi Rietavo progimnazijoje, kunigaikščio Oginskio giminaitė, kuri buvo labai elegantiška, visada pasipuošusi. Įsivaizdavau, kaip smagu tokiai ateiti į klasę, – dalijosi prisiminimais jubiliatė ir pridūrė: – Norėjau būti elegantiška – visi turi svajonių ir vilčių.“
Ir visą gyvenimą buvo elegantiška, pasitempusi. Humoro jausmu apdovanotas jos vyras Antanas vis dar juokauja: „Jeigu mokytojas ne juokdarys, jis negali dirbti, jeigu negražus – irgi ne.“
E. Ūsienė pasakojo, kad draugas iš Paryžiaus laiškuose rašė, jog moterys ten akis dažėsi raudonai, mėlynai, žaliai. „Su studentėmis svarstėme, kaip galima nudažyti akis? Draugas man parašė, kad dažosi aplink akis“, – šypsodamasi ištarė jubiliatė.
Už draugystę – kulkos virš galvos
Pirmoji diplomuotos pedagogės Elenos darbovietė – Betygaloje, Raseinių rajone – progimnazija ir žemės ūkio mokykla. Ji turėjo širdies draugą – Lietuvos kariuomenės karininką Jurgį, su kuriuo buvo susižiedavusi. Tuo metu jis stažavosi Paryžiuje – susirašinėjo laiškais.
1941 m. vasarį mokinių tėvai patarė bėgti iš Betygalos. „Aš juk nieko nepadariau – kodėl turėčiau bėgti? Nesijaučiau kalta. Bet mane suėmė ir išvežė į Raseinius. Saugumiečiai tardė, ką rašiau laiškuose savo draugui, – pasakojo E. Ūsienė. – Tvirtinau, jog nieko apie politiką – tai buvę draugystės laiškai. Vienas saugumietis prasitarė, kad jie laiškų neturi, o mano draugas nušautas... Manęs niekada nemušė, bet pastatydavo prie sienos ir šaudydavo virš galvos. Išgirdus, kad nebėra draugo, man buvo vis tiek. Klausiau, kodėl manęs nenušauna? Gal nepataiko?“
Raseinių kalėjime Elena praleido 4 mėnesius – prasidėjus karui, atsivėrė vartai.
Tada ji atsidūrė Telšiuose ir pradėjo dirbti dailiųjų amatų mokykloje.
Pokariu išbuožinti tėvai pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Ieškojo ir Elenos – spėjo pasislėpti rūbų spintoje. Ir ji buvo priversta trauktis iš Telšių.
Turėdama gerą charakteristiką 1949 m. atvyko į Klaipėdos rajoną. „Mane įdarbino Gargždų gimnazijoje, už kelių mėnesių – rajono švietimo skyriuje, už poros metų būtų paaukštinę pareigose, bet išaiškėjo „juodi“ biografijos faktai. Ir teko pasukti į Plikius. Nuo 1952 m. Plikiai tapo antrieji namai“, – pasakojo šimtametė.
Buvo atviri pasauliui
„Viskas praeity, – ištarė jubiliatė. – Man nebuvo blogo žmogaus. Visi geri, tik reikia patiems būti geriems.“ Ji nekaltinanti nė vieno, dirbusio sovietinėje sistemoje. „Juk ir aš mokiniams per pamokas sakydavau, kad reikia mylėti Tarybų Sąjungą“, – šyptelėjo žavi senjora.
„Nuostabu, kaip Mokytoja valdo savo emocijas – jos visada subalansuotos. Tai padėjo ištverti gyvenimo sunkumus, – kalbėjo Plikių Ievos Labutytės pagrindinės mokyklos direktorė Audronė Vaičiulienė. – Mokytoja visada buvo elegantiška, inteligentiška, pedagogiška.“
Ji pasakojo, jog kiekvieną Rugsėjo 1-ąją užtarnauto poilsio išėję mokytojai Ūsai atvykdavo į mokyklą. „Jie buvo atviri pasauliui. Ateidavo mūsų palaikyti, palinkėti sėkmės“, – sakė pedagogė.
Šeimos gydytojas patikino, jog senjora Elena – paciento pavyzdys, kaip reikia rūpintis savimi, bendrauti su gydytoju.
Tądien, kai mes Šilutėje kalbėjomės su Mokytoja, čia ją surado buvę mokiniai – vienos aštuntokų laidos atstovai atvyko pasveikinti šimtojo gimtadienio jubiliejaus proga. Gražu ir graudu buvo žiūrėti į jų susitikimą. Taip tikra ir nuoširdu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą