Praėjusį penktadienį trys Klaipėdos miesto socialinės paramos centro darbuotojai skubėjo į bendrabutį Mokyklos gatvėje, jų vadinamą tiksinčia socialine bomba. Vežė čia gyvenančiam vyrui maisto, švarių rūbų. Atvykę į kiemą ir patys persirengė, užsimovė gumines pirštines, pasiruošė kaukes. Jas davė ir "Vakarų ekspreso" atstovams bei įspėjo, kad prie nieko tame bute nesiliestumėme. Atsakė ir nebylų klausimą - į jų rūbus taip įsigeria smarvė, kad neįmanoma jos atsikratyti. Todėl eidami į tokius objektus jie persirengia.
Žmonių abejingumas
Socialiniai darbuotojai ketvirtadienį lankėsi policijos pareigūno nurodytame bute Mokyklos gatvėje. Matytas vaizdas juos tiesiog sukrėtė. Mažyčiame bendrabučio kambarėlyje rastas visiškai išsekęs žmogus, nebegalintis savimi pasirūpinti. Jeigu ne policininkas, jis galėjo tyliai numirti už uždarų durų, pro kurias nuolatos vaikščioja žmonės.
Buvo būtina, kad jį apžiūrėtų gydytojas. Pasak Klaipėdos miesto socialinės paramos skyriaus vedėjos Dianos Stankaitienės, medikai atsisakė atvykti ir žadėjė tai padaryti tik šią savaitę. Į priekaištą, kad žmogus iki to laiko gali numirti, buvę atsakyta: "Tegu miršta".
Socialinės paramos skyriaus darbuotojams per metus tenka gelbėti 2-5 asocialaus elgesio žmones. Jo vedėja neslepia, jog tokiais atvejais bendradarbiavimas su medikais neretai būna komplikuotas, o štai policininkai niekada neatsisaką padėti.
Tačiau atvykę į tą butą penktadienį jau radome dirbančią vieno sveikatos priežiūros centro gydytoją. Ji pasiteisino, kad ligonis net nepriklausantis jai, paaiškino, kokia jo būklė, įspėjo, kad vyriškis yra agresyvus ir išrašė siuntimą į Klaipėdos medicininės slaugos ligoninę.
Socialiniai darbuotojai iškvietė greitosios pagalbos medikus, nes pats išsekęs vyras nepastovėjo ant kojų. Žinia, be gydytojo siuntimo, vargu ar kuri nors ligoninė būtų priėmusi tokį pacientą.
D. Stankaitienė apgailestavo, kad šalia nelaimingojo vyriškio gyvenantys kaimynai nepranešė apie situaciją anksčiau - gal žmogus nebūtų spėjęs taip išsekti.
"Labai norėtųsi, kad žmonės nebūtų abejingi, kad paskambintų mums ir praneštų, jeigu kam nors reikia pagalbos. Darbuotojų daug neturime, visų atvejų negalime sužiūrėti, todėl reikia pačios visuomenės pagalbos", - sakė skyriaus vedėja.
Sako buvęs aplinkosaugininkas
Mokyklos gatvėje pamatėme tikrai kraupų vaizdą. Tarp krūvos daiktų, ko gero, parsitemptų iš šiukšlių konteinerių, ant sofos liekanos, šalia kurios puikavosi meškerė, sėdėjo gana inteligentiškos išvaizdos senyvo amžiaus pusplikis vyras ir kasėsi. Ant palangės pūpsojo du meškiukai.
Vyriškis buvo panašus į tą, apie kurį žmonės pasakytų: "Jam kažkas negerai su galva". Paklaustas, ar valgysiąs, mandagiai atsakė: "Būtų neblogai" ir paprašė vandens. Kai jam buvo atneštas butelis vandens, puolė godžiai gerti. Pasirodo, vandenį trečiajame bendrabučio aukšte kažkas tiesiog atjungė. Ne tik jo kambaryje, bet ir visame koridoriuje tvyrojo tokia smarvė, kad sunku buvo išbūti net kelias minutes. Tačiau tai nebuvo alkoholio tvaikas. Sunku pasakyti, kada tas žmogus paskutinį kartą prausėsi.
Kol buvo laukiama greitosios medicinos pagalbos medikų, bandėme kalbinti Z. K., gimusį 1941 metais. Vyras sakė turįs dukterį, kuri ligoninėje dirbanti medicinos sesele, ir jį aplankanti. Guodėsi, kad negalįs pažiūrėti televizoriaus, nes reikia pakeisti mygtuką. Sakė anksčiau dirbęs aplinkosaugininku. Socialiniai darbuotojai prisiminė, kad prieš dvejus metus Z. K. dar buvęs visai sukalbamas žmogus, girdėję, jog buvęs vairuotoju. Beje, prieš dvejus metus panašios būklės į ligoninę buvo išvežta jo sugyventinė, kuri po dviejų savaičių mirė.
Pamatęs greitosios medicinos pagalbos darbuotojus Z. K. nustojo gerti ir pasakė: "A, valstybė...". Socialiniai darbuotojai bandė suruošti vyriškį į ligoninę, surasti jo dokumentus. Tai buvo labai sunku padaryti, nes Z. K. nenorėjo paleisti iš rankų vandens butelio ir niekur neskubėjo. Galų gale jau rengiamas pareikalavo ištaisyti raukšlę rankovėje. Toks šiukšlių kalne sėdinčio žmogaus prašymas skambėjo tragikomiškai. Socialiniams darbuotojams reikėjo daug kantrybės ir gebėjimo kalbėtis su orientaciją praradusiu žmogumi. Pagaliau prievarta teko paguldyti jį ant neštuvų ir nugabenti į greitosios pagalbos automobilį.
Kaip čia žmonės gali gyventi?
Kad ir kaip būtų, Z. K. pagalba buvo suteikta, belieka tikėtis, kad laiku. Dabar teks sutvarkyti jo kambarį, viską dezinfekuoti, nes grįžusiam iš ligoninės vyrui reikės jame gyventi.
Žiūrint į bendrabučio Mokyklos gatvėje langus susidarė įspūdis, kad jame yra ir tvarkingai gyvenančių žmonių. Graudu buvo žiūrėti į smirdančiame koridoriuje dūkstančius mokyklinio amžiaus vaikus. Paklausti, kodėl jie ne mokykloje, atsakė, jog serga. Kodėl niekam nerūpi, kad jie turi gyventi šitokioje smarvėje ir antisanitarinėmis sąlygomis? Net visko mačiusi socialinė darbuotoja, užėjusi į tualetą, aiktelėjo: "Kaip čia žmonės gali gyventi?".
Pastaruoju metu spaudoje plačiai rašyta apie tai, kad norint baigti restauruoti valdovų rūmus Vilniuje reikia 32 mln. litų. Tačiau žiūrėdamas į iš bado mirštantį žmogų ir dvokiančiame koridoriuje lankstančius vaikus pagalvoji - ar tikrai nuo to galo pradėta tvarkyti valstybė.
D. Stankaitienė, paklausta, kaip po tokių "akcijų" jos skyriaus darbuotojai atstato jėgas, atsakė, kad tam numatyta pinigų, bet jų tiesiog nėra. Jie atsigeria arbatos, išsikalba tarpusavyje, štai ir viskas. Tai, ką mus teko matyti penktadienį, jokiu būdu nebuvęs baisiausias variantas. Šis vyras turėjęs bent stogą virš galvos, gyvenęs šiltai. Panašių socialinių bombų kaip Mokyklos gatvėje yra ir Sulupės, ir Rumpiškės gatvėse. O kiti žmonės paprasčiausiai neturi ir stogo virš galvos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą