- Akivaizdu, žmogus šiame gyvenime stengiasi tapti laimingas - kiek įmanoma labiau savąją būtį įprasminti. Žinoma, vertybes, dominančius kontekstus, idėjas ir tikslus kiekvienas renkasi pats, tačiau valstybė arba sukuria palankias sąlygas žmogui tos laimės siekti, arba ne. Rūpestis, idant valstybėje gyvenantys žmonės jaustųsi laimingi, nebuvo svetimas tiek senovės Graikijos filosofams, tiek ir nepriklausomą Lietuvos valstybę atkūrusiam Jonui Basanavičiui. Kaip jums atrodo, ar nūdienos Lietuvos valstybės vadovams mūsų visuomenės laimė nors kiek rūpi?
- Man tenka kalbėtis su konkrečiu žmogumi, o ne su visuomene. Visuomenė - amorfiška masė, kurią sudaro labai skirtingų individų visuma. Kaip galima ieškoti bendros laimės formulės visai visuomenei, jeigu visuomenės narių ir tikslai, ir lūkesčiai, ir blogio bei gėrio sampratos, net ir tos pačios laimės apibrėžimai nesutampa? Todėl, kai kalbu su konkrečiu žmogumi, turiu apie ką kalbėtis, o kalbėjimas su visuomene tebūtų abstraktus mano postringavimas.
Jei atkreipėte dėmesį, kalbėtis su visuomene vis bando mūsų politikai, bet vis patiria fiasko, nes savo kalboje vartodami žodį „visuomenė“ jie pamiršta tą visuomenę sudarančius konkrečius žmones ir konkrečius jų poreikius.
Minėjot J.Basanavičių, tautos vienijimą, brolystės ir seserystės dvasios puoselėjimą Lietuvoje... Na taip - buvimo su tauta, buvimo visuomenės dalimi pojūtis išties padeda žmogui pasijusti saugiau, savąjį gyvenimą įprasminti, nesijausti vienišam... Tai svarbu, tačiau tautai ir valstybei vienyti yra būtinas šventas tikslas, kuris nuoširdžiai rūpėtų visiems. J.Basanavičius ir jo laikų Lietuva tą šventąjį tikslą turėjo - prikelti iš griuvėsių savąją valstybę. O kur tas ar bet koks kitas šventas tikslas šiandien?..
Manau, nuo čia ir reikėtų pradėti - šiandien Lietuvoje juntama bendro vardiklio stoka, visi žvelgiame ir žingsniuojame skirtingomis kryptimis. Be abejo, tikiu, kad visi mes savajai Tėvynei norime gerovės, ir, kiek įmanydami, stengiamės ją kurti, bet bendros krypties mums nė nebando parodyti. Kodėl? Todėl, kad šiandienė Lietuvos valstybė jos nė neturi.
Manau, būtent dėl žvalgymosi į skirtingas puses ir bendros krypties neturėjimo ir atsiranda beprasmybės, nesaugumo, nestabilumo, neteisingumo pojūtis, kurį kiekvienas daugiau ar mažiau patiriame.
- O ar tarp valstybės galvų neturėtų egzistuoti institucija ar bent vienas žmogus, kuriam visi šie dalykai rūpėtų, kurio misija būtų rūpintis idėjiniu valstybės turiniu ir visuomenės dvasios sveikata?
- Žinoma, būtų gerai, jei tarp Lietuvos vadovų atsirastų išmintingų žmonių, kuriems rūpėtų visuomenės egzistencinės ir psichologinės problemos, kurie valstybės tikslus gebėtų pamatyti gilesniame nei vien politiniame ar ekonominiame kontekste. Tačiau jei kalbame apie instituciją, užsiimančią psichologine pagalba valstybei, tai tokios, manau, tikrai nereikia - visa, ko ten viršuje išties trūksta, tai sveiko proto, o ar tas protas ekonomisto, ar teisininko, ar mediko - nėra taip svarbu, svarbios konkrečių valdžioje esančių žmonių vertybinės ir moralinės intencijos.
Klausiate, kodėl mums nepavyksta tokių išsirinkti į valdžią? O todėl, kad pirmiau balsuojame, o tik tada imame domėtis, kas yra tas, kuriam savąjį balsą atidavėme.
- Ir todėl beieškančių psichologinės pagalbos pacientų šiandien Lietuvoje nepalyginti daugiau netgi nei sovietiniais laikais?
- Psichologo darbą dirbu jau keturias dešimtis metų, tad palyginti - nesunku. Taip, psichologo pagalbos išties šiandien ieško daug daugiau žmonių nei anuomet. Bet, manau, tai yra teigiamas ženklas, labiau rodantis mūsų visuomenės sveikimą, o ne atvirkščiai. Šitai byloja apie didėjantį pasitikėjimą kitu žmogumi, tikėjimą galimybe vienas su kitu atvirai bendrauti. O juk didesnis atvirumas - tai galimybė savaisiais rūpesčiais ir savąja našta dalytis su kitais. Nuo pasitikėjimo vienas kitu pradeda rastis ir visuomenę jungiantys saitai. Čia glūdi ir jūsų minėtos brolystės ir seserystės dvasios daigai. Juk sunkią valandą gelbstinčiu psichologu, gebančiu išklausyti ir norinčiu padėti, ne tik galėtume, bet ir privalėtume išmokti pabūti vienas kitam.
Be to, žmogaus kreipimasis pagalbos visada byloja ir apie jo ryžtą keisti savo gyvenimą, taigi - apie didėjantį sąmoningumą.
- Vis dėlto, žvelgiant į emigruojančio jaunimo mastą, nepanašu, kad Lietuvą jos visuomenė matytų kaip laimės oazę - vietą, kurioje norėtų gyventi ir auginti vaikus. Nemanau, kad viską lemia tik atlyginimų dydis ir ekonominės sąlygos.
- Kalbant apie emigraciją nereikia pamiršti, kad ilgą laiką Lietuvos žmonės tiesiog neturėjo galimybės išvažiuoti kitur, mėginti daugiau užsidirbti ar įsikurti... Manau, jei tokia galimybė būtų buvusi sovietiniais laikais, susigundžiusių emigruoti tikrai nebūtų buvę mažiau, nei emigruoja šiandien.
Be abejo, lemia ne tik ekonominės sąlygos. Anokia čia paslaptis, jog daugelis išvažiuoja iš Lietuvos todėl, kad pasigenda mūsų šalyje teisingumo. Daugeliui neatrodo teisinga, kad net ir labai gerai, labai daug dirbdamas žmogus čia negali užsidirbti normaliam pragyvenimui. Juolab kad jie mato šalia savęs pertekliuje gyvenančius žmones, užsiimančius niekine veikla.
Taigi žmones iš mūsų šalies gena nuoskaudos dėl neteisybės bei sveiku protu paaiškinamos tvarkos ilgesys.
Nereikia pamiršti ir to, kad gyvename intensyvių virsmų laiku, kuris kiekvienam iš mūsų yra kupinas iššūkių. Neįtikėtinais tempais tobulėjančios technologijos, prie kurių nė nespėjame įprasti, su kuriomis žmonių gyvenimai tiesiog nespėja žengti koja kojon.
Arba - globalizacija... Išmokti gyventi neapibrėžtumo sąlygomis žmonijai nėra lengva. Tai yra iššūkis be išimties visiems, tačiau mažų, nacionaliniu pagrindu atsikūrusių valstybių, tokių kaip Lietuva, žmonėms su juo susidoroti, suprantama, yra ir bus dar sunkiau, nes radikaliausiai teks perkainoti vertybes, anksčiau teigiamais vadintiems reiškiniams ir savybėms teks įprasti priskirti minuso ženklą...
Žmogaus psichika yra lanksti, visko galima išmokti ir prie visko galima priprasti. Tačiau reikės dar išmokti ir asmeninės atsakomybės. Išmokti pasirinkti, apibrėžti save, išmokti pačiam savimi pasirūpinti.
- Pas jus ieškoti pagalbos ateina žmonės, kurie jau patys suprato, kad jų dvasinė sveikata nėra gera. Kaip manote, kas turėtų dirbti prevencinį darbą, idant žmonių paciento kėdėje ilgainiui atsidurtų vis mažiau? Ar mokykla neturėtų paruošti vaikų gyvenimui ir psichologiniu aspektu?
- O kas yra mokykla? Tai - mokytojai. Ir jūs turėjote mokytojų, kuriuos minite su pagarba, ir aš tokių turėjau... Tai štai - kol tokių mokytojų Lietuvos mokyklose bus mažuma, kol dominuos mokytojai, teišdėstantys tik tai, kas reikalinga dėl pažymio, niekas nepasikeis.
Į mokyklas turi ateiti nauja pasiaukojusių mokytojų karta, kuriai rūpėtų ne ataskaitos, o bręstančių asmenybių ateitis. Ir tokie mokytojai būtinai ateis, nes akivaizdu, kad šiandieninė švietimo sistema visiškai neatitinka gyvenimo, vykstančio už mokyklos langų. Tik štai - tokiems pasikeitimams reikia laiko. Negalime juk sakyti, kad į gerąją pusę niekas nesikeičia, bet turime suprasti, kad darbo atkuriant savąją valstybę dar labai daug.
Tačiau esminis faktorius, ugdantis jauną žmogų, vis dėlto yra ne mokykla, o šeima. Jeigu šeimoje esama tvirto pamato - jokia mokykla jo nesugriaus, o jei jokio pamato nėra - jokia mokykla jo neatstos.
- Ir dar vienas aspektas - dvasinis žmogaus ugdymas. Jeigu su tikėjimu, su dvasios ganytojais šiandien Lietuvoje būtų viskas gerai, psichologinės pagalbos kabinetai būtų apskritai nereikalingi?
- Nesutinku. Dvasiškių misija - žmonių sielų išganymas, o psichoterapeutų - sielų gydymas. Taigi labiau turėtume jaustis kolegomis nei konkurentais.
Manau, žmonės taip pat ir bažnyčioje ieško ir randa pagalbos. Kodėl visuotinai to nejuntame ir kodėl kreiptis pagalbos į dvasiškius šiandien daugeliui neatrodo tikslinga, manau, galima būtų paaiškinti autoritetų stoka. Gyvename postmoderniu laiku, kai stengiamasi ne paminklus kurti, o juos griauti. Štai taip ir yra, kad turėtus autoritetus mes skubiai nuvainikavome, o naujų neatsiranda. Taip pat ir bažnyčioje. Juk turėjome tokias asmenybes kaip Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jie buvo Lietuvos visuomenės autoritetais juk ne tik religijos srityje. Šiandien tokio ryškio asmenybių neturime. Belieka viltis ir laukti, kad jų užaugs.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą