Taksi tampa ir klausykla, ir psichologo kušete

Disk­ri­mi­na­ci­niai juo­ke­liai apie mo­te­ris prie vai­ro tak­si vai­ruo­to­jų ne­ste­bi­na. Jos tai gir­dė­jo šim­tus kar­tų. Tak­si au­to­mo­bi­lis – tar­si klau­syk­la ar psi­cho­lo­go ku­še­tė. Vie­ni ke­lei­viai įtei­kia gė­lių, ki­ti iš­kei­kia ir ne­su­mo­ka. Joms iš­si­ver­kia ant pe­ties ar­ba pra­šo sau­go­ti nuo­dė­min­gas pa­slap­tis. Šiau­liuo­se va­ži­nė­ja apie de­šimt tak­sis­čių.

Rep­li­kos apie mo­te­ris prie vai­ro

Vio­le­ta Bie­lag­lo­vie­nė 14 me­tų dir­ba tak­si vai­ruo­to­ja. Ke­lei­viai, pa­ma­tę mo­te­rį, el­gia­si ki­taip: vie­ni nu­stem­ba, ki­ti mė­to lėkš­tus juo­ke­lius, tre­ti draus­mi­na sa­ve ir drau­gus dėl pa­gar­bes­nio el­ge­sio.

„Mo­te­ris prie vai­ro – mir­tis už kam­po“, – be­ne daž­niau­siai gir­di­ma pa­šai­pi jau­nų vy­rų rep­li­ka. Tai tak­sis­tė sten­gia­si pra­leis­ti pro au­sis. V. Bie­lag­lo­vie­nė tu­ri so­li­dų 37 me­tų vai­ra­vi­mo sta­žą. Vai­ras prie ran­kų "pri­ki­bo" nuo pat jau­nys­tės.

Mo­te­ris stu­di­ja­vo au­tot­rans­por­tą tuo­me­ti­nia­me Kau­no eko­no­mi­kos tech­ni­ku­me (da­bar – Kau­no ko­le­gi­ja), dir­bo au­to­bu­sų par­ke tech­ni­kos sky­riu­je, vė­liau – tak­si dis­pe­če­re. Išė­ju­si iš šio dar­bo pa­si­nė­rė į in­di­vi­dua­lią veik­lą pre­ky­bo­je, o žlu­gus vers­lui nu­ta­rė dirb­ti tak­si vai­ruo­to­ja.

„Ne­ma­čiau ki­tos išei­ties – su ma­no pro­fe­si­ja tuo me­tu ne­bu­vau nie­kam rei­ka­lin­ga. Be to, bu­vau 42-ie­jų“, – pra­džią pri­si­mi­nė Vio­le­ta.

Gat­ves daug­maž ži­no­jo dirb­da­ma dis­pe­če­re, o ko ne­ži­no­da­vo – klaus­da­vo ko­le­gų. Šiau­liuo­se su vi­sais ra­jo­nais yra apie 400 gat­vių.

„Nuo stre­so, ne­re­gu­lia­rios mi­ty­bos, mie­go man skran­dy­je ir žaiz­dų at­si­ra­do, – ne­sle­pia Vio­le­ta. – Ko­dėl te­be­dir­bu? O ką ma­no am­žiaus dau­giau ga­li­ma su­ras­ti?“

Kai kas ne­su­mo­ka

V. Bie­lag­lo­vie­nė pa­brė­žia, kad tak­sis­tas tu­ri ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be. Jis ne tik ve­ža iš taš­ko A į taš­ką B ir pai­ma pi­ni­gus – tai psi­cho­lo­gi­nis dar­bas. Be to – vie­nas pa­vo­jin­giau­sių.

Vio­le­ta tvir­ti­na per tiek me­tų ne­su­ti­ku­si la­bai bjau­rių žmo­nių, iš­sky­rus ka­da pa­bė­ga ne­su­si­mo­kė­ję. Per me­tus to­kių at­ve­jų pa­si­tai­ko 2-3 kar­tus.

„Ke­lei­vis pa­sa­kė: „Eik tu na..., aš tau ne­mo­kė­siu, bo­ba", ir iš­li­po. Pa­gal­vo­jau – duok jam, Die­ve, gar­bės, jei nuo to pra­tur­tės. Kaip šauk­si, taip at­si­lieps – yra bu­me­ran­gas, ir jis ka­da nuo­sto­lį pa­tirs. At­sa­kiau: „Eik na... ir ne­mo­kėk“, – prisimena pa­šne­ko­vė.

Prieš tris sa­vai­tes tak­sis­tė paė­mė jau­nuo­lį nuo ke­ba­bi­nės. Jis su­šlamš­tė ke­ba­bą, ant sė­dy­nės pa­li­ko šiukš­les, pa­pra­šė pa­leis­ti prie par­duo­tu­vės ir iš­li­pęs ra­miai nu­tur­se­no ne­su­si­mo­kė­jęs.

Bū­na ir įtam­pos aki­mir­kų

Kai jos pa­klau­sia, ką tu­ri sa­vi­gy­nai, tak­sis­tė juo­kais at­sa­ko – šau­tu­vą. Nors pri­pa­žįs­ta, kad iš­ti­kus bė­dai grei­čiau­siai ne­spė­tų pa­si­nau­do­ti nei šau­tu­vu, nei du­jų ba­lio­nė­liu. Si­tua­ci­jos, ka­da vaikš­čio­jo pei­lo aš­me­ni­mis, ne­pa­si­tai­kė – mo­te­ris ne­lei­džia su­si­klos­ty­ti to­kioms ap­lin­ky­bėms.

„Pa­gal Zo­dia­ką esu Skor­pio­nas, o šio ženk­lo at­sto­vai – stip­rūs ir nu­ma­to si­tua­ci­ją į prie­kį. At­si­sė­da ke­lei­vis ir jau­čiu jo ener­ge­ti­ką. Kar­tais grą­žo ran­ko­mis, o aš krei­vai pa­si­žiū­riu ir mąs­tau: „Kad tik grei­čiau ta­ve nu­vež­čiau...“ O kas tie Šiau­liai – 10-15 mi­nu­čių ir per­va­žiuo­ji nuo vie­no mies­to ga­lo iki ki­to“, – dar­bo niuan­sus at­sklei­džia tak­sis­tė.

Bu­vo at­ve­jis, ka­da vy­ras at­si­sė­do už nu­ga­ros, su­ki­šo į aus­ka­rų „rin­kes“ pirš­tus ir klau­sia: „Ka­žin kas bū­tų, jei­gu iš­trauk­čiau?“.

„At­sa­kiau: „Ka­ži kas – 16 li­tų. Gal­vo­ji, kad čia auk­si­niai?“ Ir iš­trau­kė pirš­tus. Svar­biau­sia – ne­pa­si­mes­ti. Jei bū­čiau kra­čiu­si gal­vą, bū­tų aus­ka­rus iš­plė­šęs“, – nea­be­jo­ja Vio­le­ta.

Tak­sis­tai – nuo­dėmk­lau­siai

Įli­pę į tak­si au­to­mo­bi­lį ke­le­viai ne­ju­čia iš­si­pa­sa­ko­ja ka­muo­jan­čias pro­ble­mas, dė­lio­ja gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas. Aša­ro­mis pa­sru­vu­si ke­lei­vė Vio­le­tai iš­lie­jo šir­dį – mi­rė vy­ras, o ji ne­be­ži­no, kaip gy­ven­ti... Iš­lip­da­ma pa­dė­ko­jo tak­sis­tei už iš­klau­sy­mą.

Vy­rams lie­žu­vis at­si­ri­ša iš­gė­rus. Pa­si­guo­džia šeimos pro­ble­mo­mis, vers­lo. „Esa­me nuo­dėmk­lau­siai, žmo­nes rei­kia mo­kė­ti iš­klau­sy­ti“, – sa­ko Vio­le­ta.

Iš­gė­rę vy­rai daž­nai bū­na tak­tiš­ki, pa­si­tai­ko, ima net at­si­pra­ši­nė­ti, ran­kas bu­čiuo­ti, nu­per­ka gė­lių, šam­pa­no, at­ne­ša šo­ko­la­do.

Pra­šė sek­sua­li­nių pa­slau­gų

Dar­bo pra­džio­je V. Bie­lag­lo­vie­nei ke­le­tą kar­tų te­ko at­rem­ti ir aist­ros iš­siil­gu­sių vy­rų pa­siū­ly­mus.

„At­va­žiuo­da­vo iš Ru­si­jos au­to­mo­bi­lių per­par­da­vi­nė­to­jai. Įsė­dę pra­šy­da­vo pa­ve­žio­ti po vie­tas, kur ga­li­ma ras­ti mer­gi­nų. Dai­ro­si – nė­ra nie­kur. Ta­da de­da 100 li­tų, sa­ko – va­žiuo­jam. Ne­va, aš tu­riu „pa­rei­gą“ vie­toj mer­gai­čių at­lik­ti...“ – pa­sa­ko­ja tak­sis­tė.

Tarp pi­kan­tiš­kų is­to­ri­jų – po­re­lė, ku­ri pa­si­my­lė­jo ant ga­li­nės sė­dy­nės. Tak­sis­tė paė­mė po­rą iš vie­no ba­ro, vy­ras pa­pra­šė pa­si­va­ži­nė­ti po Šiau­lius. „Tik jūs veid­ro­du­ką nu­leis­kit“, – pa­pra­šė.

„Ne­pa­sa­ky­čiau, kad bū­tų jau­nuo­liai – pa­gy­ve­nę žmo­nės. Iš­li­pę abu nuė­jo į na­mus. Taip ir ne­sup­ra­tau, ar čia bu­vo įsiaud­ri­nę su­tuok­ti­niai, ar mei­lu­žiai, iš­troš­kę ašt­rių po­jū­čių“, – pri­si­mi­nė Vio­le­ta. Po­ra su­mo­kė­jo ir dar pa­li­ko ar­bat­pi­ni­gių.

V. Bie­lag­lo­vie­nės ma­ny­mu, Šiau­liuo­se rei­kė­tų tak­si fir­mos, ku­rio­je dirb­tų vien mo­te­rys, kaip yra mu­sul­mo­niš­ko­je Tur­ki­jo­je. To pri­va­lu­mas – dau­giau tvar­kos.

Nak­tį pa­ža­din­ta pa­sa­ky­tų gat­vę

Apie pen­ke­rius me­tus tak­sis­te dir­ba Si­gi­ta Bu­te­nie­nė. Anks­čiau dir­bo drau­di­ke, pre­ky­bi­nin­ke. Ji po mies­tą va­ži­nė­ja be na­vi­ga­ci­jos – že­mė­la­pius tu­ri min­ty­se ir net nak­tį pa­bu­din­ta pa­sa­ky­tų, kur ko­kia gat­vė.

„Iš pra­džių nu­ta­riau tik pa­ban­dy­ti, o da­bar neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs ki­ta­me dar­be – la­bai pa­tin­ka. Tik­riau­siai ma­no pa­šau­ki­mas – bend­rau­ti su žmo­nė­mis. Nė­ra mo­no­to­ni­jos, nes kas­dien kaž­kas nau­ja“, – pa­ti­ki­na.

Per trum­pą ke­lio­nę tak­sis­tė su žmo­gu­mi pa­bend­rau­ja, at­ro­do, pa­žįs­ta­mi jau se­niai. At­va­žiuo­ja į vie­tą, o žmo­gus dar pu­sę va­lan­dos at­si­sė­dęs no­ri pa­sa­ko­tis.

„Vy­ras ne­grįž­ta na­mo, guo­džia­si: va, už­gast­ro­lia­vau, kaip na­mo pa­reit, ką da­ryt, kaip su žmo­na su­si­tai­ky­ti... Ta­da pa­ta­riu at­si­pra­šy­ti, nu­pirk­ti gė­lių. Ir vėl gy­ve­ni­mas tę­sia­si“, – op­ti­miz­mu spin­du­liuo­ja Si­gi­ta.

Kar­tais tak­sis­tė pa­mo­ko nu­si­vy­lu­sius. Pa­vyz­džiui, prieš po­rą me­tų iš ka­zi­no ve­žė jau­nuo­lį. „Ma­ne pa­li­ko mer­gi­na, 8 me­tus drau­ga­vom. Tra­ge­di­ja – rei­kia ger­ti, vis­ką pra­loš­ti“, – apim­tas ne­vil­ties kal­bė­jo vy­ras.

Si­gi­ta jį pa­ti­ki­no, kad jau­nas, gra­žus, va­di­na­si, ne­bu­vo lem­ta drau­gau­ti, o gy­ve­ni­mas tuo ne­si­bai­gia, ras ki­tą. Po kiek lai­ko tą vy­rą su­ti­ko jau su­kū­ru­sį nau­ją šei­mą.

Ant ga­li­nės sė­dy­nės bu­čiuo­ja­si po­re­lė, vy­ras iš­li­pant pra­šo, kad nie­kas, ypač žmo­na, to ne­su­ži­no­tų. „Sa­kau – kas yra ma­ši­no­je čia ir pa­lie­ka“, – at­sa­kė tak­si vai­ruo­to­ja.

Pyk­tį mo­ka nu­ge­sin­ti

Su­si­dū­ru­si su ag­re­sy­viais, prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­siais ke­lei­viais S. Bu­te­nie­nė mo­ka juos nu­ge­sin­ti – pa­ver­čia pyk­tį po­kštu. „Gal žmo­gus tik ban­do sa­ve pa­teik­ti, kad jis la­bai kie­tas, bet žiū­ri, kad vi­sai nor­ma­lus“, – ma­no mo­te­ris.

Yra ko­le­gų, ku­rie konf­lik­tuo­ja su ke­lei­viais. Prob­le­mų, ko­dėl taip vyks­ta, Si­gi­ta siū­lo ieš­ko­ti sa­vy­je.

„Ve­žu iš ba­liaus po­rą. Per­gė­ru­si mo­te­ris sa­ko sa­vo vy­rui: va, iš­si­kvie­tei sa­vo pa­ną, kad na­mo par­vež­tų... Bet ma­tai, kad žmo­gus iš­gė­ręs, nu­ry­ji tą kar­tė­lį, pa­ty­li, nei­mi į šir­dį – ma­ža ko­kių pais­ta­lų ga­li bū­ti“, – pa­sa­ko­ja tak­sis­tė.

Rep­li­kų su po­teks­te „gal pa­si­va­ži­nė­kim“ tak­sis­tė yra su­lau­ku­si, bet at­šau­na: „Ko­dėl gi ne! Ma­no dar­bas toks. Jūs mo­kė­kit pi­ni­gus, yra skait­liu­kas, nors ir vi­są nak­tį ga­lim va­ži­nė­tis“. Tai daž­niau­siai at­šal­do siū­ly­to­jus.

„Oi, li­pu lauk, mo­te­ris prie vai­ro!“ – kar­tais juo­ke­lį nu­me­ta ke­lei­viai vy­rai, ta­čiau daž­niau Si­gi­ta su­lau­kia pa­gy­ri­mų, esą net jie taip pui­kiai ne­vai­ruo­ja, kaip ji.

Ban­do vy­rai tak­sis­tę pa­mo­ky­ti, kad au­to­mo­bi­lis ne taip dir­ba, amor­ti­za­to­riai pa­di­lę ar kas pa­kle­bę. „Ne­va bo­ba, ne­sup­ran­ti. Sa­vy nu­si­juo­kiu, su­tin­ku, ne­puo­lu gin­čy­tis, – pa­sa­ko­ja Si­gi­ta. – Ma­nęs, tur­būt, jau nie­kas ne­be­nus­te­bin­tų. To­kia tak­sis­tų kas­die­ny­bė“.