Kodėl Kauno „Žalgiris“ sužaidė blogiausią kėlinį klubo istorijoje?

Ši Augusto Šuliausko analizė atskleidžia, kas iš tiesų nutiko aikštelėje ir kodėl pergalė išsprūdo iš rankų.

Ankstyvas atsipalaidavimas ir fiziškumo stoka

Ketvirtojo kėlinio pradžioje iškart pasimatė „Žalgirio“ žaidėjų atsipalaidavimas. Nors komanda turėjo 15 taškų persvarą, gynyboje pradėjo trūkti koncentracijos. 

Strategija gynyboje rėmėsi susikeitimu ginamaisiais, tačiau žaidėjai nesugebėjo tinkamai nukreipti varžovų į užtvaras. 

Pavyzdžiui, gynėjai leido varžovų lyderiui Aleksai Avramovičiui lengvai praeiti pro užtvaras ir griauti visą gynybos sistemą.

Dubajaus krepšininkai į aikštelę įnešė kur kas daugiau fiziškumo. 

Jie sėkmingai kovojo dėl kamuolių puolime, o „Žalgirio“ aukštaūgiai, tokie kaip Ąžuolas Tubelis ir Mosesas Wrightas, kai kuriose situacijose nepajėgė atstovėti prieš varžovų spaudimą. 

Varžovai įdėjo daugiau pastangų kontaktuose, o kauniečiai tarsi patikėjo pergale per anksti, leisdami oponentams laisvai judėti baudos aikštelėje.

Taktiniai sprendimai ir lyderių vaidmuo

Treneris Tomas Masiulis bandė reaguoti į situaciją: vos po pusantros minutės į aikštelę grąžino Sylvainą Francisco ir operatyviai prašė minutės pertraukėlių, kai varžovai ėmė sparčiai mažinti deficitą. 

Tačiau net ir taktinės pauzės negelbėjo – žaidėjų koncentracija buvo išblėsusi.

Puolime „Žalgiris“ bandė atakuoti silpnąją varžovų grandį – Bertanį, tačiau Dubajaus komanda gynyboje demonstravo didžiulį kovingumą, provokuodama klaidas ir žingsnius. „Žalgiriui“ teko improvizuoti atakas likus vos kelioms sekundėms, o tai lėmė prastus metimų pasirinkimus.

A. Avramovičiaus faktorius ir praleisti šansai

Vienas pagrindinių „Žalgirio“ budelių buvo A. Avramovičius. Leidus jam pajusti žaidimo ritmą kėlinio pradžioje, vėliau jo sustabdyti nebebuvo įmanoma. 

Jis pataikė itin sudėtingus metimus per rankas, o „Žalgirio“ gynybinė strategija „switch all“ (keistis visais) šį kartą tapo pažeidžiama vieta – varžovai puikiai išnaudojo atsiradusias erdves po krepšiu.

Likus kelioms minutėms „Žalgiris“ dar turėjo progų išsigelbėti, tačiau klaidos gynyboje ir nesusikalbėjimas puolime (pavyzdžiui, tarp S. Francisco ir Dustino Slevos) užkirto tam kelią. 

Varžovai gynyboje tiesiog „mušėsi“, o „Žalgiris“ gynyboje laikėsi per didelio atstumo, leisdami tokiems metikams kaip D. Bertanis išsimesti laisvus tritaškius.

Išvados

Atrodo, kad šiame mače „Žalgiris“ sustabdė pats save. Nors trenerio sprendimai buvo logiški, žaidėjų fiziškumo lygis ir per ankstyvas patikėjimas pergale lėmė istorinį krahą.

 Tai skaudi pamoka reguliariojo sezono pabaigoje, parodanti, kad Eurolygoje negalima atsipalaiduoti nė sekundei, net ir turint triuškinamą pranašumą.

Šaltinis: Augustas Šuliauskas, vaizdo analizė „Žinau kodėl Žalgiris sužaidė blogiausią kėlinį klubo istorijoje..“