Tegul ji neskuba, žiema...

O kokio pavasario jūs laukiate ir trokštate? Žalio, žydinčio, trykštančio saule? Nesijaudinkite - bus toks pavasaris, tačiau jam reikia laiko užaugti, subręsti. Dabar - jau pavasaris, pati jo pradžia, užgimimas. Kaip ir tarp kitų metų laikų, taip ir tarp žiemos ir pavasario regimos, apčiuopiamos ribos nėra. Egzistuoja tik jaučiama riba, kuri gali būti tokia nežymi, pasiekiama labai jautriai žmogaus sielai arba laukiniui, taigi - savo namuose gyvenančiam ar augančiam gamtos vaikui. Būtų sunku pirštu parodyti viską, kas vyskta, kur bręsta, ryškėja pavasario ženklai. Jeigu norėsite juos surasti ir pamatyti, tikrai rasite ir pastebėsite.

Kai vidury dienos oro temperatūra pakyla gerokai virš nulio ir lyg pašėlusios plyšauja zylės, galime pajausti neapsakomą oro gaivumą, kupiną naujų, „saldžių“ aromatų. Pavasario oras yra prisodrintas bakterijų kuriamų kvapų, kurie vėliau, sukrutus medžių pumpurams, bus užgožti ir ištirps tarp bendro gamtos vešėjimo. Tiesa, vakare, kai po kojomis traška ledelis ir pradeda ūkauti naminė pelėda, šie aromatai lieka tokie pat ryškūs ir sodrūs.

Iš karto po Kalėdų prasidėjusi naujo gamtos metų rato šviesos kelionė pagaliau saulę išlydėjo taip aukštai, kad jos šešėliai - vis trumpyn, siauryn. Tačiau pats įdomiausias pavasario pradžios ženklas - šešėlių šviesėjimas, jų ribų tirpsmas. Ar atkreipėte dėmesį ir pastebėjote - jau dabar ant sniego krinta tik dulsva medžių šešėlių žymė, kurios negalėtume pažymėti, nubrėžti. Toks skaidrumas tęsis iki balandžio vidurio - jį paaiškinti galėtų tik optikos specialistai fizikai. Gamtai tai įprasta būsena, be jokios abejonės, turinti paaiškinimą. Gali būti, kad tokį šviesos išsklaidymą lemia ne tik atmosferoje esanti drėgmė, tačiau jis reikalingas tam, kad aštrūs saulės spinduliai nepakenktų dar tik kylančiai, iš kupstų besikalančiai augalijai. Tokia šviesa labai tinka šio meto aplinkos spalvoms ir net žvėrių ar paukščių apdarų tonams.

Tai kur jie, tie tikri pavasario ženklai - apčiuopiami, paliečiami? Pelkėse iš kupstų kyla švylių galvelės, ant šakų spūra lazdynų žirginiai. Po lazdynais, prie upelių galima rasti žydėti pasiruošusius nuodinguosius žalčialunkius. Dažną pavasarį svaigiai kvepiantys jų žiedai atsiveria tada, kai sniego sluoksnis būna dar nesuplonėjęs.

Beje - apie pirmuosius žiedus, žiedynus ir lapus... Gamtoje jiems dar ne metas, čia niekas neapsigauna. Tačiau tam turime ruoštis mes, nes po trijų savaičių Velykos, ant šventinio stalo bus smagu matyti žalią puokštę. Ji turėtų būti ne pirkta, o pasiruošta mūsų pačių. Tam jau šiandien kirtavietėje galime prisirinkti beržų, blindžių, drebulių ar kitų lapuočių medžių šakelių ir jas pamerkti. Tiesa, nederėtų kartu merkti alksnių, nes jų syvai yra agresyvūs ir kitoms šakelėms gali būti „per stiprūs“.

Pavasaris ateina. Tačiau dabar dar taip smagu regėti baltą žiemos spalvą - gaivinančią akis, šviečiančią. O dar smagiau žinoti, kad ji greitai pradings - oriai, paprastai - kaip ir turi būti gamtoje.