„Tarnaukite Lietuvai“, - toks prasmingas filantropės, visuomenės veikėjos, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ištartas paraginimas mums aktualus šiandien kaip niekad. Nes kur kas dažniau girdime ne apie tarnystę savo šaliai, o sau. Todėl kiekvieną pavasarį, G.Petkevičaitės-Bitės gimimo dieną, ypač šventiškai nuskamba pavardės tų, kurie tebegyvena vadovaudamiesi šios iškilios aukštaitės priesaku. Kovo 30 d. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, minint rašytojos 155-ąsias gimimo metines, medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ bus apdovanotas būrys mūsų šaliai nusipelniusių žmonių. Tarp jų bus ir rokiškietė Rimantė Irena Norvaišienė - 1919-1920 metų Lietuvos savanorių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė. Garbingas medalis jai bus įteiktas už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.
Jeigu prisimintume matytas 1919-1920 metų Lietuvos savanorių laidojimo vietas, tai padėję ranką ant širdies turėtume pripažinti, jog joms dėmesio pritrūksta, o dažnuose kapuose nedidukai kryžiai stūkso apsamanoję, apžėlę žole.
Rokiškio rajonas - maloni išimtis. Čia Lietuvos kūrėjų savanorių kapai sutvarkyti ir prižiūrimi. Tai ne rajono valdžios, o bendrijos, kuriai vadovauja R.I.Norvaišienė, nuopelnas. Nė kiek nesistengdama dangstytis garsiomis frazėmis apie meilę Lietuvai, rokiškietė prisipažįsta - jų, 1989-aisiais pradėjusių šį žygį, kasmet mąžta ir jai nuoširdžiai neramu, jog kažin ar turės kantrybės kas nors tęsti pradėtus darbus. Ar bebus entuziastų, kurie lankys savanorių amžino poilsio vietas ne tik Rokiškio rajone, bet ir kaimyninėje Latvijoje, kur, negailėdami nei laiko, nei asmeninių lėšų, rokiškėnai surado ir sutvarkė daugybę kapų.
Į klausimą, kaip pasiaukojama tokiai prasmingai ir nesavanaudiškai veiklai, visą gyvenimą dirbusi knygynų tinkle R.I.Norvaišienė atsakymo ilgai neieško: „Toks buvo mano tėvo, prieškarinės Lietuvos karininko, didelio patrioto, priesakas.“
Jos tėvas Kazimieras Klipčius tarnavo pasienyje, saugojo teritorijos ruožą, kuris dabar Latvijos teritorijoje. Vėliau pasienyje nusipirkęs 40 hektarų žemės, jis tapo stambiu ūkininku. Dėl to, prisimena R.I.Norvaišienė, sovietams okupavus Lietuvą, tėvas daug prisikentėjo.
„Jį ne kartą tampė saugumiečiai. Už tai, kad į jų namus Juodenių kaime užeidavo partizanai, skrebai prie sienos mirti buvo išrikiavę visą šeimą. Aš ėjau ir maldavau: „Dėde, nešauk mamos, dėde, nešauk tėčio.“ Tėvas vėliau sakė, kad geriau jau būtų į Sibirą išvežę, kiek teko prisikentėti. Mes buvom įtraukti į tremtinių sąrašus, bet stebuklas, kad neišvežė“, - karininko praeitis, teigia R.I.Norvaišienė, Klipčių šeimą persekiojo visą gyvenimą.
Tėvas visaip stengėsi artimuosius apsaugoti, tad ir paaugusiai Rimantei apie savo praeitį daug nepasakodavo. Kad dukra kur nors netyčia neprisišnekėtų. Dabar ji tegali apgailestauti, kad prisiminimų iš vaikystės likę ne per daugiausia.
Moteris pamena tėvą, deginantį nuotraukas, kuriose jis nufotografuotas su karininko uniforma. Užėjus sovietams bet koks praeities liudijimas buvo tiesus kelias į Sibirą.
Tačiau, sako rokiškietė, pistoletą ir medalius, kuriais buvo apdovanotas Lietuvos laikais, K.Klipčius išlaikė paslėpęs. Juos jau gerokai vėliau, vykstant melioracijai, suradęs atnešė namą griauti nusamdytas kaimynas.
„Prieš akis matau vieną tėčio nuotrauką, kurioje jis nusifotografavęs karininko uniforma prie garsiojo Červonkos paminklo savanoriams. Daug vėliau, kai aš jau suaugau, tėtis paprašė, kad saugočiau tuos kapus. Jis laisvos Lietuvos jau nebesulaukė, o aš vis prisimindavau Červonką. Todėl atėjus Nepriklausomybei kilome žiūrėti tų kapų. Mūsų buvo gal 20 žmonių. Ėjome, važiavome, ieškojome. Kai kur kryželius radome, kai kur žmonės dar gyvi buvo, tai parodė. Braidėme per kapus iki pat Daugpilio. Jis juk už šimto kilometrų nuo mūsų, bet žmonės ėjo, niekas nesakė, kad neturi pinigų ar nebevažiuos. Tokia vienybė, susiklausymas buvo“, - pirmuosius bendrijos veiklos metus prisimena rokiškietė.
Iš pradžių, kai Lietuva vėl išsikovojo laisvę, savanorių kapų tvarkymo bendrijų buvo kiekviename rajone. Dabar, teigia R.I.Norvaišienė, jos išsibarstė, o Rokiškio bendrija tokia išlikusi bene viena, daugiau tokių niekur nėra. Todėl, sako, ir savanorių kapai dažnai pamirštami. Kelerius metus lankydavusi kapus pas kaimynus, Zarasuose, pernai ponia Rimantė vėl užsukusi rado apgailėtiną vaizdą. Taip esą yra todėl, kad pagal statusą visi kapai priklauso savivaldybėms, šios juos yra išskirsčiusios seniūnijoms. Rokiškietė mano, kad tokia tvarka nepasiteisina.
- Taigi kur dažniausiai jus veda savanorių kapų maršrutai? Juk mūšių už Lietuvos laisvę jūsų krašte būta daug? - „Žalgiris“ paklausė Rimantės Irenos Norvaišienės.
- Rokiškio rajone savanoriai palaidoti septyniose vietose: Aleksandravėlėje, Obeliuose, Tumasonyse, Gediškiuose, Bagdoniškyje, Degeniuose ir Žiobiškyje, o Latvijoje važiuojame į Subatę, Červonką, Ilukstę, Sventę, Daugpilį. Dokumentai rodo, kad mūsų savanoriai 1919-1920 metais žygiavo ruožu per Kupiškį, Rokiškį iki pat Daugpilio ir aršios kovos vyko iki pat Dauguvos upės. Vasario 16-ąją nebūna nė vienų kapų, kad jų neaplankytume. Įtraukėme į savo veiklą jaunuosius šaulius, skautus, bet kviečiame ir šiaip visus norinčius moksleivius.
- O sakoma, kad jaunimui istorija neįdomi...
- Įdomi. Mes dažniausiai važiuojame į Latviją prie Červonkos paminklo. Červonkos istorija išskirtinė. Todėl stengiamės atvežti kuo daugiau vaikų, kad kaskart važiuotų vis kiti. Savanorių kovos su bermontininkais ir bolševikais - tai savotiškos istorijos pamokos. Aš manau, kad vaikas, pabuvęs ir pamatęs savo akimis, tikrai prisimins daugiau nei perskaitęs istorijos vadovėlyje. Prie Dauguvos upės suradome tą kaimą, kur vyko didieji mūšiai. Tomis vietomis su moksleiviais keliavome pėsčiomis, į Dauguvą leidome vainikus žuvusiems. Mes nuvežame ir į karinės technikos muziejų, ten būna įdomu ne tik berniukams. Jie mielai dalyvauja pėsčiųjų žygiuose. Aš matau, kad vaikus traukia kelionės, nes jie persisotinę kompiuterių. Į Latviją niekad nepaimi tiek, kiek yra norinčių. Pasakysi, kad imame šimtą, tai ir važiuos visi.
- Šiais laikais apie vaikų interesus dažniausiai girdime visai ką kita...
- Jeigu pamatytumėte, kokį didelį darbą jie padarė praėjusią vasarą, kiek tvarkydami kapus iškasė ir išnešė žemių, kiek žvyro prinešė į tas duobes. Skaičiuoti jau tenka kubiniais metrais. Jėgų niekas negailėjo. Būdavo, iki pietų dirbdami berniukai dar juokaudavo, bet po pietų jau nutildavo. Taip dirbome visą vasarą. Užpernai visiškai uždengėme kapus plokštėmis savo rajone. Praėjusią vasarą praleidome Latvijoje. Tik važiuodavome kas antrą dieną, nes kelias tolimas. Be to, reikdavo pasirūpinti ir statybinėmis medžiagomis, ir transportu, ir kuo žmones pamaitinti. Aš pati savo sode pernai atsiradau tik rugsėjį, kai reikėjo skinti obuolius.
- Kapams tvarkyti reikia nemažai pinigų. Beldėtės į verslininkų širdis? Kaip jie sutiko jus, kaip sugebėjote juos įtikinti?
- Mes su muziejininku Valiumi Kazlausku, mano pirmuoju pagalbininku, sudarėme verslininkų sąrašą. Nutarėme eiti pas visus, net ir pas raudonus. Nenustebkite, taip aš vadinu nepatriotus. Buvo ir tokių, kurie priimdavo, išklausydavo, bet viskas tuo ir baigdavosi. Bet iš apeitų visų verslininkų surinkome didelę pinigų sumą. Buvo tokių, kurie pervesdavo po 100, o keli uabai pervedė po 500 eurų. Surinkome daugiau kaip 2 tūkst. Tie, kurie negalėjo paremti pinigais, padėjo medžiagomis, transportu. Praėjusių metų mūsų vargas kainavo apie 7 tūkst. eurų. Aš kartais net stebiuosi, kad Rokiškyje mane ir jaunas, ir pagyvenęs verslininkas pažįsta, turbūt esu jiems įkyrėjusi.
- O vietinė valdžia?
- Ką vietinė valdžia? Kai reikėjo gauti leidimą Latvijoje žemę kasti (negi iš Rokiškio 100 kilometrų smėlį veši), aš tikėjausi, kad latvių seniūnijos padės. Bet tam reikėjo kalbėtis su ambasadoriais. Mūsų Seimo narys Vytautas Saulis mielai pažadėjo tuos dalykus sutvarkyti. Jis dar žadėjo pakalbėti ir su krašto apsaugos ministru, kad kapams tvarkyti lėšų skirtų. Bet Seimo narys kažkur dingo. O kai sužinojau, kad Krašto apsaugos ministerija kapams uždengti nė cento nepridėjo, mane ištiko šokas. Kad taip atsitiks, aš net tokios minties neturėjau. Galvojau, ką dabar reikės pasakyti verslininkams, kurie aukojo, tik tų pinigų buvo per mažai. Laimė, buvo, kas išgelbėjo. Pirmą kartą Kultūros ministerijai projektą rašiau ir netikėjau, kad pavyks. Bet kai būdama Latvijoje į telefoną gavau žinutę, kad Lietuvos kultūros taryba pervedė daugiau kaip 3 tūkst. eurų, aš apsiverkiau.
- Už patriotinių tradicijų puoselėjimą užpernai buvo įvertinta Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija, kuriai saugoti perduota Gedimino pilies bokšto vėliava. Tada gimnazijos direktorius pasidžiaugė, kad moksleiviai įtraukiami į patriotinę veiklą, tvarko kapus. Vadinasi, būta ir jūsų nuopelno, kad vėliava atkeliavo į Rokiškį?
- Taip sutapo, kad vienas iš devynių savanorių, 1919-ųjų sausio 1 d. iškėlusių vėliavą Gedimino pilies bokšte, yra rokiškėnas Petras Gužas, palaidotas čia ir mes prižiūrime jo kapą. Tos mokyklos šauliukai aktyvūs, jie kasmet spalio pabaigoje, Vėlinių išvakarėse, ant visų savanorių ir partizanų kapų uždega žvakutes. Stumti vaikų nereikia, į tuos renginius jie vyksta su dideliu noru. Aš pasiūliau mokyklai parašyti programą, rašiau ir pati. Smagu, bendros pastangos padėjo, visi važiavome parsivežti Trispalvės.
- Minėjote, kad Lietuvoje daug apleistų savanorių kapų. Kodėl blėsta entuziazmas?
- Mano karta pamažu išeina arba jau prispausta ligų. Atsirado ir daug nusivylusių žmonių. Kodėl? O kodėl prasigėrėm, žudomės, išsibėgiojome? Kodėl mes visi pikti, kad jau su žmogumi nebepakalbėsi? Turbūt žmonės nusivilia pamatę, kad ne tokios Lietuvos laukė. Bet aš esu optimistė, savo darbo nelaikau beprasmišku. Kai manęs klausia, kas tuos savanorių kapus prižiūrės, kai manęs nebebus, aš atkertu, kad juos sutvarkiau taip, kad jiems priežiūros nebereikia. Žinoma, jeigu vėl kas nors neateis su kūju griauti mūsų atminimo.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą