Uždarius mokyklas, atėjo eilė bažnyčioms

Po balandžio 5-osios pražūtingo gaisro, prarijusio Ceikinių kaimo bažnyčią Ignalinos rajone, parapijos tikintieji iš Vilniaus arkivyskupijos buvo sulaukę liūdnos žinios. Kunigų taryboje svarstyta, gal bažnytėlės nebeatstatinėti. Be to, arkivyskupijos taryboje kalbėta apie parapijų jungimą. Po tokios žinios bažnyčios kunigas Marijonas Savickas kalbėjo: „Liūdnesnis dalykas yra ne sudegimas, bet kad nebetikima bažnyčios reikalingumu. Nors 243 metus bažnyčia prastovėjo toje vietoje ir ceikiniečių kartų kartos meldėsi joje, dabar staiga atėjo tarsi tas kritinis momentas, kai Lietuvos kaime jau nebereikės bažnyčių.“

Po gaisro išgirdę, kad bažnyčios Ceikiniuose nebebus, žmonės nieko nelaukdami ėmė rinkti parašus. Per kelias dienas surinkta daugiau kaip 1,5 tūkst. parapijiečių ir jiems prijaučiančių žmonių parašų, kurie buvo įteikti arkivyskupijai.

Po trijų savaičių Vilniaus arkivyskupui davus leidimą atstatyti maldos namus, tuoj pat prasidėjo darbas. Šiuo metu jau uždengti mažiau nukentėjusių abiejų zakristijų stogai, darbininkai baigia ręsti bažnyčios sienas.

Ceikinių klebonas Marijonas Savickas sako, kad parapijiečiai rinko ne tik parašus, bet ir paaukojo apie 30 tūkst. eurų.

„Žmonės davė ir po penkis šimtus, ir po tūkstantį, o kai kas paaukojo ir du tūkstančius eurų, - kunigas mano, kad tų pinigų turėtų pakakti ir stogui. - Kai turėsime stogą, langus ir duris, vidų įrengti didelių problemų nebus, nes dalis grindų yra išlikusių“.

Pasak klebono, interjero įrengimui lėšų yra pažadėjusi rajono savivaldybė.

Vis dėlto, ar nėra Ceikinių kunigo M.Savicko žodžiai pranašiški, o jeigu kyla svarstymų jungti parapijas ir uždarinėti bažnyčias? Šie dvasininko būgštavimai paskatino pakalbinti Kauno arkivyskupą metropolitą Lionginą Virbalą.

- Ceikiniuose sudegusios bažnyčios kunigas papasakojo, kad arkivyskupijoje susirinkę vyskupas ir dekanai kalbėjo apie galimybes jungti parapijas, dėl to kai kurios bažnyčios gali virsti koplyčiomis.

- Kai kur yra jungiamos parapijos, tai visai kitas procesas. Bet bažnyčia atvira, veikia kaip veikusi. Ir dabar yra parapijų, kurios labai mažos, ten pamaldos vyksta ne kiekvieną sekmadienį. Jeigu sujungtose parapijose yra dvi bažnyčios, turinčios tokį pat statusą, viena būtų centrinė, o kita, pavyzdžiui, antroji. Ji taip pat būtų atvira, prieinama, vyktų pamaldos, būtų teikiami sakramentai. Bet bažnyčia neuždaroma.

- O jeigu bažnyčia lieka tik kaip koplyčia?

- Tai jau yra tik pasirinkimas, kaip jos būtų vadinamos. Pavyzdžiui, kai kurios vyskupijos turi po dvi katedras - pagrindinę ir antrąją. Tai tokios galėtų būti ir bažnyčios, pirma ir antra kaip koplyčia. Žmonių atžvilgiu niekas nesikeičia, tik juridinis statusas. Tada ji - nebe parapija, sumažėja reikalavimų, nebereikia pastoracinės tarybos ir kitko.

Tai daroma tiesiog aptarnavimo išlaikymui palengvinti. Ir dabar daug kur yra parapijų, ypač Panevėžio vyskupijoje (Ekscelencija buvo Panevėžio vyskupas - red. past.), kur arba kapinėse, arba bendruomenės namuose yra koplyčios. Yra parapijų, kurios turi parapijos statusą, bet ten kunigas neatvažiuoja kiekvieną sekmadienį, nes ir žmonės nesusirenka, ir kunigas nebepajėgia visko aprėpti. Taigi, jeigu parapija tampa tokia maža, kad parapijos statuso nebeišlaiko, pamaldos vis dėlto bažnyčioje vyksta pagal galimybes.

- O parapijos jungiamos taip pat todėl, kad mažėja parapijiečių?

- Parapijos jungiamos taip pat, kaip anksčiau buvo skaidomos. Pavyzdžiui, kur būdavo daugiau gyventojų, ypač XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, jie patys matydavo, kad sugebėtų pasistatyti sau bažnyčią, ir tada steigdavosi parapijos. Dabar yra atvirkštinis procesas. Dažnai ten, kur buvo iš vienos parapijos buvo padarytos dvi, matome, kad būtų tikslinga iš dviejų padaryti vieną.

- Kaip paaiškintumėte, kodėl mažėja tikinčiųjų? Ar tik dėl emigracijos?

- Kodėl atėjo tas laikas, kad tenka medicinos punktus iškelti, kodėl mokyklos yra uždaromos? Nėra žmonių. Pagal tai ir aptarnaujama. Aš suprantu, labai gerai būtų, kad kiekviename kaime būtų medicinos punktas, kiekvienoje gyvenvietėje po mokyklą, ir ne tik pradinę. Bet jeigu žmonių per mažai, tenka atsižvelgti į objektyvią demografinę situaciją.

- Valdžia, uždarydama kaime kultūros židinius, paprastai argumentuoja taip: neapsimoka. Betgi yra dalykų, kurių negalima taip matuoti. Kas valdžiai neapsimoka, žmonėms būna labai reikalinga. Taigi ir bažnyčia taip pat. Juk dažnam kaimo žmogui išsiruošimas į pamaldas tampa svarbiu ritualu, švente, atitrūkimu nuo buities...

- Užtat aš ir akcentuoju, kad bažnyčios nėra uždaromos. Mokyklos medicinos punktai uždaromi, tai valstybės prerogatyva. Bažnyčios - kaip buvo, taip ir išlieka. Čia nėra taip skaičiuojama, kad apsimoka ar nebeapsimoka. Kalbama apie tai, kad negalima bažnyčios laikyti avarinės būklės, ji turi būti sutvarkyta, kad joje žmogus būtų saugus. Ją reikia ir valyti, ir apšviesti, o čia jau bendruomenė turi tuo pasirūpinti. Bet jeigu reikalingos didelės investicijos, mažytė bendruomenė, aišku, nebepajėgi. Stengiamės, kad bažnyčios išliktų ir žmonėms būtų kuo lengviau pasiekiamos...

- Juo labiau tai itin svarbu, kai bažnyčia kaime lieka vieninteliu bendruomeniškumo židiniu...

- Bažnyčios atstatymas nėra per savaitę išsprendžiamas dalykas. Reikėtų ramiai pagalvoti, ar žmonės ją savo lėšomis pajėgs pastatyti. Dažnai įsivaizduojama, kad tai tas pat, kas paremontuoti už kelis šimtus eurų savo namelį. Bažnyčiai pastatyti reikia kur kas daugiau. Žmonės pradeda patys, o paskui sako - padėkit. Jeigu nebėra tokio poreikio, koks buvo prieš kelias dešimtis metų, reikia rimtai pasverti, ar tikrai būtina toje vietoje daryti taip, kaip buvo. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ir kunigų mažėja, ateityje jų negalės tiek atvažiuoti ir aptarnauti tiek parapijų, kiek yra dabar.

- Vertybių perkainojimo metu bažnyčia, atrodo, turėtų išlikti patraukli tradicinių vertybių šalininkams. Bet kodėl žmonės tolsta nuo jos? Gal dėl to ir norinčiųjų tapti kunigais mažėja?

- Klausimas reikalauja sudėtingos analizės, kad nenuslystume paviršiumi. Manau, kad susideda viskas: visuomenė yra labiau individualistinė, kiekvienas turi savo žvilgsnį, kiekvienas gali puikiausiai išgyventi ir išsilaikyti. Žmogui nebe tiek reikia ryšio su bendruomene, su parapija.

Anksčiau užteko, kad žmonės perduodavo tikėjimą iš kartos į kartą kaip tam tikrus papročius, įprastą gyvenimo būdą. Dabar to nebeužtenka, kiekvienas priima tai, kas jam pačiam atrodo prasminga ir reikalinga. Todėl mes labai akcentuojame pasiruošimą sakramentams, pirmajai komunijai, sutvirtinimui arba pasiruošimą santuokos sakramentui, kad žmogus galėtų susimąstyti, ką jie reiškia. Ir tiems, kurie tikėjimą iš tiesų pažįsta, jis tampa artimas. Bet daugelis įsitikinusių, kad jie žino kažkokią savo senelių praktiką, senelių žinojimą, iš tikrųjų nesupranta, kad nežino ir nepažįsta tikėjimo.

Kitas dalykas - šeimos. Dažnai šeimose būdavo perduodamos tradicijos, jų prasmė. Bet kai tiek daug iširusių šeimų, toks atotrūkis tarp senelių ir anūkų, tas perdavimas vyksta sudėtingiau. Tai tik keletas paviršutiniškų dalykų, kurie nepretenduoja į rimtą visuomenės analizę. Pastaruoju metu yra mažiau stojančiųjų į seminariją. Kai mažiau baigia, ne visuomet atsiranda, kas pakeistų atitarnavusius ir sulaukusius garbingo amžiaus kunigus.

- Ar kartais neatstumia nuo Bažnyčios, nemenkina jos kai kurie kunigai, viešai priekaištaujantys, kad žmonės per mažai aukoja? Viešoje erdvėje tenka išgirsti, kad žmonėms abejonių kelia tai, kiek kainuoja bažnyčioje gauti elementarią pažymą.

- Tai atrodo labai vienpusiška. Tai, kas visuomenei pristatoma neigiamai, yra bendra žiniasklaidos tendencija. Bet lygiai taip pat aš jums galiu papasakoti kitokių pavyzdžių. Žmogus atėjo, kad kunigas palydėtų mirusįjį į kapines, bet atsisakė mišių, nes neturi iš ko sumokėti.

Kunigas pasakė, kad vis tiek paaukos ir daugiau nieko nereikia. Tas žmogus po poros savaičių atėjo padėkoti. Šitokių pavyzdžių yra daugybė, bet jie neminimi, o pristatomas iškreiptas vaizdas. Negerų dalykų, aišku, yra, būdavo ir anksčiau. Bet, manau, jų nėra drastiškai padaugėję. Be abejonės, kai stengiamasi gauti pelno, tai atstumia. Lygiai taip pat gražūs ir kilnūs pavyzdžiai, kurių, manau, yra kur kas daugiau, pritraukia. Gal taip pat reikėtų suvokti, kad ir didesnėse parapijose yra ir daugiau aptarnaujančių žmonių, kurie turi išlaikyti savo šeimas, todėl jiems reikia mokėti atlyginimą. Kažkodėl galvojama, kad bažnyčioje yra viskas nemokamai. Už dvasinį patarnavimą, be abejonės, kunigas neturi reikalauti atlygio. Žmonės atsilygina matydami pasiaukojimą. Bet natūralu, kad dokumentų tvarkymas yra susijęs su išlaidomis, kurias kažkas turi padengti. Jeigu nepadengs tas, kuris yra suinteresuotas kokį nors dokumentą gauti, turės padengti tie kiti parapijiečiai, kurie paaukojo kitu metu. Reikia suprasti, kad parapijai išsilaikyti taip pat reikalingos lėšos.

- Dažną pokalbį mes baigiame skausminga Tautai tema - emigracija. Ar Bažnyčia gali kaip nors prisidėti stabdydama tą procesą?

- Svarbus pats suvokimas, kad materialinė pusė nėra viską lemianti, svarbiausia ir net vienintelė. Vien tai, ką tikintis žmogus natūraliai suvokia, tik galbūt ne visuomet aiškiai sau įvardija, jau prisideda. Ta ekonominė pusė, kurios ieškoma emigracijoje, priklauso nuo valstybės. Bet suvokimas, kas yra brangu, ir Tėvynė, ir bendruomenės ryšys, tikinčiam žmogui yra tarsi natūralu. Atsakomybė už kitą, abipusė pagalba, bendradarbiavimo, supratimo atmosfera kartu su ekonominių sąlygų gerinimu gali padėti išlaikyti žmones Lietuvoje. Nes jeigu gera žmogui būti, jis sako, aš turiu ir man daugiau nereikia. Bažnyčios misija vien tuo, kad ji yra ir kalba apie tikėjimą, Dievą, amžinybę, apie tai, kas išlieka ir nesikeičia, jau žmogui duoda daug. Ji skatina žmogų būti gerą, gailestingą ir vėlgi prisideda prie kūrimo tos atmosferos, kurioje būtų gera gyventi visiems.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"