Vaikai tironai - nauja padermė ar tik naujas terminas?

Prekybos centre eilėje stovi mama su vaikeliu. Tas ima isteriškai klykti, parkritęs ant grindų daužosi, vos nesusižalodamas, nes mama nenupirko jo geidžiamo daikto. Mama sutrikusi, nežino, ką daryti, o kasininkė nereaguoja. Ji sako: "Aš įpratusi, čia taip dažnai nutinka." Būna ir dar keistesnių atvejų, kaip vaikai terorizuoja gimdytojus. Pyplys maitinamas tokiu būdu: tėvelis išeina į lauką, pasistato kopėčias, užlipa iki antro namo aukšto, į kairę ranką ima lietsargį, dešine maitina pro langą persisvėrusį vaiką, kurį laiko mama, o auklė kaskart, kai mažius ima kąsnį, skambina varpeliu.

Su vaikais dirbančius specialistus į dvi stovyklas padalino vokiečių vaikų psichiatro knyga "Kodėl mūsų vaikai virsta tironais". Vieni teigia, jog tai naujas diagnostinis kriterijus įvardyti sutrikimui ar ligai, antrieji - kad suaugusiems patogu viską sudėlioti į lentynėles, užuot dėl nevaldomo vaikų elgesio atsakomybę prisiėmus sau.

Vaikų psichiatro ir psichoterapeuto Michaelio Winterhofo knyga apie vaikus tironus Vokietijoje sukėlė audrą ir tapo bestseleriu. Autorius sako, kad šiuolaikiniai tėvai stengiasi laikyti vaikus sau lygiais kaip suaugusiuosius, ir taip nežmoniškai juos vargina. Tokiems vaikams paaugus pasaulis turi suktis pagal juos, jei ne - prasiveržia agresija, jie ima valdyti ir net mušti tėvus, nesusitvarko su jokiais stresais.

Deja, Lietuvoje vaikai nesilaiko elgesio normų ne dėl perdėtos meilės ir lepinimo, bet dėl to, kad auga šeimose, kur nuolat laužomos moralinės nuostatos, mažas žmogutis neskatinamas įsiklausyti į kitą žmogų, nes jo paties niekas nesiklauso. Jis nuvertinamas, laikomas daiktu arba priešu. Vis daugiau žemesniųjų klasių mokinių su jais nesusitvarkantys tėvai ilgiems mėnesiams "ištremia" į socializacijos centrus. Kai kada "sunkūs", agresyvūs vaikai gydomi psichiatrijos ligoninėse, iš kurių grįžta dar piktesni.

Turi būti pusiausvyra

"Žmogus turi kažkam priklausyti, jaustis svarbus. Jeigu vaikas susilaukia šeimoje šilumos ir rūpesčio, supratimo, pasaulį mato gražų ir saugų. Jeigu ne - tampa irzlus, nerimastingas, piktas, sukaupia daug nuoskaudų, ir tai išreiškia agresyviu elgesiu", - sakė Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Rūta Gaubienė, nelinkusi klijuoti etikečių.

Kai kurie vaikai gimsta nerimastingi, persidavus negatyvioms motinos emocijoms dar tada, kai nešiojo juos po širdimi. Šiems vaikams reikia daugiau dėmesio. Pagrindiniai charakterio bruožai susiformuoja iki 5-6 gyvenimo metų. Dažnai ir patys tėvai būna labai nerimastingi, atsinešę problemų iš savo šeimų, ten nepatyrę meilės. Jie negali suprasti vaiko poreikių arba jų nepaiso.

Šeimoje, kaip gamtoje, turi būti pusiausvyra arba aukso vidurys. Per didelė kontrolė ir globa atima vaiko savarankiškumą. Mes tarsi transliuojame: "Tu negali, esi mažas, aš už tave padarysiu." R. Gaubienė sako, kad noras apsaugoti mažą vaikelį - natūralus jausmas, bet jei globa per didelė, tai rodo, kad mama pati yra nesaugi, savo vaikystėje kažko negavusi. O vaikas jaučiasi suvaržytas, nelaisvas ir pyksta.

Muša save

Autokratinis auklėjimas, per stiprus, griežtas vadovavimas neleidžia vaikui atsiskleisti. Kartais reikia vaikui leisti pasakyti "ne", kitaip būdamas paaugliu, nemokės to pasakyti narkotikų prekeiviui. Grasinimai, kad jeigu vaikas ko nepadarys, tėvai jam kažko neduos, neleis, tik užaugina pyktį. Jeigu šis negali namuose prasiveržti, išsiveržia kur kitur. Arba perauga į autoagresiją.

R. Gaubienė konsultuoja trejų metų vaiką, kuris muša save per galvą, tai daro dėl vidinio pykčio, nes dar negali pasakyt, ką išgyvena. Neseniai gimęs brolis atėmė pusę tėvų meilės. Vaikas norėtų kitaip elgtis, bet nemoka, ir tada baudžia save.

Niekas nekelia aliarmo ir nesikiša, kol netinkamai besielgiantis vaikas dar gyvas sveikas. Jo agresyvumas, nemokėjimas susivaldyti atsigręžia prieš jį. "Kenčia visuomenė, žiūri į vaiką kaip į blogietį, bet iš tiesų tai - sužeista siela. Reikia galvoti ne kaip jį nubausti ar pagąsdinti, bet kaip jam padėti", - sakė pokalbininkė.

Užauginome patys

"Patologiško elgesio vaikų - piktybiškų, kerštaujančių - buvo ir bus. Atrodytų, jie - policijos reikalas, tačiau mes dirbame su pasekmėmis, o ne su medžiu, ant kurio auga problemos. Auklėja tėvai, o mes - baudžiam. Užsiauginome tironus per du nepriklausomybės dešimtmečius - dėl prarastų žmogiškų vertybių, patriotizmo, pagarbos vyresniam ir uniformuotam žmogui, dėl vartotojiškų džiaugsmų vaikymosi", - teigia Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininkė Violeta Lideikytė.

Nerandantys meilės šeimoje, nereikalingi vaikai išeina į gatvę ir tampa aukomis. Šešerių metų vaikai prie prekybos centrų siūlosi pavežti vežimėlį iki automobilio ir iškrauti prekes. Už tai tikisi atlygio. Jeigu žmogus nesutinka - jį iškeikia, apspjauna, įspiria, iš rankų plėšia rankines. Vagiliauja turguje. Vyresni padeginėja sandėliukus, tampa gatvių vandalais.

Jeigu šeimoje vaikas ujamas, skriaudžiamas, despotas tėvas ar mama per griežta, jis mokykloje, susiradęs silpnesnį bendraamžį, stumdys ar muš. Kai kurie surengia bendraamžiui linčo teismą, terorizuoja mokytojus.

Su "teroristais" tvarkomasi teismuose, vidutinės ir minimalios priežiūros komisijose, kurios įpareigoja vaiką su tėvais lankytis pas psichologą ar psichiatrą, lankyti vieną iš daugelio siūlomų būrelių. Bent 15 klaipėdiečių vaikų per metus išvežami į socializacijos centrus. Į vaiko raidos centrą dažniausiai patenka vaikai, patyrusieji seksualinę prievartą, dėl to žalojantys save ar vartojantys kvaišalus.

V. Lideikytė stebėjosi, kad pedagogai pabrėžia, jog jie vaikus tik moko, auklėja - šeima. Gerai, jeigu jie kviečia policiją jaunajam tvarkos ardytojui, bet dažnai vengia susidūrimų su agresyviu tėvu, kuris, pakviestas į mokyklą dėl vaiko elgesio, ima grasinti ir siautėti. Tada šiems užauga labai didelės karūnos. Mokyklų vadovai labiau išgyvena dėl savo įstaigos reputacijos, ir didžiąją dalį problemų nuslepia, užuot sprendę jas.

Blogiausia, kad tėvai užsideda akidangčius: neigia, kad jų vaikas vartoja narkotikus, o atlikus medicinos testus paaiškėja, jog daro tai jau trejus metus.

Neretai vieniša mama skundžiasi, jog paauglys smurtauja prieš ją, išlaužia užrakintas kambario duris, išneša pinigus, parduoda televizorių. Tėvas yra išvykęs į užsienį arba degradavęs.

"Nereikalingus, neišklausytus vaikus priglaudžia gatvės gaujos. Užtektų paprasto pokalbio kas vakarą apie tai, kaip sekėsi mamai darbe, vaikui - mokykloje", - teigia Klaipėdos policijos Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininkė Violeta Lideikytė.

"Tai mūsų įstatymų spragos, kad už vaiką atsako viena mama, tėvui sukūrus kitą šeimą. Vaikas nepilnoje šeimoje nemato vyro modelio. Mama nebėra autoritetas, juo tampa gatvė", - teigė V. Lideikytė.

Nepataisomi - mes patys

Žmogaus elgesį sąlygoja biologinė smegenų struktūra, psichologiniai, socialiniai faktoriai, tačiau niekas nežino vienos priežasties, kas daro jį nusikaltėliu. Kai jis nepaiso socialinių normų, nesuvokia atsakomybės už poelgius, nekontroliuoja impulsų, pykčio priepuolių, tai psichiatrai priskiria charakterio bruožams. Kada galima įtarti psichikos patologiją, kaip tampama tironu ir nusikaltėliu?

"Iš oro problemiški vaikai neatsiranda. Psichologijoje galioja Niutono dėsnis: koks veiksmas - toks atoveiksmis. Su mano filosofija nesiderina jokie įvardijimai tironais ar dar kuo. Kiekvieną atvejį nagrinėčiau atskirai, nes patirtis rodo, jog kiekvienas nusikaltėlis turi nepakartojamą savo istoriją. Yra noras sudėlioti viską į lentynėles, bet užuot ieškoję problemų kituose, suaugusieji turėtų susimąstyti, kaip elgiasi jie, ir kur jų problemos", - sakė vaikų psichiatras Linas Slušnys.

Pasak jo, kuo atidžiau žiūrėsime į save, tuo vaikai eis geryn.

"Reikia priimti tiesą: jeigu noriu, kad vaikas užaugtų žmogumi, turiu daugiau investuoti į šeimą - ne pinigų, bet laiko. Kariauti su darbdaviu, kad jis leistų būti mama ar tėčiu. Lengviau duoti vaikui, ko jis reikalauja, negu pasikalbėti ir pasiaiškinti. Ateis diena, kai negalėsim jam nupirkti ferario, tuomet atžala jį tiesiog pavogs", - sako psichiatras.

Jis neneigia, jog neveikia biologiniai veiksniai; yra žmonių, kurie gimsta su smegenimis, kuriose dėl biocheminių procesų trūksta suvokimo. Bet tokių esą labai nedaug. Normalios smegenų struktūros vaikai pažeidžiami suaugusiųjų.

"Pirmiausia išbandykime viską, tada šnekėkime apie biologiją. Jeigu atsipeikėtume ir prisiimtume atsakomybę, nepataisomų, patologiškų vaikų per visą Lietuvą atsirastų dešimt, o ne šimtai. Į "beprotnamį" kišti vaiką - irgi ne išeitis. Jie iš ten grįžta tikrai piktesni, ir toliau su jais nedirbama. Atrodo, pagulės ten mėnesį, kažkas jį suteps kaip automobilį - ir jau važiuos.

Taip, yra socializacijos centrai, tačiau jie tokie skurdūs, kad juose dirba seno sukirpimo specialistai, neateina naujų, turinčių savo pedagoginį modelį. Su kiekvienu vaiku turi būti dirbama atskirai, atsižvelgiant į jo elgesio patologiją. Dauguma tokių centrų dirba kalėjimo principu. Yra ir tokių, kur už gerą elgesį vaikams atlyginama cigaretėmis", - atviravo pokalbininkas.