Už lango po truputį šąlant orams ir trumpėjant dienoms, imame galvoti apie artėjančias didžiąsias metų šventes. Tai laikas, kai kiekvienas imame laukti nors mažo stebuklo. Tai laikas, kai ir maži, ir dideli jau siunčia savo svajones Kalėdų Seneliui, tikėdamiesi sulaukti jų išsipildymo šventinį rytą. Ar žinote, kad Lietuvos vaikams visai nebūtina siųsti laiško už poliarinio rato? Nes mūsų šalyje gyvena daugiau kaip tūkstantis Kalėdų senelių. Neabejojame, kad vienas iš jų esate ir jūs.
Tikrai kitaip ir nebūtų galima pavadinti žmonių, kurie kiekvienais metais prisideda prie gražaus, jautraus ir jau tapusio itin populiaraus nepriklausomo socialinio projekto „Vaikų svajonės“. Šis projektas per visus gyvavimo metus jau išpildė daugiau kaip 36 000 vaikų svajonių. Vien šiemet tam, kad vaikų svajonės išsipildytų, pečius surėmę darbuojasi 150 savanorių, kurie suveda svajones į projekto puslapį, o 30 žmonių projekto komanda kasdien dirba tam, kad visas šis mechanizmas veiktų ir visos svajonės būtų įgyvendintos. O kad svajonės pasiektų nepasiturinčius vaikus, į darbą vien šiemet kimba 954 socialiniai darbuotojai, visoje šalyje nemokamai vykstantys per pusnis ir lietų net į tolimiausias kaimo sodybas, kad tik suspėtų pasirūpinti, jog švenčių metu tuose namuose tvyrotų stebuklo dvasia.
Viena iš tokių Kalėdų senelių padijėjų yra ir Vilniaus rajono savivaldybės Nemėžio seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Paramonova, pernai prisidėjusi prie 38 savo krašto vaikų svajonių, o šiemet sauganti jau apie 60 mažųjų norų. O kol šeimos mama lanko nepasiturinčių vaikų šeimas, Birutės vyras taip pat dalyvauja projekte ir kasmet pasirenka išpildyti bent vieną nepažįstamo vaiko svajonę.
- Kuo turi pasirūpinti socialinis darbuotojas, kad vaiko svajonė būtų išpildyta ir pasiektų jį?
- Socialiniai darbuotojai yra tarsi tarpininkai tarp vaiko ir svajonės pildytojo. Projektui ruoštis pradedame jau rugsėjo pradžioje. Vykstame į šeimas, kalbamės su vaikais ir pasakojame jiems apie šią galimybę. Tos šeimos, kurios projekte dalyvauja jau ne pirmą kartą, pačios užpildo pateiktą svajonės formą. Tėveliai labai džiaugiasi, išgirdę, kad jų vaikas gali dalyvauti tokiame projekte. Juk dažniausiai tai nepasiturinčių šeimų vaikai, kuriose nepažįstamo žmogaus išpildyta vaiko svajonė neretai yra vienintelė to vaiko kalėdinė dovana. O vaikai, išgirdę, kad jei jie kažko labai nori, atsiras geri žmonės, kurie tai išpildys, neretai net sunkiai patiki, kad tai tiesa. Negana to, dažnai tokios šeimos neturi interneto, tad norėdami išsiaiškinti, apie ką tas vaikas svajoja, važiuojame patys, kad bent per telefoną galėtume internete surasti norimą vaiko daiktą, įsitikinti, ar tikrai teisingai supratome.
- Dažną svajonių pildytoją sujaudina tai, kad vaikai svajoja ne apie naujausius telefonus ar žaislus, o apie šiltus žieminius batus, striukę, baldus...
- Patikėkite, net ir nepasiturinčiose šeimose augantys vaikai svajoja apie tai, kas šiuo metu madinga. Juk jie eina į darželius, mokyklas ir mato, kaip rengiasi ar kokius daiktus turi vaikai, jie taip pat mato tas pačias reklamas per televizorių ir kiekvienas iš jų taip pat nori gražiai ir madingai rengtis, turėti madingų daiktų. Tad nenuostabu, kad pernai tiek daug berniukų ir mergaičių norėjo LED batų, o šiemet firminių sportbačių. Taip, tai brangios svajonės, ir tokių pirkinių dažni tėveliai negali leisti savo šeimai.
- Socialinio darbuotojo darbas ir taip iš tų, kurie labiausiai šalyje nuvertinti, mažai apmokami, kodėl prie viso to dar norite aukoti savo laiką ir jėgas savanoriaudami projekte?
- Dalyvauti tikrai niekas neverčia, tai savanoriška veikla. Meluočiau, jei sakyčiau, kad prisidėti prie projekto nieko nekainuoja. Taip, važiuojame pas šias šeimas ir po darbo, ir savaitgaliais su savo automobiliu, ir savo laisvalaikio sąskaita. Surinktas svajones reikia perkelti į kompiuterį, tada bendrauti su pildytoju, kuris pasirinks svajonę, o galiausiai - pasirūpiname, kad svajonė pasiektų jos gavėją. Tam vėl vykstame į šeimas, neskaičiuodami laiko ir jėgų. Taip, būna akimirkų, kai pradedi galvoti, kam visa tai. Juk atimi laiką iš savo šeimos, kurioje taip pat auga trys vaikai. Ir kartais dėl to sulaukiu priekaištų. Bet kai atvykstu į tas šeimas ir perduodu vaikams dovanas, tose mažose akytėse užsidega tokia laimė, toks tikėjimas... Ir suprantu, kad vien dėl to buvo verta. Manau, kad taip pat galvoja visi prisidedantys žmonės. Juk jei visi mes nepadėsime, to vaiko svajonė liks neišpildyta. Kad tiems vaikams padėčiau, tikrai važiuosiu ir po darbo, ir per išeigines, kad tik ta svajonė būtų išpildyta.
Todėl visada stengiamės ir svajonių pildytojų prašyti, kad jei tik jie turi galimybę, atvyktų dovanų vaikams įteikti patys. Ir tokių žmonių yra labai daug, dažnai jie atvyksta su visa šeima ir savo vaikais, visi pabendrauja, pabūna kartu. Tuomet visi pajunta tą tikrą svajonės išsipildymo jausmą. Be to, neretai taip užsimezga ilgalaikis ryšis. Štai net trys šeimos iš mano kuruojamų yra globojamos pildytojų ištisus metus. Vienoje iš šių šeimų sunkiai serganti mergaitė pernai prašė jojimo pamokų. Jas padovanojusi šeima vėliau jų padovanojo ir dar kartą. Visų nuostabai, gydytojai pastebėjo žymų mergaitės sveikatos pagerėjimą. Tai nuostabūs žmonės, visada pasiruošę padėti.
- Kokie žmonės pasiryžta tapti atsakingi už mažų vaikų svajonių išpildymą?
- Gal visuomenė galvoja, kad tokiuose projektuose dalyvauja tik pasiturintys žmonės, kurie gali sau leisti paremti kitus, bet, žinokite, tai netiesa, daugiausiai svajonių pildo visiškai paprasti Lietuvos gyventojai. Žmonės, gaunantys tokius pat nedidelius atlyginimus, patys puikiai suprantantys, koks sunkus gali tapti šventinis laikotarpis, kai spaudžia nepriteklius.
Tiesa, yra nemažai pildytojų, kurie gyvena Norvegijoje ar Anglijoje, tačiau nepamiršta savo šalies ir išsirinkdami vaikų svajones prisideda prie gražesnių švenčių Lietuvos vaikams. O vaikai visada stengiasi atsidėkoti. Kiekvieną kartą atveždama dovaną paprašau vaiko nupiešti padėkos laišką ar bent nusifotografuoti su gauta dovana, kad šis atsakas pasiektų pildytoją. Nes tas grįžtamasis ryšys labai svarbus. Labai bijau, kad žmogus, išpildęs vaiko svajonę ir negavęs jokio atsako šiais metais, kitais metais nepasirinks nė vienos vaiko svajonės išpildymo.
- Visuomenėje kartais manoma, kad rizikos ar nepasiturinčios šeimos nėra itin pavyzdingos, ar tai tikrai tiesa?
- Ne, tikrai nesutinku. Yra labai daug gerų ir padorių žmonių, kurie dėl tam tikros nelaimės ar kitų aplinkybių atsiduria labai sudėtingoje finansinėje situacijoje. Tikrai nėra taip, kad nepasiturinčių šeimų vaikai auga girtuoklių šeimose. Tikrai ne. Štai vienoje iš šiais metais projekte dalyvaujančių šeimų auga trys mergaitės, kurias augina vieniša mama. Mama dirba ir labai stengiasi, bet juk kiek reikia augančioms trims mergaitėms, kurios nori ir gražiau apsirengti, ir gauti kalėdinę dovaną.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą