- Sako, nederėtų pasaulio didžiųjų sprendimuose ieškoti sveiko proto, bet gal jūs randate bent kokį paaiškinimą, kodėl Europa atsidūrė tokioje tragiškoje padėtyje?
- Žmogus traukia, kur geriau: ar šilčiau, ar saugiau, ar patogiau, ar daugiau maisto, mažiau rizikos, mažiau drausmės, ir panašiai, bet šiuo metu sunkiai suprantama Vokietijos, kuri laikoma blaivios politikos etalonu, pozicija. Jeigu Angelai Merkel rūpi, kad valstybėje būtų daugiau darbo jėgos, gali jos prisišaukti iš visos Europos, ir gali rinktis iš 20 mln. bedarbių pagal poreikius - inžinierių, stalių gydytojų, mokytojų... Tad šita teorija atkrenta. Jei norėtų išpirkti Antrojo pasaulinio karo kaltes, galėtų sutelkti dėmesį į visose pusėse buvusius nuskriaustuosius: ukrainiečius ir čekus, žydus ir lietuvius, olandus ir prancūzus, ir t.t. Ir šita teorija atkrenta. Galiu tik spėlioti: arba jie nori užsitikrinti istorinį vaidmenį ateinančiame amžiuje, arba yra paveikti globalinių interesų, kurių tikslas - atskiesti vokišką nacionalumą ir tautiškumo sąvoką.
- Kodėl kaip vieną iš versijų atmetate humanizmą pabėgėlių atžvilgiu, įtvirtintą įstatyminiuose dokumentuose?
- Pamenate Budapešto rezoliuciją, kuria Europa ir Amerika garantavo Ukrainos saugumą, jai atsisakius branduolinio ginklo, ir žinote, kas iš to išėjo... Ne tiek jau mažai direktyvų, kurių nesilaikoma, sakysime, šiandien daugybės ES valstybių biudžetai neatitinka ES normatyvų, Šengenas jau negalioja - kas kerta sieną, tas pereina... Humanizmas labai gražu, bet šiandien pasaulyje yra daugiau nei milijardas vargšų, kurie neprasimaitina, kurie negauna 100 dolerių algos per mėnesį ir kurie gauna ne daugiau kaip 1000 kalorijų per dieną, - jie gyvena žemiau skurdo ribos (skurdo žemynas yra beveik visa Afrika ir Vakarų Azija). Jeigu rūpi visa žmonija, tai kalbėkime ne tik apie vieną milijardą, bet ir apie 45 milijonus pabėgėlių, dislokuotų savo valstybėse arba už jų sienų. Dauguma iš jų yra afganai sudaniečiai, somaliečiai, palestiniečiai ir pakistaniečiai...
- Įdomu, kad diduma tų, kurie laukia pabėgėlių išskėstomis rankomis, ar diduma tų, kurie jaučia jiems neprielankumą, akyse nėra matę nei siro, nei, sakysim, afgano.
- Pirmą susitikimą su afganistaniečiu labai gerai prisimenu. Tai buvo prieš 20 metų: sutartį dėl miltų krovinio suglamžęs metė man į veidą, tardamas „čia tik tepalas ant popieriaus, o aš duodu savo žodį“; prekės kokybė jam netiko ir jis grasino nepajudėsiąs tol, kol nepakeisime krovinio. Tris paras dieną naktį prie mano kabineto durų budėjo atsitūpęs ar atgulęs ant maldos kilimėlio ir laukė. Jo pasigailėjom, pastatėm fotelį, pamaitinom, ir jis nieko neatstūmė. O kai pakeitus krovinį atėjo laikas pasirašyti sutartį, jis padėjo piršto antspaudą. Jei šitoks pilietis atvyks į Lietuvėlę, įsivaizduokit, kiek vargs Zita Kelmickaitė, kol jį pramokys tautinių šokių ar margučių dažymo prieš Velykas. Ką jis čia veiks?
- Na, per tuos dešimtmečius gal bus kiek prakutęs?
- Šiandien dauguma Afganistano piliečių ne tik neišsilavinę, bet ir neraštingi, raštingumas - vos 20 proc., Eritrėjoje - 30 proc., Sudane - 25, Somaly - 20 proc. Ką jie veiks, ką jie dirbs Europoje? Tiesa, Irane, Irake raštingumas siekia 80 proc., Sirijoje - 75 proc., bet raštingumas ir kultūra nėra tas pats. Būdamas Amsterdame, viešbutyje, sutikau afganistanietį, kuris prieš 25 metus atbėgo nuo SSRS karinių veiksmų, bet per tą laiką jis taip ir netapo europiečiu: jis parodė piniginėje trijų savo herojų - Achmado Šacho Masudo, jaunų Fidelio Kastro ir Če Gevaros - nuotraukas, sakė, mums reikia daugiau tokių žmonių. Rusai, sakė, geri žmonės, amerikonai - geri žmonės, bet Putinas ir Obama - velnias...
- Jūs irgi, rodos, abiejų platformoms turite priekaištų.
- Šią dieną JAV vykdo karines operacijas arba karinius manevrus 49 iš 54 Afrikos valstybių. Šią dieną JAV siunčia dronus virš 22 musulmonų šalių ir pasiruošę paspausti mygtuką iš kontrolinės bazės ar Vokietijoje, ar Anglijoje, ar JAV bet kurią sekundę. Vladimiras Vladimirovičius irgi „kaifuoja“ šitame plane. Skaldo ir skiedžia Europą. Žinoma, Rusija mažai ką peš Sirijoje, išskyrus savo poziciją, išskyrus draugystę tarp šiitų, kurių yra ir Sirijoje, Irake, Irane, Libane, kuri bus didelė atsvara JAV ir Vakarams bei kliuvinys globaliniams jų interesams. Kai aš pasisakau prieš ES ir JAV politiką, kai kurie mano, kad aš Rusijos sąjungininkas ar paramos gavėjas, - mažai kas supranta, kad galėtų būti trečias variantas tarp Vašingtono ir Maskvos. Kur kas geresnis variantas yra diplomatija, derybos, taika. Nes sutapęs tiek su vienu, tiek su kitu liksi kraujyje ir bankrote.
- Kokį bankrotą turite galvoje?
- Europos Sąjungos bendrija ir jos viršūnės nelabai gaudosi biudžetuose ir skaičiuose, išskyrus anglus, olandus, vokiečius, bet jeigu jau vokiečiai prarado skaičių nuovoką, ES ekonomika pasmerkta didžiajai krizei. Europa dar derinasi, kaip apgyvendinti 120 tūkst. migrantų, o jų jau yra daugiau nei 800 tūkst. Vokietija planuoja priimti 1,5 milijono. Tokiu atveju nustatyta 1250 eurų mėnesinė išmoka valstybei atsieis 2 mlrd. per mėnesį, per metus - 25 mlrd., per penkerius metus - 125 mlrd. Pridėkime prie to dar penkis kiekvieno pabėgėlio giminaičius, tai dar penkiskart daugiau, ir pamatysime artėjantį trilijoną. Šių metų pradžioje Europos centrinis bankas išleido vieno trilijono eurų emisiją Graikijos nuostoliams ir būsimiems Ispanijos, Portugalijos, Airijos ir Italijos biudžeto trūkumams padengti. Šiandien dėl savo politikos pabėgėlių atžvilgiu Vokietija įgijo ne vienos, o visų trijų graikijų naštą - naujiems migrantams reikės dar trilijoną eurų prispausdinti. Nei Vokietija, nei Europa nėra tokia turtinga, vadinasi, kartu su ekonomine krize jai gresia socialinė ir kultūrinė nuokalnė. Nori ar nenori, Europai gresia tapti tautine mišraine, kurios žemėlapį skros niekur neregistruotos laukinių gaujos...
- Bandykime įsivaizduoti pedantiškai tvarkingą 4 tūkst. gyventojų Vokietijos miestelį, į kurį atkelia, pasak informacijos agentūros, 4 tūkst. migrantų. Jums nekyla klausimas, kas prie ko derinsis?
- Praėjusią savaitę, kai lankiausi verslo reikalais Dubajuje, daugelis arabų ir afrikiečių klausinėjo, kaip elgtis migracijos centruose, kaip geriau atsakinėti į pareigūnų klausimus, kad jiems nekiltų minčių išsiųsti juos atgal. Tiesą sakant, iki šiol nesu girdėjęs, kad bent vienas iš tų 800 tūkst. migrantų būtų buvęs grąžintas; net jei jų prašymas dėl politinio prieglobsčio būtų atmestas, jie gali pareikšti, kad grįžti jiems nebėra kur, kiti skelbiasi sergą sunkia liga, dėl kurios negali judėti ir pan. Galėtum sakyti, kad tai švelni okupacija, bet kaip vadinti okupacija, kai jie yra kviestiniai?
Europa turės prie jų taikytis (kaip taikosi iki šiol), ir kai jiems kas nepatiks, jie protestuos. Valdžia juos kviečia, garantuoja nakvynę, maitinimą, gydymą, švietimą, transportą, - tai jiems rojus, nors jie nemyli ir negerbia nei Vokietijos, nei Vakarų civilizacijos. Jie jaučiasi nusipelnę pagalbos, nes yra tiek daug nukentėję nuo visų šitų okupacijų, bombardavimų ir žudynių; prašau neužmiršti, kad per 12 metų karą Irake žuvo 1 milijonas.
- Kiauros ES valstybių sienos perša mintį apie valstybės kaip institucijos atmirimą. Ką kita galima manyti apie valstybę, kuri neatlieka vienos pagrindinių funkcijų - užtikrinti savo sienų ir savo piliečių saugumą?
- Yra tokių ultraliberalų, neva progresyviai mąstančių žmonių, kurie skelbia: vienas pasaulis, viena tauta, viena visata, mes visi lygūs, turime visus turtus dalytis. Valio, naikinkime visas sienas, gyvenkime kaip broliai ir bus rojus žemėje? Jau šiandien laužomos taisyklės, peržengiamos ribos, tad kam tos žeminančios asmens dokumentų patikros oro uostuose prieš lipant į lėktuvą, kai blogadarys ar teroristas ir be lėktuvo gali laisvai pereiti sienas su šimtais ir tūkstančiais bičiulių.
Naivu manyti, kad Europa negali apsaugoti išorinių savo sienų, jeigu, pavyzdžiui, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis tam visiškai nesunku užkirsti kelią. Pavyzdžiui, Karibų jūroje, kurioje būna vienu metu iki 100 tūkst. laivų, ir karinių, ir kruizinių, ir prekybinių, ir burlaivių vienu metu, JAV ir sąjungininkai fiksuoja kiekvieną iš ten esančių laiveliūkščių ir, reikalui esant, panaudodami satelitines technologijas, gali nukreipti „akytę“ į kiekvieną pasirodžiusį denyje asmenį ir per trumpą laiką nustatyti jo asmenybę. Europa net nebando apsisaugoti - kasdien girdime, kaip laivais pabėgėlius plukdosi iki kranto.
Atskira būtų kalba apie visą šį orkestrą valdančią Turkiją, kuri jaučiasi nuskriausta amžinų savo neprietelių graikų atžvilgiu. Graikija - ES narė, o Turkija iki šiol - ne, nors laiko save galingesne valstybe (Graikijoje 12 mln., Turkijoje - 78 mln. gyventojų). Per ketverius metus Sirijoje trunkantį karą Turkijoje susikaupė apie 3,5 mln. pabėgėlių, ir šitą pabėgėlių „kraną“ Turkija atsuko būtent tada, kai Graikija gavo trijų šimtų milijardų injekciją iš ES. Ir ji, siekdama savo politinių tikslų, tebelaiko ranką ant to krano pasirengusi paleisti ne tik tuos milijonus pabėgėlių, kurie jau gyvena Turkijos stovyklose, bet ir milijonus, kurie ruošiasi ten atvykti, nes į Turkiją atvykti gali labai laisvai. Jos jau netenkina A.Merkel siūloma 3,4 mlrd. eurų dovana nei bevizis režimas, - jai ES narystę duok.
Vakarų pasaulis turėtų liautis eksportuoti demokratiją arba, kaip amerikonai mėgsta sakyti, „užkariauti jų širdis ir smegenis“: kuo daugiau vieni ar kiti bus ginkluojami, tuo daugiau bus pilama žibalo ant ugnies. Kai neokolonistai supras, kad šitas karas yra nenaudingas ir nuostolingas visoms pusėms, tik tada prasidės taikos procesai ir derybos, kaip užgesinti ugnį, grasančią pasaulio ramybei.
- O ką veikti Europai, kur bėgama nuo tos ugnies?
- Dabartinė sumaištis griauna ne tik ES, bet ir visų jos šalių valstybingumą. ES privalėtų užtikrinti išorinių sienų saugumą, priešingu atveju valstybės turi teisę apginti savo vidaus sienas. Mano nuomone, visi pabėgėlių prašymai turėtų būti registruojami prieš jiems žengiant į ES teritoriją, kur jų lauktų tik minimalios algos dydžio parama, už kurią jiems, žinoma, paskui tektų atidirbti. Teisė gyventi šalyje turėtų būti išduodama ne daugiau kaip dvejiems metams arba tol, kol baigsis karas jų šalyje. Pilietybės suteikimo svarstymas turėtų būti galimas tik po penkerių atitinkamo elgesio ir darbo metų. Nesuteikimo atveju visi migrantai Jungtinių Tautų sąskaita būtų grąžinami į šalį, iš kurios jie ir atvyko į ES. Mano draugai arabai turi gerą posakį: pirmas geras darbas, kurį gali padaryt neturtėliui, - neprisidėk prie jo, netapk vienu iš jų, besidalijančių trupinėlius.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą