Apie vaikų psichikos sveikatą

Konsultuoja specialistas

Kodėl Rugsėjo I-oji daugeliui vaikų kelia nerimą? Ar jie labiau bijo, kad nesusitvarkys su užduotimis, ar to, kad nepateisins tėvų lūkesčių, juos apvils savo pasiektais rezultatais? Apie tai kalbamės su Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės pavaduotoju Vidu KARVELIU.

Kai prieš akis sunkus darbas

Kalbamės apie tai, jog kartais tėvai, dirstelėję į vaiko vadovėlį, ima stebėtis: "Oho, kiek čia visko daug, ta programa per sunki. Mūsų laikais to nebuvo, mes tokių dalykų mokėmės universitete!".

Vaikas labai greit perima tokią gimdytojų nuostatą, ir dejuoja, tėvai pasidalina įspūdžiu su savo bendradarbiais, pagaliau ima dejuoti ir pedagogai. Užuot padėję vaikui įveikti tą psichologinį barjerą ir paskatinę jį pasitikėti savo sugebėjimais, mes apskritai numušame ūpą mokytis.

- Štai grįžta vaikas iš mokyklos suirzęs, nebūtinai ten atsitiko kas nors bloga, nebūtinai įvyko konfliktas; vaikas tiesiog išvargęs. Be abejo, yra užuoti namų darbai. Bet pripažinkim, tai ir kūrybinis darbas.

Mes vaiką spaudžiame, raginame, bet stabtelkime: o kaip mes patys elgiamės, kai esame suirzę, o prieš akis - sunkus darbas? Pasiilsime, prasivaikštome, darome aibę gudrių dalykų vien nusiteikimui; vaikams to neleidžiame, - sako pašnekovas.

Kai paauglys apatiškas

"Tėvai labai dažnai susirūpinę svarsto: ką daryti, kad apatiškas paauglys būtų aktyvus visuomenininkas, sportininkas, lankytų meno mokyklą? Jeigu jis, ačiū Dievui, bėga į lauką, tai paprastai jį ujame, kad "ne su tais" draugais bičiuliaujasi.

Iš tiesų paaugliui "būdinga" apatija. Na, žinoma, depresija yra liga ir problema - bet tik ne paauglystės amžiuje. Tuomet tai "natūrali būsena". Tam tikrą laiko dalį paauglys turi teisę pabūt depresiškas, - sako psichologas. - Šį laikotarpį lydi daugybė reiškinių, iššaukiančių niūrumą: senelio mirtis, draugystės griūtis, įvairūs pasikeitimai. Tai paauglį sutrikdo žymiau daugiau, negu kiekvieną mūsų, ir jis tai turi įveikti pats.

Kad berniukas socialiai, psichologiškai bręstų, be tėčio reikia dar bent vieno ar dviejų kitų suaugusių vyrų, su kuriais jis nuolat bendrautų. Dažniausiai mes gyvename kitame mieste, nei mūsų giminės, su draugų, bendradarbių šeimomis veik nesusitinkame.

Pagaliau mes patys pristingame laiko praleisti smagų savaitgalį su savo šeima, jau nekalbu apie paprastą dieną.

Amerikiečiai į televizorių, kurį mes keiksnojame, žiūri kiek kitaip: jis blogas ne todėl, kad rodo visokius negerus dalykus, bet tuo, kad jis be atvangos žiūrimas. Televizija atima bendravimo, buvimo kartu laiką - lieka nepasikalbėta, nepasidalinta požiūriais, išgyvenimais, ir štai turime nemokančius bendrauti vaikus. Tiesa, jog drauge žiūrėdami smagų serialą, bendraujame, bet kalbamės ne apie save. Filmo veikėjai tampa draugais ir šeimos nariais; negi mūsų pačių gyvenimas toks pilkas? Aš, tu, vaikas nėra pakankamai įdomūs, kad dalintumės savo patirtimis? Iš čia atsiranda pojūtis: ne taip gyvenu...

Mokykla - ne karo laukas

- Kaip galime keisti vaikų požiūrį į mokytojus. Rodos, išmokome vaiką priimti kitus tokius, kokie jie yra, bet mokytoją vaikai vis tiek išskiria iš bendros populiacijos, jam kelia vos ne antžmogiškus reikalavimus. Gerbiu sūnaus nuomonę, kad tokio dalyko mokytojas nykus, nesupranta vaikų, neadekvačiai vertina žinias. O paskui atsiranda ir kitas "kvailas" mokytojas, ir tave patį apšaukia kvailiu.

- Vaikai visuomet skiria: geri mokytojai - blogi, taip ir gyvenime skirstome draugus. Kartais nei vaikas, nei mokytojas nekaltas, kad įvyko vienaip ar kitaip santykius pakreipusi situacija, inicidentas. Tiesiog taip atsitiko.

Sunkiau, kai tėvai įsivelia į tuos vertinimus ir pradeda sirgti už savo vaiką. Bet kartais paskambini į kokią tarnybą nemaloniu reikalu, ten labai mandagiai su tavim šneka, ir nustembi: kur čia Lietuvoj tokį žmogų paruošė? Dieve duok, kad mūsų vaikai mokėtų bendrauti mandagiai net ir sunkiose situacijose. Nematytų mokyklos kaip karo lauko.

Neretai vaikui tiesiog sunku įsisavinti naują discipliną, ir tai visiškai nereiškia, jog mokytojas nėra puikus savo dalyko žinovas ir perteikėjas. Bet dėl vaiko nesugebėjimo susikaupti, suprasti kaltiname pedagogą, kuris negali trisdešimčiai mokinių tą patį išaiškinti individualiai. Samdome repetitorių, ir sakome, kad jis vaiką pagaliau išmokė. Ne, vaikas pagaliau suprato tą dalyką.

Ar vesti į kitą mokyklą?

- Iš tiesų kiekviena mokykla turi savo dvasią. Nuėjęs kitur, vaikas pasako: "Čia visai kiti santykiai, kita tvarka, čia viskas kitaip". Taip sakome ir mes, perėję į kitą darbo kolektyvą. Vaikui naujoje vietoje gali iš tiesų pradėti sektis, o gali būti dar sunkiau. Kitas žmogus gali keliaut po visą pasaulį, ir visur jaustis taip pat blogai, tad gal pirmiausia vertėtų pabandyti susitvarkyti su savo problemomis ten, kur esame. Tą instituciją ne šiaip sau vadiname "gyvenimo mokykla", iš tiesų ji ir yra gyvenimas. Nėra atsakymo, kodėl taip susiklosto, kad vaikas pragyvena tą laikotarpį kovodamas ar džiaugdamasis, daug išmokdamas ar daug prarasdamas. Taip, į mokyklą REIKIA eiti, tik kodėl mums žodis "reikia" yra kažkoks baubas? Mes dirbame, ir ar tai yra blogai? Sugebame taip viską apversti, kad vaikas sako: "Kad gerai mokyčiaus, to reikia mano tėvams".

Praleisdamas mokykloje savo dienos "liūto dalį", vaikas gauna išsilavinimą, įgūdžių, pagaliau, anksčiau ar vėliau - vietą gyvenime. Jis dirba, ir natūralu, kad pavargsta, kaip, beje, pavargsta ir sportininkai per krepšinio rungtynes. Skaitome atsiliepimus internete: tie patys žmonės krepšininkus keikia ir tyčiojasi iš jų, kai nesiseka, tai lygina su dievais, kai šie nugali. Ar vaikui sekasi, ar ne, mes turime jį palaikyti. Tada jis laimės.

Ivona ŽIEMYTĖ