Pastaruoju metu spaudoje pasirodė keli kraupūs pranešimai apie netikėtai atsiradusias moteris, pagrobtas prieš daugelį metų, vaikystėje ar paauglystėje.
Austrė Natasha Kampush buvo įkalinta 8 metus, o Phillipas Garrido savo kieme sugebėjo 18 metų slėpti Jaycee Lee Dugard.
Iš šių merginų ne tik buvo atimti gražiausi jaunystės metai, tačiau atsitiko dar ir kitas įdomus dalykas.
Išėjusios po ilgų nelaisvės metų, jos elgdavosi savotiškai: stengdavosi pateisinti savo pagrobėjus, aiškindavo jų elgesio priežastis ir tik palaipsniui, psichologų padedamos, suvokdavo baisių nusikaltimų mastą. Tokį iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamą prieraišumą prie savo skriaudėjo ar pagrobėjo psichologai vadina Stokholmo sindromu.
Stokholmo sindromas - tai psichologinis reiškinys, kuomet įkaitai pradeda jausti teigiamus jausmus pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu kyla pavojus jų gyvybei. Sindromas pavadintas pagal banko "Kreditbanken" apiplėšimo istoriją Stokholme 1973 metais. Aukos ėmė sieti save su pagrobėjais, o išlaisvintos netgi juos gynė.
Psichologai aiškina, kad žmonės nemėgsta ilgą laiką jaustis nelaimingi. Kai jie būna nelaisvėje, vienintelė galimybė pasijusti laimingiems yra pajusti prieraišumą pagrobėjams. Psichoterapeutai mano, kad lūžis įvyksta tuomet, kai pavojaus akimirką įkaitams parodomas gerumas. Įkaitai mano, kad tai kyla iš įgimto pagrobėjų gerumo. Tačiau jie nesupranta, jog pagrobėjų elgesį diktuoja grynai savanaudiški motyvai.
Ką bendro turi sveikatos apsaugos sistema ir Stokholmo sindromas? Pagalvokime. Per 20 metų sveikatos apsaugos sistemoje niekas nepasikeitė, neįvyko jokio esminio lūžio. Per tą laiką sistemos kritikų buvo tik vienas kitas, o tokių, kurie siūlytų esmines reformas, - vienetai. Mes tylėjome, džiaugėmės, mėgome savo sistemą ir tebemėgstame. Toliau tylime ir laukiame, kad pagrobėjai, mus 20 metų laikę įkaitais, ims ir išlaisvins iš šitos sistemos.
Europos Sąjungos atstovas vienoje iš konferencijų Vilniuje visos auditorijos akivaizdoje informavo, kad, pagal Europos Sąjungos apskaičiavimus, Lietuvoje išplaunama apie 20 proc. paramos. Pinigai keliauja į valdininkų, ligoninių vadovų ir jų šefuojamų struktūrų kišenes. Anot jo, jei parama nebūtų išplaunama, šiandien gydytojo atlyginimas Lietuvoje siektų 3 000 - 3 500 eurų (10 260 - 12 000 litų). Europos Sąjungos atstovas prezidento Valdo Adamkaus patarėjos medicinai, ministerijos atstovų, Vilniaus ir Kauno profesorių akivaizdoje ne tik pabrėžia šį faktą, bet ir pagrasina, kad situacijai nesikeičiant parama gali būti nutraukta. Visi sėdime ir visi tylime. Ir ne tik...
Mes tyliai stebime, kaip vykstant ligoninės remontui, sparčiai kyla ir administracijos nuosavi namai. Visi aiškiai matome, kaip kažkur pranyksta pinigai. Matome, kaip kyla privačios praktikos tvirtovės. Matome, kaip susidorojama su tvirtą ir sveiką nuomonę turinčiu kolega ir neužstojame jo, nes jaučiamės silpni ir bijome. Matome, kaip nei iš šio, nei iš to vyriausiasis gydytojas apsigina disertaciją. Tada mes jį sveikiname, nors visi žinome, kad jis disertacijos nerašė.
Didžiausia pasipriešinimo forma tampa neatėjimas į gėlių teikimo ceremoniją, bet kadangi tokių yra tik keletas, niekas net nepastebi tokio "drąsaus" poelgio. Mes suprantame savo skriaudėją, nes galvojame - ir jam reikia gyventi. Suprasdami tai, visai užmirštame, kad būdami bailūs ir pasyvūs sutinkame būti simboliškai prievartaujami savo pačių ir plačiosios visuomenės akivaizdoje. Tokį mūsų elgesį būtų galima pavadinti instituciniu Stokholmo sindromu.
Pagal Europos Sąjungos apskaičiavimus, Lietuvoje išplaunama apie 20 proc. paramos. Pinigai keliauja į valdininkų, ligoninių vadovų ir jų šefuojamų struktūrų kišenes
Dr. Audrius Šimaitis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą