Chirurgas dr. B. Špakauskas: žmogaus liga - jo gyvenimo, genų, mitybos išraiška

Auksinių rankų chirurgu vadinamas Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos klinikos Stuburo smegenų ir periferinių nervų chirurgijos skyriaus vedėjas dr. Bronius Špakauskas gerai žinomas mūsų šalyje ir užsienyje. Jis - naujų metodikų operuojant stuburą pradininkas Lietuvoje, išugdęs nemažą būrį jaunų specialistų.

Per trisdešimt darbo metų šis aukščiausios kvalifikacinės kategorijos neurochirurgas sukaupė didžiulę patirtį, bet Eltos korespondentei prisipažino niekada nesijautęs visagalis. Nes, anot jo, medicinoje pilna nestandartinių situacijų. Kaip mes skirtingi, taip ir mūsų ligos skiriasi. Ir neretai, klausiamas kokio paciento, "kodėl kaimyno uošvės brolį daktaras išoperavo taip, kad anas laksto kaip jauniklis, o jam nepadėjo pakilti iš lovos?" skyriaus vedėjas neslepia: sunku tokį dalyką paaiškinti, nors abiejų žmonių ligos diagnozė gal ir ta pati.

- Žinau, jog pas jus žmones kartais atveda ir paskutinė viltis. Jie sutinka ir ilgiau laukti planinių operacijų, "kad tik Špakauskas operuotų". Bet pasitaiko ir taip: laukia žmogus stebuklo, ir nesulaukia. Kaip apskritai chirurgai išgyvena nesėkmę? Ar neigiama viešoji nuomonė labai gydytojus gniuždo, o gal prie jos priprantama ir pasistengiate nekreipti į ją dėmesio?

- Viešoji nuomonė - labai kintantis dalykas. Vienais atvejais tave, gydytoją, žmonės iškelia ligi dievų, kitu atveju gali be gailesčio ir jokio mėginimo suprasti sumaišyti su žemėmis. Deja, ne viską mums lemta padaryti. Ne tik čia, Lietuvoje. Užsienio gydytojai irgi nėra visagaliai. Jei tokie būtų, pasaulyje žmonės visai nemirtų.

Tačiau pastebėta tokia tendencija: vieša nesėkmių, gydytojų klaidų analizė pastaruoju metu labai paveikia pokomunistinių šalių piliečius. Dažnai jie tampa be jokio reikalo įtarūs ir skubiai lekia į teismą, jei gydytojui nepasisekė jiems ar jų artimiesiems padėti.

Pasakyčiau, kad išgyvendami dėl darbo ar kitų problemų, kai kurie žmonės mažiau rūpinasi savimi. O paskui įsivaizduoja, kad gydytojas "viską, kas man priklauso, padarys, taip sakant, paremontuos, ko nereikia, - išpjaus, ir vėl aš lekiu pirmyn". Dabar vis dažniau būna tokių pacientų, kurie į kliniką "užbėga trumpam". Sako: padėkit man, paoperuokit, ką reikia, bet tik greitai, nes neturiu daug laiko.

Ką tokiam gali pasakyti? Kad žmogaus liga - jo gyvenimo, genų, mitybos išraiška. Kad išoperavęs vis tiek palieku žmogų su jo stuburu, jo ydomis, problemomis, metais, antsvoriu. Žinoma, mėgini paaiškinti, bet visa tai išklausęs, retas pasidaro reikiamas išvadas.

- Bet juk jūs - auksinių rankų meistras, ir tai įrodote būtent operuodamas, o ne ligonį "auklėdamas"...

- Auksinių gal dėlto, kad turiu didžiulę patirtį, kad daugiausia stuburo operacijų esu atlikęs. Rankos, žinoma, turi puikiai dirbti, bet be intelekto jos to nepadarys. Chirurgas - lyg skulptorius. Kuriant skulptūrą dirba rankos, bet jei nebus minties - nebus ir kūrinio.

- Sako, jūs mokate lūžusį stuburą "sucementuoti", ar tiesa?

- Yra tokia metodika, pirmas Lietuvoje ją pradėjau naudoti. Stuburo sutvirtinimui naudojamas specialus polimeras, per adatą pasiekiantis lūžio vietą ir ten sustingstantis. Šeštus metus Kaune darome tokias operacijas. Daugiausia - moterims, kurioms problemų būna dėl išretėjusių kaulų lūžių. Šimtams esame padėję.

Apie trejus metus darau ir kitokias operacijas - procedūras be kraujo lašo. Tai - tam tikrų dydžių tarpsluoksnelinių diskų išvaržų šalinimas be pjūvio. Šį metodą įvaldžiau stažuodamas Italijoje. Beje, toks metodas tinka tik tiems, kurių liga dar nėra toli pažengusi.

Per specialią adatą, įbestą į pažeistą diską, panaudojant specialų elektrodą ir skleidžiant tam tikro dažnio bangas, išgarinamos vandens molekulės, todėl diskas susitraukia. Dar galėčiau pridurti, kad adata turi tiksliai pataikyti į reikiamą vietą nekliudydama nervo (tikslumas tikrinamas operacijos metu rentgenu), bet tai, manau, nemedikui nėra įdomios detalės.

- Sutinku, o ką žmogus turėtų daryti, kad jam neprireiktų jūsų meistriškumo, gebėjimų, žinių? Žodžiu, kad apsieitų be stuburo chirurgo. Kas stuburui sveikiausia?

- Sveikiausia stuburui - ėjimas, plaukiojimas, taisyklinga laikysena, reikėtų vengti kūprintis. Nesveika - ilgai, be pertraukų sėdėti, sunkiai kelti, nešti, sunkią rankinę ant vieno peties pasikabinus iš darbo ar paskaitų keliauti.

Tačiau ir saugant stuburą, ligų ne visada galima išvengti. Iš 10 žmonių bent 8 anksčiau ar vėliau suserga stuburo ligomis. Galiu dar pridurti, kad dideli stuburo apkrovimai (o tokie būna, ypač sėdint) daro įtaką stuburo ligoms.

Beje, stuburo iškrypimai diagnozuojami daugeliui vaikų. Nustačius tai ankstyvoje vaikystėje, iš karto reikia vaiką gydyti. Gydymas turėtų būti baigtas iki vaikui sueis 18 metų, nes vėliau stuburas tvirtėja, ir iškrypimą atitaisyti būna sunku. Dažnai - neįmanoma.

Stuburą turi saugoti visi. Nes ir serga stuburo ligomis visi: kunigai ir mokytojai, krovėjai ir vairuotojai, sportininkai, šokėjai ar visai niekada gyvenime nesportavę bei nešokę žmonės.

- Tai išeitų anksčiau ar vėliau ir chirurgų jiems prireikia?

- Nebūtinai. Bet chirurgams, operuojantiems stuburus, darbo niekada netrūksta. Kas savaitę mūsų skyriuje vien planinių operacijų padaroma apie 25. O dar bet kada greitoji gali atvežti avarijoje sužalotą ar kitą pagalbos reikalingą žmogų - tokį operuojame be eilės. Per metus skyriuje gydoma iki 1 400 ligonių, atliekama netoli 1 200 operacijų.

Eltos inf.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder