Garsi psichologė rašo knygą apie represuotųjų psichologines traumas

Sovietmečiu politiškai represuotų Lietuvos žmonių psichologines traumas ir jų padarinius tyrinėjanti Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė baigia rašyti knygą "Ką jie mums padarė". Garsios psichologės tyrinėjimus aprėpiančią studiją lapkritį planuoja išleisti sostinės leidykla "Tyto alba". Pasak leidėjų, tokio pobūdžio knygos, kurios paantraštė - "Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu",
 jau keliolika metų laukia lietuviai, sovietmečiu patys kentę miškuose, kalėjimuose, tremtyje ar emigracijoje, arba užaugę girdėdami skausmingus tėvų ar senelių pasakojimus.

Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės katedros vedėja profesorė D. Gailienė daug metų tiria psichologinių traumų ir savižudybių problemas, tačiau pastaraisiais metais susidomėjo didesnio masto problemomis - ne tik atskirų žmonių, bet visos tautos patirta ir galbūt tebepatiriama psichologine trauma, kylančia iš sudėtingos praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos. Vienas po kito sekę okupaciniai režimai žalojo ne tik atskirų žmonių, bet ir jų šeimų, vaikų ir net vaikaičių likimus.

Pasak profesorės D. Gailienės, kitose šalyse tyrinėjami politiškai represuoti žmonės laikomi ir psichologiškai traumuotais.

"Galima sakyti, kad Lietuvos patyrimas šioje srityje yra unikalus, mat Vakarų pasaulyje seniai žinoma, kaip reikia padėti tokiems žmonėms, specialistai rūpinosi holokausto baisumus išgyvenusiais žmonėmis", - kalbėjo psichologė.

Pasak jos, iš pradžių ir tarp psichologų vyravusi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą atsparumą psichologinėms traumoms, ir kai jos pasibaigia, tai praeina ir pati trauma. "Yra žinoma diagnozė "kareivio širdis", atseit kare dalyvavusiems vyrams šie išgyvenimai pakenkdavo širdį, bet vėliau tai paneigta. Tačiau iki šiol neišsiaiškinta, kas būna žmonėms, kurie paleisti iš lagerio ir grįžę namo vis tiek būdavo laikomi liaudies priešais. Gal jie išgyja, o gal nepasveiksta dešimtmečiais?" - svarsto profesorė.

Pasak D. Gailienės, daugelis esame socializmo aukos, vienaip ar kitaip išgyvenę tą laikotarpį, o mūsų šalis yra patyrusi kolektyvinę traumą.

"Turime rasti būdą apie tai kalbėti, tada rasime ir būdą gydyti psichologiškai traumuotus žmones. Pradėkime nuo savęs - juk kiekviena šeima Lietuvoje turi ką prisiminti, daugybė žmonių yra įvairiai išgyvenę sovietinį režimą. Paradoksalu, bet sovietinė praeitis svarbesnė ne represuotųjų vaikams, o anūkams, kurie dažniau ir domisi senelių patirtimi", - stebėjosi D. Gailienė.

Pasak profesorės, psichotraumatologijoje ne kiekvienas stresas yra laikomas trauma, pavyzdžiui, meilės išgyvenimas. "Trauma laikomi tik tokie išgyvenimai, kurie susiję su mirties realybe ir grėsme. Nors meilės praradimas gali būti nagrinėjamas ir netekties fone - tai svarbi netektis, prilygstanti artimo žmogaus mirčiai, gedului", - neneigė gražiausio jausmo padarinių mokslininkė, konsultuojanti psichologinių sunkumų ir emocinių sutrikimų turinčius žmones.

Per dvylika metų D. Gailienė yra parašiusi knygas "Aš myliu kiekvieną vaiką", "Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje", "Savižudybių prevencijos idėjos", "Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai" ir kitas, yra psichologijos vadovėlių autorė ir bendraautorė.

Eltos inf.