Grožio chirurgija.

Nežiūrint to, kad emancipacija seniai sulaužė visus įmanomus stereotipus, kai kurios profesijos vis dėlto asocijuojasi tik su vyrais: statybininkai, jūreiviai, policininkai. Kalbant apie moteris medicinoje, tos pačios asociacijos paslaugiai pakiša specialybes: pediatrė, terapeutė. Žodis "chirurgija" gi įkyriai perša antrąjį - "chirurgas".
Išgirdusi tokius samprotavimus Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje dirbanti Klaipėdoje gimusi, augusi ir dabar dažnai į gimtąjį miestą grįžtanti ne tik atostogauti, bet dirbti bei konsultuoti plastikos chirurgė Eglė Knėpienė smagiai pasijuokė. "Man niekada neatrodė, kad būti chirurgu - vyriškas darbas. Visada patikdavo dirbti konkretų darbą, chirurgija gi - itin konkreti specialybė.
Čia reikalingos ne tik geros rankos, bet ir gera galva, kad galėtum rankas tobulai valdyti bei surinkti visą reikalingą naujausią informaciją. Daug šioje specialybėje lemia nuojauta, sugebėjimas įvertinti situaciją, o šios savybės, sakyčiau, labiau būdingos moterims..."- šypsojosi ponia Knėpienė.

- Kas lėmė, kad pasirinkote tokią specialybę? Teko skaityti kai kurių moterų medikių žodžius, jog jos nuo pat vaikystės apie tai svajojusios, su lėlėmis tik "daktarus" žaidusios...

- Manau, kad šį etapą praeina visi vaikai, visi jie pažaidžia gydytojus. Nė vienas vaikystėje nėra išvengęs vizitų poliklininkon, bendravimo su medikais. O visokiausia vaikiška patirtis vėliau atsispindi žaidimuose. Tačiau negaliu pasakyti, kad visą vaikystę tik tokius "medicininius" žaidimus būčiau žaidusi, juolab kad mūsų šeimoje medikų nėra. Nežiūrint to, mama mane nuolat orientavo į šią sritį, nors pati nieko bendra su ja neturėjo. Būtent mamai turiu būti dėkinga už tai, kad pasirinkau šią specialybę.

- Man atrodė, kad jūsų mama (Elvyra Bungardienė, legendinio "Žiogelio" vadovė) turėjo jus skatinti rinktis muziką, šokį.

- Vaikystėje mane išties supo ir muzika, ir šokis. Mokiausi groti fortepijonu, šokau mamos vadovaujamame kolektyve, vėliau - universiteto ansamblyje. Šokis buvo svarbi mano gyvenimo dalis, ir vienu metu išties galvojau, kad norėčiau tapti choreografe. Tačiau suvokimas, kad tokia specialstė, kaip mama, niekad nebūsiu, mane stabdė. Žinojau, kad gerai šoku, bet visą laiką abejojau, ar sugebėsiu savo žinias perduoti kitiems, juk choreografui neužtenka vien tik gerai šokti.
Ne kiekvienas aktorius gi gali būti režisieriumi... Nors jau būdama medicinos studentė buvau vienos dainų šventės pagrindine choreografe. Esu ir atskirų šokių pastačiusi, kurie buvo šokami ansamblyje bei trejetą metų įtraukti į per Lietuvos televiziją anuomet prieš Naujuosius metus rodytus studentų reviu. Žodžiu, šokis, choreografija visą laiką buvo mano hobi.
Nežiūrint to, kad giminėje gydytojų nebūta, didelė šeimos draugų dalis buvo medikai. Mamai labai imponavo tai, kad draugai išties buvo įvairiapusės asmenybės. Beveik visi arba tapė, arba grojo... Be to, bent jau tada atrodė, kad medikai daug geriau materialiai apsirūpinę, nei kultūros ar meno sričių darbuotojai... Į grožio chirurgiją taip pat mama nukreipė. Pamenu pokalbius su mama, su jos draugėmis kosmetologėmis, kuriuose buvo šnekama, kaip svarbu moteriai išlaikyti tokią išvaizdą, kokia ji įsivaizduoja esanti ar tebesanti. O tokias moterų svajones gali realizuoti tik grožio chirurgija.

- Jau stodama jūs žinojote, ką konkrečiai norite studijuoti?

- Stodama į universitetą aš jau žinojau, kad rinksiuosi grožio chirurgiją. Tiesa, bestudijuodama susidomėjau mikrochirurgijos technika, rankos bei rekonstrukcine chirurgija - kas ir kaip atstatoma po įvairių traumų. Galima sakyti, jog šios specialybės yra greta. Tad gilinausi į abi sritis, turiu estetinės ir rekonstrukcinės chirurgijos licenziją. Tiesa, gal ne visas rekonstrukcinės chirurgijos sritis esu tobulai įvaldžiusi. Čia labai plačios dirvos, kartais tenka dirbti ir su kitų sričių specialistais: ir urologais, ir ginekologais...

- Gal galėtumėte papasakoti kokių įdomesnių atvejų iš jūsų praktikos?

- Rekonstrukcinės chirurgijos metodus tenka taikyti tada, kai žmogus ko nors neturi: arba gimsta be kažkokios kūno dalies, ar neturi raumens tam tikroj zonoj, ar ką nora praranda traumos metu. Didžioji namo darbo dalis skirta rankos rekonstrukcijai, bet tenka taisyti ir veido defektus. Tada tenka to, ko trūksta, "skolintis" iš kitos kūno vietos: iš klubo ar iš šonkaulio, ir sodinti į tą zoną, kurioje trūksta kaulo. Iš paimtų audinių sukuri skeletą, paskui galvoji, kaip padaryti, kad tiek traumos, tiek rekonstrukcijos padariniai kuo mažiau matytųsi.
Yra tam tikri kanonai: kokį kaulą imti žandikaulio sparno sričiai, kaip kojos defektą, kai, tarkim, yra negyjantys kaulai, taisyti, kad žmogus galėtų vaikščioti. Be kanonų, esama nemažos dalies kūrybos. Skulptūrą primena. Tiesa, tą "skulptūrą" gali daryti, gali nedaryti. Darai, nes žmogaus gaila.
Estetinė gi pusė yra mokama, kaip ir visame pasaulyje. Ir tai, taip sakant, padeda išlaikyti finansinį balansą. Tačiau rekonstrukcinės chirurgijos praktika padeda geriau suprasti ir grožio chirurgiją. Visą anatomiją, visa, kaip elgtis su audiniais... Žinai, kas tai yra, jeigu gauni operuoti sutraiškytą ranką su sutraiškytais nervais, ką reiškia kiekvienas milimetras: negan to, kas jau yra, užtenka gi aštriu instrumentu paimti nervo kraštelį, jis vėlgi dalies netenka, reikia trumpinti, ir gali atsirasti defektas... Yra sakoma, kad mikrochirurgui operavus viskas gražiau gyja. Tiesiog mes netraiškom audinių, mums taip įdiegta, sąmonėje užsifiksavę: "nežalok".
O kas įsimintino būta? Visada atsimeni tuos atvejus, kurie tragiškai pakeičia žmogaus gyvenimą. Buvau tik pradėjusi dirbti, kai atvežė moterį, kuriai veidą sužalojo trūkusio grandininio pjūklo grandinė. Baisu buvo net žiūrėti, atrodė, jog pusės veido nėra. Bijojau operuoti... Vėliau moteris, išvydusi savo "naują" veidą, su džiaugsmo ašaromis prisipažino, jog bijojusi, kad vaikai jos nepažinsią. Vėliau koregavau randą, ir dabar norėčiau sutikti tą moterį ir pažiūrėti, kiek koregavimas padėjo.
O estetines operacijas visas atsimenu. Ryškiausiai atmintin įsirėžia tos, kur iškildavo kokių nors sunkumų: ar sunkiau gyja, ar, tarkim, neiškart susiformuoja reikiama krūties forma. Yra viena pacientė, kurios krūtinei nepavyko idealiai suteikti tokios formos, kokios ji norėjo. Ir tas netobulumas neduoda man ramybės, teks dar susitikti ir pakoreguoti. Niekada nebėgu nuo savo klaidų, stengiuosi jas ištaisyti.

- Ar užtenka Lietuvoje įgytų ir įgyjamų žinių?

- Ne, jokiu būdu. Tobulinausi Vokietijoje, tačiau ten dažniausiai būdavo vykstama trumpam į kokią kliniką, stebimos operacijos. Paskutiniu metu vykstu tobulintis į JAV. Triskart po tris mėnesius stažavausi universitetinėse klinikose. Dabar stengiuosi gilintis į atskiras specifines sritis. Stengiuosi kuo daugiau patirties pasisemti estetinėje chirurgijoje: kas ir kaip daroma, kad būtų įmanoma pasiekti kuo natūralesnio rezultato, kad operuotas veidas neatrodytų it kaukė, kad kuo mažiau būtų sužalojama, kuo mažiau būtų randų.
Paskutiniu metu itin domėjausi paciento riebalų panaudojimu estetinės operacijos metu. Dažniausiai moterų didžiai nepageidaujamas riebalines ląsteles galima paimti ir persodinti veido plastinės operacijos metu koreguojant raukšles, apatinius bei viršutinius akių vokus. Jeigu pažiūrėsite į savo nuotrauką prieš dvi dešimtis metų - žnia, jei nepriaugote svorio,- pastebėsite, jog tam tikrose veido vietose tiesiog išnyko riebalinis sluoksnis, ir savų riebalinių ląstelių persodinimas, tegu ir nėra visiška panacėja, gali daug padėti.
Stažuotės būtinos dar ir todėl, kad kiek beskaitytum naujausią profesinę literatūrą, kuriai tenka skirti apie 600 JAV dolerių per metus, visos informacijos, visų paslapčių nesužinai. Tik padirbėjęs kartu su tais, kurie tam tikroje srityje yra pasiekę gerų rezultatų, pasipraktikavęs penketą šešetą metų gali daryti savas išvadas, kartais ir kurti savus seminarus.

- Darbas, atostogų metu - stažuotės, šeima... Kaip jūs ilsitės, kur randate sielai atgaivą?

- Jei kalbėsime apie kasdienį poilsį, tai man labiausiai padeda sportas. Net po pačios sunkiausios darbo dienos einu sporto salėn, kur ir išbarstau visas sunkias mintis, visą nuovargį. Kaip nekeista, nors manoji chirurgija turi nemažai fizinio darbo elementų, fizinis krūvis mane atgaivina. Gal todėl, kad visą laiką šokau, man būtina aktyviai judėti. Šokti kokiam ansamblyje galimybių, deja, nėra. Kurį laiką su vyru lankėme šokių kursus - puikus polisis ir atgaiva. Tačiau dabar vyras išvažiavęs, o viena gi tuose kursuose nešokinėsi. Tad dabar einu į sporto klubą, kur išgaruoja viskas - ir nuovargis po chirurginio darbo, ir nuovargis nuo begalinių popierių pildymo.
Pastaruoju metu laisvalaikio pramogas stebgiuosi parinkti tokias, kad galėčiau pramogauti kartu su dukra. Kino seansai, koncertai, spektakliai - žiūriu, kad ir man, ir Karolinai būtų įdomu. Į rimtesnius renginius tektų eiti be dukros, o tada liktų mažiau laiko su ja bendrauti.
Labai galia, kad knygos, grožinė literatūra atsidėjo mažiausiai dešimčiai metų į priekį. Dabar vos spėji perskaityti profesinę literatūrą. Dažnai pasvajoju, kaip po gero dešimtmečio, kai nebebūsiu aktyviai dirbanti, pasinersiu į grožinės literatūros pasaulį. Kodėl sakau "po dešimtmečio"? Todėl, kad žiūrint į priekį dešimt metų atrodo labai didelis laiko tarpas... Galų gale kada nors ateis - visada juk ateina - toks laikas, kai reikės užleisti vietą jaunimui, o tau pačiam liks daugiau laiko. Ir vienas tų dalykų, į kuriuos noriu pasinerti, kai turėsiu daugiau laiko - knygos: skaityti yra didžiulė palaima. O antras dalykas - fortepijonas. Dabar, kai dukra pradėjo mokytis groti, ir aš po truputį grįžtu prie muzikos. Bet norint groti, reikia daug dirbti. Ir trečias dalykas - svajoju išeiti į gamtą su molbertu ir pradėti piešti.

- Mokėtės dailės?

- Ne. Niekada rimtai nepiešiau, tik bandžiau. Buvo man siūlyta stoti dailės mokyklon, tačiau mačiau, kad kiti - o ypač viena klasiokė - piešia daug geriau, ir argumentai, jog dailės mokykloje kaip tik ir išmokys piešti, manęs neįtikino. Nors sakydavo, kad man piešiniuose labai sekasi perteikti muzikos kūrinio nuotaiką - būdavo muzikos besimokant ir tokių užduočių. Taigi, piešimas - vienas iš dar nerealizuotų mano norų.

- Yra ir daugiau?

- Taip. Labai noriu išvažiuoti slidinėti. Manau, kad važiuosime kartu su dukra - ji jau pakankamai didelė, kad pradėtų mokytis slidinėti, aš jau pakankamai tai pamiršau, kad galėčiau pradėti mokytis iš naujo. Jau minėjau, kad man patinka aktyvus sportas. Ir vanduo. Bandžiau ir su vandens slidėmis čiuožti, ir ant burlentės stojausi. Ne tik stojausi, bet ir paplaukyti sekėsi. Svajoju panardyti.
Vis dar neprarandu vilties šokti su parašiutu, bet iki šiol nepavyko su šį ekstremalų sportą mėgstančiais bičiuliais laiko suderinti. Labai noriu pajusti nesvarumo, skrydžio būseną. Man regis, kad tada ir mintys išsigrynintų, daug kas pradėtų atrodyti kitaip... Tik tas laikas... Jo vis trūksta. Ypač man, nes į viską įsitraukiu, tiesiog pasineriu. Visur - tiek darbe, tiek sportuojant, tiek ir grojant,- norisi pasiekti kuo gerenių rezultatų. Pasiekti tobulumo.