Jau beveik gydytoja Renata Gasperovičienė yra kitokia nei daugelis medikų, matytų ligoninėse, konferencijose, diskusijose ar moksliniuose simpoziumuose. Ji turėtų ką pasakyti jų dalyviams, ypač tiems, kurie skundžiasi mažais medikų atlyginimais, ilgomis ir sunkiomis studijomis ar nesikuklina pasakyti, kad jeigu ne kyšiai arba ne didesni atlyginimai, tai jie išvyktų svetur, nes jų laukia kitos šalys. Renata pati vadina save idealiste ir tvirtai laikosi savo – ne pinigai yra svarbiausia.
R. Gasperovičienė mokykloje buvo pirmūnė, nesunkiai įstojo į mediciną Vilniaus universiteto dabar yra trečio kurso rezidentė. Jauna moteris žavi savo energija, pozityvumu ir aiškiomis vertybėmis, o pokalbis su ja įkvepia imtis gerų darbų.
- Papasakok, kodėl nutarei būti gydytoja.
- Visąlaik norėjau būti daktare, nuo kokių devynerių metų. Sakydavau, kad noriu būti kardiochirurge. Svajojau širdį persodinti. Buvo tarpas, kai užsimaniau būti stomatologe, bet prieš pateikdama prašymą studijoms, pagalvojau, kad vien burnoje visą gyvenimą kapstyti nenoriu. Tad pateikiau prašymą į mediciną Vilniaus universitete. Balai buvo geri, mokiausi gerai, tad puikiausiai įstojau į nemokamą vietą. Taip šešerius metus mokiausi bendrosios medicinos, paskui buvo metai internatūroje, o dabar esu rezidentė.
Per internatūrą supratau, kur noriu būti, nors prieš tai vis mėčiausi. Po kiekvieno studijų ciklo, kuris trukdavo mėnesį, atrodydavo, kad noriu būti tai chirurge, tai traumatologe, tai reumatologe, o po mėnesio jau kardiologe. Kai galiausiai atėjo laikas rinktis rezidentūrą, supratau, kad noriu visko.
Darbas ligoninėje man nepatiko, tad pasirinkau labai sunkią profesiją – nusprendžiau būti šeimos gydytoja. Šis darbas apima viską – būsiu ir kardiologė, ir pulmonologė, ir ginekologė, ir dar daug daugiau. Tad dabar turiu žinoti viską. Esu labai patenkinta, nes radau viską, ką norėjau.
- O kaip svajonė dėl širdies persodinimo?
- Santariškių klinikose dalyvavau širdies persodinimo operacijoje, kuri tais metais buvo pirmoji tokia klinikose. Man buvo didžiulė garbė stebėti iš šono, kaip tai vyksta. Bet tų keturių valandų, kurias aš stovėjau, man buvo per daug. Pagalvojau, kad vizualiai jau persodinau širdį, daugiau nebenoriu to daryti. Chirurgija man jau nebebuvo įdomi dėl pačios mano sveikatos, nes mano kojų venos labai silpnos. Šiaip įdomus darbas, bet fiziškai labai sunkus.
- Konkursai į šeimos gydytojo rezidentūrą yra mažesni nei į kitas specializacijas. Kaip tavo pažįstami, artimieji reagavo į tavo sprendimą, kai galėjai įstoti ir į kitas, kaip dažnai manoma, prestižiškesnes specializacijas?
- Jie matė, kad aš mokiausi tikrai labai gerai, turiu gerą atmintį, tad visiems buvo šokas – negi negalėjau stoti į geresnę vietą. Iš tikrųjų, visų akimis, šeimos gydytojo specialybė yra pati prasčiausia. Dažnai į ją stoja tie, kurie neįstoja niekur kitur. O aš prašymą padaviau tik į šeimos mediciną. Ir įstojau ten pirmu numeriu. Tik paskui jauna gydytoja iš Kauno per antrą rotaciją mane aplenkė.
Dabar jau baigiau antrus rezidentūros metus. Liko paskutinieji metai. Ir paskui jau būsiu šeimos gydytoja. Bet ir dabar daug dirbu savarankiškai
- Negi tavo apsisprendimui jokios įtakos neturėjo finansinis motyvas?
- Jokios. Mano šeimos finansinė padėtis nuo mažens nebuvo itin gera, nors nieko netrūko. Man to užtekdavo, aš esu įpratusi prie mažiau. Man finansai nėra paskata ką nors rinktis. Visi gąsdina, kad šeimos gydytojas mažai uždirba, klausia, kodėl nėjau į ginekologiją ar chirurgiją, kur galima kalti pinigus dešimtimis tūkstančių. Bet juk aš visų pasaulio pinigų neuždirbsiu. Pinigai man tikrai nėra pirmoje vietoje, nors jie ir sušildo. Bet manau, kad algos, kurią gausiu už šeimos gydytojo praktiką, man pakaks. Be to, juk ir vyras uždirba – kodėl viena turėčiau šeimą išlaikyti? Noriu eiti į darbą kaip į šventę, o ne todėl, kad uždarbiaučiau. Turiu džiaugtis savo darbu.
- Medikai jaučiasi nusipelnę didesnių atlyginimų ne tik dėl to, kad jų darbas labai reikalingas. Dažna išgirsti, kad jie studijavo net dešimt metų…
- Studijos yra malonumas, o ne kančia. Ir šis malonumas bent pusei yra apmokėtas valstybės, iš tų pačių pacientų, kurie tikisi būti pagydyti, sumokėtų mokesčių. Tad mokslo trukmė pati savaime nėra ir neturi būti lygi atlyginimo dydžiui. Tiesiog gali būti, kad medikai tikisi didesnio atlygio dėl to, kad kol studijavo, negalėjo pradėti dirbti tokiu pat metu kaip jų bendraamžiai, tad baigę studijas nori atsigriebti už nedirbtus metus.
- Kiek tikiesi uždirbti baigusi mokslus?
- Tiesą sakant, net nežinau, kokia yra šeimos gydytojo alga. Tikėčiausi bent jau 2 tūkstančių litų per mėnesį. Na, gal vėliau apetitas kiek paaugtų, bet šiaip pakaktų. Stengčiausi, kad pacientai nesirgtų, rūpinčiausi prevencija ir taip sumažinčiau sau darbo krūvį. Kaip medikė esu išsikėlusi sau tikslą – kad žmonės kuo rečiau sirgtų lėtinėmis ligomis.
- Iš vieno garsaus gydytojo teko girdėti, kad kol gydytojams atlyginimai nebus europinio lygio, tol jie ims kyšius. Taip pat viename renginyje nuskambėjo frazė, kad gydytojai pripranta prie kitų gyvenimo standartų. Gal ir tu prie jų greitai priprastum uždirbdama bent tris kartus daugiau nei vidutinis Lietuvos pilietis?
- Čia yra keli aspektai. Patys žmonės įpratino daktarus prie kyšių. Esu ne vieną mačiusi, kad ima ir pasako, kad be pinigų čia neapsieisi. Ir… jeigu ne kyšiai, vargu ar nors vienas medikas pasiliktų čia dirbti. Man labai dėl to nemalonu ir nesmagu, bet vis tiek ginu gydytojus, nes pati esu viena iš jų. Bet tokia realybe. Gali būti, kad Lietuvoje liktų dirbti nebent tokie kaip aš – iš idėjos. Man pačiai pakaktų algos. Niekada negalvoju apie tai, kad įmanoma papildomą algą iš pacientų susirinkti. Be to, vienas dalykas yra kyšiai, kitas – padėkos.
Mano darbe bus nebent saldainių dėžutė, kuri atkeliaus tada, kai būsiu atidavusi visas jėgas, žinias ir pagydžiusi pacientą. Esu jau gavusi saldainių. Bet originaliausia ir maloniausia mano pacientės dovana – dvi cukinijos, papuoštos gėlių puokštytėmis. Buvo labai gražu. Mačiau, kad pacientė neturi už ką saldainių nupirkti, bet norėjo atsidėkoti, kad ją pagydžiau nuo skausmų. Tai buvo labai miela. O svarbiausias paciento padėkojimas – „Ačiū“. Jis labiau sušildo už saldainius.
O jei, pavyzdžiui, pacientas nori nedarbingumo lapelio nesirgdamas ir už tai duoda pinigų, o medikas „išrašo“ ligą, – tai yra kyšis. Tegul pacientai nepyksta, bet į mane su tokiais prašymais tegu nesikreipia. Aš tikrai nerizikuosiu prarasti savo dešimties metų studijų dėl penkiasdešimties ar kad ir tūkstančio litų.
- Kai kurie medikai iš senučių paima po dvidešimt litų. Kaip manai, kokie gydytojai tepasi rankas tais išvargtais senolės pinigais?
- Nieko blogo, jeigu senutė nežinojo, kokią mielą dovanėlę nupirkti, ir nori tais pinigais atsidėkoti už gydytojo darbą, jeigu jis ją pagydė. Prisimenu, per internatūrą, kai dirbau ligoninėje, bėgiojau po skyrių, matavau močiutėms spaudimą, bandžiau paskirti vaistų, kuo nors padėti. Nesėdėjau kambariuke prie kompiuterio kaip kai kurios rezidentės, o dirbau, ką galėjau. Man patiko bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis ir jiems padėti.
Kartą priėjo močiutė – tokia laiminga laiminga – ir pasakė, kad labai gerai jaučiasi, o paskui įkišo man į kišenę šokolado. Man tai buvo pirmas kartas. Buvau labai griežtai prieš tokias dovanas nusistačiusi. Kišu jai atgal tą šokoladą ir sakau, kad man nieko nereikia iš jos. Tuo tarpu pro šalį ėjo slaugytoja ir pasiūlė paimti tą šokoladą. Vis dėlto paėmiau. Močiutė buvo labai laiminga. Sesutė vėliau papasakojo, kad pati vakar nepaėmė šokolado, o močiutei dėl to sukilo spaudimas – ji įsižeidė. Kai kurios močiutės mano, kad jeigu gydytojas nepaėmė to šokolado ar tų dvidešimties litų, vadinasi, per mažai davė. Jos nemano, kad gydytojui nereikia nei pinigų, nei šokolado, kad „ačiū“ visiškai pakanka.
Bet yra gydytojų, kurie ima dovanas prieš gydymą apskritai. Ir man labai dėl to gaila.
- Kodėl jie tai daro?
- Kai studijavau, viena dėstytoja paklausė visų studentų, kodėl stojome į mediciną. Trečdalis – dėl to, kad tėvai ar kiti giminaičiai yra medikai. Tik maža dalis pasakė, kad nežinojo kur kitur stoti, keli dėl garbės ar noro padėti žmonėms. Vienas net sakė norįs nemirtingumo eliksyrą sukurti. Bet pusė pasakė, kad dėl pinigų – jie mano, kad tai pelningiausia profesija.
Tiesą sakant, tokie jie tada ir daktarai. Juk būti geru gydytoju yra tiesiog būti žmogumi, pradžioje išmokti su pacientu bendrauti, jį užjausti. Jeigu pacientą traktuosi kaip klientą, kaip pinigą, tai tokie bus ir darbo rezultatai – kaip dėl pinigo.
- Kaip vertini medikų emigraciją?
- Negaliu kalbėti už kitus žmonės, nes nežinau jų pasilikimo arba išvykimo motyvų. Galiu tik turėti tam tikrų prielaidų. Kaip ir sakiau, man atrodo, kad žmonės, kurie mokėsi dėl pinigų ir negauna uždarbio, kurio tikėjosi, pasilieka tik tuo atveju, jeigu prisiduria pinigų iš šono.
O išvažiuoja gal ne tik dėl pinigų. Esu girdėjusi, kad medikai svetur yra daug labiau gerbiami. Ten daktaras yra kaip Dievas. Viena gydytoja pasakojo, kad kai viešėjo Amerikoje, per vakarėlį visi svečiai norėjo su ja įsiamžinti. Jie norėjo su ja nusifotografuoti kaip su kokia įžymybe, žmogumi iš kitos plotmės.
Lietuvoje kitaip mąstoma. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad sumoka gydytojui, paperka jį ir gali tada gauti iš jo tai, ko nori. Kai kurie pacientai, kai gauna ne tai ir ne taip, kaip jie nori, o kaip gydytojui atrodo, baisiai pyksta. Žmonės mėgsta nurodyti, kokio gydymo nori, kokių tyrimų, nors tikrai dažnai būna neteisūs. Tokia situacija kartais net tampa skandalu.
- Ar pati svarstei mintį kada nors išvykti iš Lietuvos?
- Užsienyje buvau du kartus. Kartą mėnesį gyvenau Londone, kuriame dirbo mano vyras. Man tas mėnuo buvo tragiškiausias per visą gyvenimą. Aš buvau ne namie. Man trūko oro, kvapo, saulės. Visko. Esu sėslus žmogus, nenoriu keisti vietos.
Gyvenu mažame kaimelyje gražiu pavadinimu – Piliakalnis. Šalia yra didelis kalnas, ant kurio stovėjo pilis. Pro namų langus matau šitą grožį. Piliakalnyje esu pasistačiusi mažą namuką. Turiu nemažą darželį gėlių, auginame vaismedžius, vaiskrūmius ir daržoves. Visą gyvenimą gyvenau Piliakalnyje ir noriu jame toliau gyventi. Tik penkerius metus, kol studijavau, gyvenau Vilniuje, bet savaitgaliais vis skubėdavau namo. Miestas mane žlugdydavo. Dabar džiaugiuosi, kad grįžau į Piliakalnį. Dabar man jo užtenka. Bus vaikų ir noriu juos auginti ekologiškoje, švarioje aplinkoje.
Sakoma, nespjauk į šulinį, iš kuriuo gali tekti gerti, bet šiuo metu tikrai nenoriu į jokį užsienį.
Kai kurie medikai sako, kad išvažiuoja iš Lietuvos, nes neva Lietuvai jų nereikia. Aš Lietuvoje lieku, nes Lietuvos reikia man. Įkišu rankas į žemę, nueinu grybauti, uogauti ir visus rūpesčius pamirštu. Ir esu laiminga, kad turiu tokią galimybę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą