Jaunatviškos širdies rutina neslegia

Jubiliatai

Jeigu procesai, kuriuos kontroliuoja Visuomenės sveikatos centro specialistai, būtų paleisti savieigai, sveikatos požiūriu nebūtų visiškai saugu nei mokykloje, nei ligoninėje, nei kirpykloje ar sporto klube, - įsitikinusi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotoja Dalija Stasiuvienė.

Per ilgametę savo darbo patirtį ji sako pastebėjusi, kad dalis žmonių, kol nepraeina per kontrolieriaus baimės prizmę, tol nesupranta, kad taisyklės, kurių iš jų reikalaujama laikytis, yra išties svarbios.

Daugelyje įstaigų jūsų centro darbuotojai nėra laukiami svečiai, o neretai ir pakeiksnojami. Ką atsakytumėte tiems žmonėms, kurie mano, kad esate pernelyg griežti?

Mūsų tikslas - ne bausti, o siekti, kad paslaugas teikiančiose įmonėse, sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigose žmonėms būtų saugu. Jeigu kontrolės nebeliktų, nebūtume saugūs nei gydymo įstaigose, nei grožio salonuose, o mūsų mažyliai - nei mokykloje, nei darželyje. Labai dažnai ugdymo įstaigose ar ligoninėse nustatomi trūkumai nereikalauja didelių investicijų, o tiesiog - žvilgsnio ir suvokimo, kad yra problema. Nėra buvę, kad dėl įplyšusios grindų dangos ar aptrupėjusių sienų uždarytų ligoninę ar mokyklą, bet jei niekas iš viršaus nepastuksi, dažnai žmonės nemato tos aplinkos, kurioje dirba. Sakykim, grožio salonai: kai kurie juose dirbantys profesionalai įrankių dezinfekciją ar sterilizaciją laiko dėmesio neverta smulkmena. O tokia "smulkmena" geriausiu atveju klientui gali baigtis odos grybeliu, blogiausiu - hepatitu ar ŽIV infekcija. Susidėvėjusios grindų dangos, nedezinfekuojami, neplaunami žaislai namų sąlygomis nekelia didelio pavojaus sveikatai, bet įstaigose, kur ugdoma daug mažylių, gali tapti ligų bei traumų priežastimi.

Įdomu ir tai, kad prieš įsigaliojant teisės aktui, jam pritarimą duoda daugelis žinybų, kurios vėliau, kai tuos teisės aktus reikia vykdyti, tampa nepatenkintos.

Ar matote kurioje nors sferoje akivaizdžių pokyčių, kurie patvirtintų visuomenės sveikatos specialistų darbo naudą?

Per tiek metų praktiškai visos sritys tobulėjo. Pavyzdžiui, grožio salonai: prieš septynerius metus retame iš jų rasdavome sterilizatorius, o šiandien nėra nė vieno grožio salono, teikiančio manikiūro paslaugas, kuriame sterilizatoriaus nebūtų. Dabar tai - norma, nors buvo labai sunkus žingsnis, kuriam priešinosi visas grožio industrijos sektorius. Jie laikėsi nuomonės, kad dirba saugiai tik dezinfekuodami įrankius, tačiau tik sterilizacija užtikrina grožio procedūrų, kurių metu pažeidžiamas odos vientisumas, saugą.

Daugiau nei dvidešimt metų dirbate visuomenės sveikatos priežiūros srityje. Ar apie tokį darbą svajojote?

Iš tiesų norėjau tapti gydančiąja gydytoja, bet 1976 metais, kai baigiau mokyklą, įstojimas į gydomąją specialybę žmogui iš provincijos net su pačiais geriausiais pažymiais praktiškai buvo neįmanomas. Stojau į Vilniaus universiteto sanitarijos specialybę su mintimi, kad vėliau galėsiu tapti gydomosios specialybės studente. Bet jau pirmame kurse tapo aišku, kad jokie perėjimai neįmanomi, tad ir baigiau sanitariją. Koks bus mano darbas, net neįsivaizdavau.

Kaip klostėsi jūsų karjera po studijų?

Kai baigiau studijas, veikė paskyrimų sistema. Siūlomos teritorijos geografine prasme buvo gana prastos - Biržai, Pasvalys, Joniškis, Šilalė. Dar galima buvo pasilikti Vilniaus universitete, katedroje, bet laukė asistento duona, mažas atlyginimas - tai manęs neviliojo. Tad, nors tėvai prieštaravo, pasirinkau sanitarijos gydytojo vietą garsioje Klaipėdos prekybos valdyboje. Po penkerių metų darbo valdyboje perėjau dirbti vyriausiąja gydytoja į Profilaktinės dezinfekcijos stotį, o dar po penkerių - į tuometinį Higienos centrą, tapusį Visuomenės sveikatos centru. Po dvejų metų darbo šioje įstaigoje tapau direktoriaus pavaduotoja ir šias pareigas einu iki šiol.

Kas jus laiko tose pačiose pareigose tiek metų?

Mano darbas rutininis, reikalaujantis kruopštumo, bet man jis patinka. Man svarbu užtikrinti, kad direktorius galėtų dirbti efektyviai, per daug nepasinerdamas į smulkmenas. Patinka direktoriaus gebėjimas sutelkti apie save komandą, mokėjimas uždegti, reiklumas sau ir kolektyvui. Jei darbuotojai turi bėdų, jis nenusišalina, o padeda jas spręsti - ir ne tik darbines, bet ir asmenines. Centre dirba tikrai geri specialistai, su kuriais lengva spręsti net ir labai sudėtingas problemas, jie kolegas supranta iš pusės žodžio. Be to, prieš metus tapome valstybės tarnautojais, tad vilioja ir šiek tiek didesnės socialinės garantijos nei privačiame sektoriuje.

Dar vienas svarbus dalykas - patirtis, atėjusi per tiek metų: matai, ko trūksta, ką reikėtų keisti. Šia prasme padeda ir darbas su jaunimu - jau septynerius metus dėstytojauju Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete ir kartais iš studentų išgirstu dalykų, kurių kasdienybėje nepastebiu. Aš iš jų mokausi, o kad galėčiau juos mokyti, pati turiu labai daug dirbti, tobulėti.

Darbas su dokumentais - gana įtemptas. Kaip atsipalaiduojate, pailsite?

Labai mėgstu skaityti psichologinę literatūrą, o kada būna labai sunku, paskaitau ir lengvą romaną. Knygų perku daug, bet perskaitau daugiau, dėl to miesto bibliotekų darbuotojos jau labai gerai pažįsta mane. Bet turbūt geriausiai pailsiu tvarkydama namų aplinką, želdynus.

Esate kilusi iš Suvalkijos. Ar niekada netraukė arčiau gimtinės?

Pirmus porą metų po studijų traukė Vilnius. Į jį dažnai važiuodavau, nes ten gyvena mano sesuo. Tačiau vėliau supratau, kad nebenoriu nutraukti ryšių čia ir išvažiuoti: čia sutikau savo vyrą Artūrą, sukūriau šeimą. Prieš metus mirus tėveliui parsivežiau mamą gyventi pas save ir broliui bei seseriai sakau, kad Kalėdas švęsime pas mus, nes ten, kur yra mama, ten yra ir tėviškė.

Kas yra jūsų gyvenimo variklis?

Man visuomet buvo svarbiausia šeima, namai, kuriuose mums labai gera leisti laiką kartu. Mes labai mėgstame pramogauti, iškylauti gamtoje. Patinka lankytis užsienio šalyse: dažniausiai tai būna turistinio pobūdžio kelionės, į kurias vykstame savo automobiliu. Mano vyras Artūras dirba chemijos pramonės įmonėje, o sūnus, kuriam dabar 23-eji, - studentas.

Ar turite namų augintinių?

Ne, matyt dėl profesijos man tai atrodo nelabai priimtina. Aš tiesiog bijau pavojų, kuriuos jie kelia. Augintinis paprastai tampa šeimos nariu, kurį paglostę pamirštame nusiplauti rankas.