Kova su vėjo malūnais?
Alytaus rajono savivaldybėje pagalba norintiems atsisakyti taurelės pradėta teikti prieš metus.
Rajono meras Algirdas Vrubliauskas sako, kad gydymas nuo alkoholio priklausomybės suleidžiant cheminių vaistų daugeliu atvejų pasiteisino. Tačiau atsirado ir tokių, kurie savivaldybės „kodą“ įveikė - t.y. vėl pradėjo gerti.
Idėja kompensuoti kodavimo paslaugas kilo pačiam merui.
„Esu tos idėjos autorius ir dėl to visiškai nesikuklinu“, - sakė jis.
O istorija prasidėjo prieš pusantrų metų, kai mero kabinete apsilankė tėvas, kuriam buvo apribotos teisės į vaikų globą dėl alkoholizmo.
„Atsimenu, kaip vyras verkė mano kabinete, nes norėjo susigrąžinti savo vaikus. Jis tikino, kad susitvarkys gyvenimą, nebegers. Mane ta istorija labai sugraudino. Jei jau vyras pasiryžta ateiti ir taip dėl savo vaikų sielojasi... Aš pažadėjau, kad mes padėsime rasti gyvenamąjį būstą, jei jis su žmona nustos vartoti alkoholį. Kadangi man to vyro pažado nepakako, pasiūliau jam užsikoduoti. Pasitarę su žmona, jie abu sutiko“, - pasakojo A.Vrubliauskas.
Kodavimo nuo alkoholizmo paslaugą sutuoktiniams meras tąkart kompensavo iš savos kišenės. Tačiau ar toks eksperimentas davė rezultatų?
A.Vrubliauskas tikina, kad taip: „Su žmona šiandien viskas gerai. Su vyru - dar kažkiek bėdų yra. Žinote, kai aš tada pamačiau tą moterį - visa pamėlusi... Nors jauno amžiaus, atrodė kaip senutė... Jau po kelių mėnesių ji buvo visai kitokia - mintys šviesesnės, akys jau kito žmogaus. Tai atrodė kaip mažas stebuklas“.
Pritarus savivaldybės tarybai, nuspręsta biudžete skirti 17 tūkst. priklausomybių mažinimo programai. Iš šių lėšų kompensuoti ne tik cheminių vaistų suleidimą, bet ir gydymą stacionare - t.y. 12 žingsnių arba Minesotos programą, kai ligoniui 28 dienoms skiriama psichologinė ir socialinė reabilitacija.
Tiesa, šiemet priklausomybių mažinimo programai skirtas finansavimas mažesnis - 10 tūkst. litų.
„Kodėl mažiau? Nes daugeliu atvejų to kodavimo net nereikia - pakanka psichologo pagalbos, socialinių darbuotojų nuolatinio lankymosi. Kartais žmones reikia motyvuoti - esu net karvę, ožką pažadėjęs padovanoti, jei šeima parodys labai gerus rezultatus“, - prisiminė A.Vrubliauskas.
Jauniausias besigydantis - 24-erių
Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuro vadovė, savivaldybės vyriausioji gydytoja Dalia Kitavičienė sako, kad nuo praėjusių metų kovo, kai pradėta vykdyti minėta programa, susidomėjimą išreiškė mažiausiai 75 rajono gyventojai.
Tiesa, paslauga kompensuota tik tiems, kurie išlaikė psichologo egzaminą - t.y. per konsultacijas įrodė, kad velnio lašų iš tiesų nori atsisakyti.
Per praėjusius metus 52 asmenys Alytaus rajone pasinaudojo priklausomybės gydymo priemonėmis: dalis išbandė 12 žingsnių programą, kita dalis - kodavimą.
„Apylygiai buvo vyrų ir moterų. O jauniausias žmogus, kuris panoro gydytis - gimęs 1988 metais. Labai jaunas... Mane pačią tai labai šokiravo. Psichiatrai matė, kad jau yra žmogui išsivysčiusi priklausomybė. Dabar jam puikiai sekasi. Jis susirado darbą, susirado draugę, kurios iki šiol nebuvo turėjęs“, - apie gydymo rezultatus pasakojo gydytoja.
Gyvenimai keičiasi
D.Kitavičienė sako, kad iki trečdalio dalyvavusiųjų programoje atkrito - t.y. pasibaigus vaistų veikimo laikui vėl pradėjo gerti. „Greičiausiai tie žmonės dar buvo per silpni, nepakankamai motyvuoti. Anoniminiai alkoholikai dažnai sako, kad būtent toks yra tas gijimo kelias: tu suklumpi kartą ir dar kartą, kad vėl keltumeisi“, - svarstė rajono gydytoja.
Tačiau, anot jos, per praėjusius metus pasitaikė ir įkvepiančių išgijimo istorijų.
„Pavyzdžiui, yra 40-metė moteris, kuri gėrė daugiau nei pusę savo gyvenimo. Be alkoholio, ji daugiau nieko gyvenime nematė ir negirdėjo. O šiuo metu ji susitvarkiusi. Rado pinigų net dantims susidėti. Aš jos klausiu, kas gyvenime pasikeitė, o ji atsako: „Su manimi kaime žmonės pradėjo sveikintis. Anksčiau jie praeidavo pro mane kaip pro tuščią vietą, niekam aš nerūpėjau, o dabar sveikinasi“, - prisiminė D.Kitavičienė.
Ji pastebėjusi, kad net „nurašytieji“, atsisakę alkoholio, sugeba kardinaliai pakeisti gyvenimą. Jiems pavyksta susirasti darbą, įsilieti į bendruomenę, susigrąžinti nutolusius artimuosius.
„Vienas vyriškis, arti 60 metų, buvo 10 metų nematęs sūnų, niekada nematęs anūkų. Praėjus pusmečiui po kodavimo, mes važiavome, liaudiškai tariant, „prasitęsti kodo“. Tai buvo prieš pat Kalėdas. Žmogus susigraudino ir sako: „Aš pirmąkart po tiek laiko švęsiu Kalėdas su savo sūnumis, jie pas mane atvažiuos, pamatysiu anūkus“, - dar vieną pavyzdį prisiminė savivaldybės gydytoja.
Išgyti reikia ir nuo aplinkos
D.Kitavičienė įsitikinusi, kad norint išsivaduoti iš alkoholizmo vien noro keistis nepakanka. Keisti reikia ir aplinką: „Užsikodavimas ar Minesotos programa gali padėti tik tada, kai tu grįžti į negeriančią aplinką. Visi mūsų nesėkmingi atvejai buvo tada, kai žmogus grįžo į geriančiųjų būrį. Pavyzdžiui, gydytis išvyksta moteris, tačiau grįžus jos vyras kaip gėrė, taip geria ir nenori gydytis. Iš tiesų sunkiausia, kai poroje vienas nori blaivėti, o kitas ne... Arba labai dažni atvejai, kai kaimuose po vienu stogu gyvena vaikai su geriančiais tėvais. Vaikai dar bando blaivėti, bet jei tėvai geria...“
Pasak jos, kodavimas yra tik techninė priemonė. Kur kas svarbesnė - psichologinė pagalba.
„Pinigai čia lemia daug ką, bet esmė yra ne vaistai, o socialinių darbuotojų pagalba. Žmogų neužtenka nuvežti, užkoduoti ir parvežti. Parsivežus jo negalima palikti, su juo reikia bendrauti, domėtis, padėti įeiti į bendruomenę, įtraukti į bendruomenės šventes. Padėti išmokti būti blaiviam, nes jei to nėra, darbas yra bergždžias. Juk žmogų reikia įvesti į naują pasaulį, kuriame jis 10 ar 15 metų nėra buvęs“, - kalbėjo D.Kitavičienė.
Ji sutiko, kad visuomenės nuo alkoholizmo neišgelbės nei kodavimas, nei kitos gydymo programos. Tai esą simptominis problemų šalinimas, o iš esmės pagelbėtų didesnis užimtumas kaimuose.
„Pavyzdžiui, kaimuose nedarbas didesnis. Socialinė aplinka palanki: darbo nėra, nėra kur išvažiuoti, o jei dar pinigų nėra... Žmogus įstrigęs. Visi pažįstami, sueina savi prie trobos. Jiems tada lengviau gyvenimą pakelti ir nusiraminti. Prieš nieką nereikia pasitempti, kai aplink dauguma tokių pačių“, - svarstė pokalbininkė.
Ji pridūrė, kad savivaldybė, kompensuodama kodavimo paslaugą, nepuoselėja vilčių išblaivinti visą rajoną. Programos tikslas - padėti atsikelti tiems, kurie to nori, tačiau neturi galimybių.
„Mes nesitikime kažkokio masinio stebuklo. Negalvojame, kad po penkerių metų Alytaus rajone neliks nė vieno alkoholiko. Taip nebus. Tiesiog pamatėme, kad ir tas nurašytas žmogus gali keistis ir gyventi kitaip, jei suteikiame jam galimybę. Žinote, kaime žmonės yra tamsesni - dauguma net nežinojo, kad yra Psichikos sveikatos centras, kur nemokamai teikiama psichologo pagalba. Ką jau kalbėti apie galimybes gydytis. Pavyzdžiui, Minesotos programa kainuoja apie 325 litus, o kodavimas - 140 litų. Gal dirbančiam žmogui tai nedideli pinigai, bet ką daryti žmogui, kuriam tokia suma milžiniška?“ - svarstė D.Kitavičienė.
Mada koduoti plinta
Alytaus pavyzdžiu šiemet paseks ir Radviliškio rajono savivaldybė.
Vyriausioji savivaldybės gydytoja Vitalija Kungienė pasakojo, kad kodavimo nuo alkoholizmo paslaugai šių metų biudžete numatyta 6000 litų.
Programa dar tik pradėta įgyvendinti. Kol kas norą užsikoduoti pareiškė tik vienas rajono gyventojas.
„Mes finansavimą esame numatę tik socialiai rizikingoms šeimoms. Susiduriame su tokiomis, kuriose yra vaikų, tėvams gresia jų netekti dėl girtavimo. Tada žmonės susigriebia, pradeda ieškoti pagalbos, išeičių. Žinote, vaikų globos namai pilni vaikų. Dažniausiai tie vaikučiai turi tėvus, tačiau prarado namus būtent dėl jų“, - pasakojo savivaldybės gydytoja.
Ji atkreipia dėmesį, kad priemonių alkoholizmui mažinti yra nemažai. Pašalpos pradėtos pervedinėti į socialines korteles, su kuriomis negalima atsiskaityti už alkoholį. Nuo šių metų turėtų įsigalioti draudimas pardavinėti alų ir sidrą vadinamuosiuose „bambaliuose“ (t.y. didesnėje nei 1 litro taroje). Tačiau jokios priemonės esą neefektyvios, jei žmogus neišmoksta atsakomybės ir savarankiškumo.
„Žinote, gal kartais žmonėms net per daug visokių paslaugų savivaldybėse teikiama. Jie tampa labai nesavarankiški, neturi įgūdžių. Jie nebemoka savarankiškai nuspręsti ir mes turime tai daryti už juos. Žinoma, jei žmogus pats negali, reikia jam padėti. Tačiau kartais atrodo, kad mokytojų, kaip gyventi, atsirado labai daug. Juk tie įgūdžiai turėtų būti įgyjami jau mokykloje, šeimoje“, - sako V.Kungienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą