Paminta Konstitucija
Praėjusią savaitę vykusiuose susitikimuose su Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) ir Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos (LGVS) atstovais sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis informavo apie ketinimus suburti aukščiausios kvalifikacijos specialistus į Strateginį reformos peržiūros biurą. Mat Lietuvoje visai nepaisoma šalies Konstitucijos 53 straipsnio, numatančio, kad nemokama medicinos pagalba šalies piliečiams teikiama valstybinėse gydymo įstaigose.
Gydymo įstaigų vadovai ministrui taip pat išdėstė savo nuogąstavimus dėl restruktūrizacijos. Jų teigimu, jeigu ir toliau mažės gydymo paslaugų, kurias gali teikti rajonų ligoninės, provincijos pacientams galimybės gauti gydymą gali pakibti ant plauko.
V.P.Andriukaitis akcentavo, kad įgyvendinant Vyriausybės programą pirmiausia turi būti įsteigta Lietuvos nacionalinė sveikatos priežiūros įstaigų sistema. Jo manymu, inventorizavus resursus, sudarius bendrą sisteminį vaizdą, paaiškėtų, kad kiekviena valstybinė gydymo įstaiga Nacionalinėje sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje gali rasti sau vietą.
Pirmenybė - viešosioms įstaigoms
Pasak LGVS vadovo Stasio Gendvilio, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai žada, kad sudarant sutartis su ligonių kasomis dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokamų paslaugų, pirmenybė bus teikiama nacionalinei sveikatos priežiūros įstaigų sistemai priklausančioms įstaigoms, kurių steigėjai yra valstybė arba savivaldybės.
„Jeigu viešosios įstaigos kurių nors paslaugų negalės teikti arba nepajėgs jų teikti reikiamu mastu, o tai galės padaryti privačios įstaigos, tokiais atvejais bus sudaromos sutartys ir su privačiomis įstaigomis“, - kalbėjo S.Gendvilis.
Tačiau vertinti šių SAM numatomų pokyčių jis nesiėmė, nes teigė neturįs duomenų, kokia dalis PSDF lėšų už paslaugas, kurias laisvai gali teikti ir viešosios įstaigos, nuplaukia į privatininkų kišenes.
„Mes linkę palaukti, kol bus konkretūs sprendimai, nes norint įgyvendinti tai, ką sakė ministras, teks keisti teisės aktus. Be to, privatūs paslaugų teikėjai irgi nesnaus, galbūt bus kreipiamasi į Konkurencijos tarybą, - svarstė S.Gendvilis. - Viskas dar tik vyksta, reikia susiorientuoti, nes ir mūsų asociacijai priklauso kai kurios privačios gydymo įstaigos“.
Žada pažaboti savivalę
LSA atstovams susitikimas su naujuoju sveikatos apsaugos ministru pažadino daug vilčių. Mat V.P.Andriukaitis pritarė jų pozicijai dėl nesveikos privačių šeimos medicinos centrų ir savivaldybių įsteigtų poliklinikų konkurencijos, kuri daliai pacientų neužtikrina nemokamų medicinos paslaugų.
Kurioziška, bet savivaldybės, kurių savarankiška funkcija yra pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas savo gyventojams, neturi jokios įtakos steigiantis privatiems šeimos medicinos centrams. Anksčiau gauti savivaldybės leidimą reikėjo, bet 2002 m. Seimas tokį įstatymo reikalavimą panaikino.
V.P.Andriukaičio manymu, jokia privati pirminės sveikatos priežiūros įstaiga negali būti steigiama ar veikti be savivaldybių žinios.
„Atsižvelgdamos į nacionalinę sveikatos priežiūros įstaigų sistemą, kurią būtina sukurti, savivaldybės turėtų planuoti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Negali būti taip, kad privačios įstaigos kuriasi kur nori, kada nori, o paslaugas teikia tik tokias, kokios joms naudingos, - po susitikimo su LSA išplatintame pranešime cituojamas V.P.Andriukaitis. - Savivalė turi baigtis, mes ruošiame teisės aktų pataisas, kurios numatys, kada ir kokias paslaugas gali teikti privačios gydymo įstaigos ir kaip už tas paslaugas bus apmokama“.
Vieniems - „grietinė“, kitiems - „išrūgos“
LSA viceprezidentas, Ignalinos rajono meras Bronis Ropė „Respublikai“ sakė, kad privatininkai, užsimoję teikti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, siekia tai daryti kuo mažesnėmis sąnaudomis, o lėšų iš ligonių kasų už prisirašiusius pacientus gauti kuo daugiau.
„Jie siekia nusigriebti „grietinę“, o „išrūgas“ palikti mums“, - teigė B.Ropė, remdamasis ilgamete mero patirtimi.
Ignalinoje privatus sveikatos centras veikia nuo 2009 m. Veiklos pradžioje jis išviliojo iš savivaldybės poliklinikos visą būrį gydytojų su buvusia vadove priešakyje, o paskui juos išėjo ir naujame centre prisirašė apie trečdalį pacientų.
Poliklinika neteko ligonių kasų už juos pervedamų pinigų, bet ir toliau turėjo išlaikyti 3 ambulatorijas ir 8 medicinos punktus kaimuose.
Privatų centrą pasirinkę žmonės iš pradžių džiaugėsi, kad nėra eilių, bet gyvenantieji ne rajono centre netrukus pasijuto apgauti.
„Gyvena žmogus Mielagėnuose, o privatus centras filialo Mielagėnuose neturi. Gydytojas išrašo žmogeliui vaistų injekcijas nemokamai, bet jis turi arba kiekvieną kartą važiuoti procedūros į Ignaliną, arba eiti į mūsų ambulatoriją Mielagėnuose, bet ten felčerė jau nesuleis vaistų nemokamai, nes ligonių kasų pinigus už tą žmogų gauna visai kita įstaiga, - aiškino B.Ropė. - Žmonės dažnai skundžiasi, o kiti taip ir vaikšto iš vienos įstaigos į kitą“.
Siūlo rengti konkursus
Pasak jo, LSA nėra nusiteikusi prieš privačius paslaugų teikėjus, tačiau jie turi ne konkuruoti su valstybinėmis arba savivaldybių gydymo įstaigomis, o joms padėti užtikrinti geros kokybės gyventojų sveikatos priežiūrą.
LSA viceprezidentas siūlo reguliuoti privačių šeimos centrų veiklą suteikiant jiems tam tikras teritorijas paslaugoms teikti, o pirminei sveikatos priežiūrai numatytas ligonių kasų lėšas leisti valdyti savivaldybėms.
„Pavyzdžiui, Dūkšte savivaldybė negali suteikti pirminės priežiūros paslaugų. Tada skelbia konkursą ir sudaro sutartį su privatininku - tegul jis teikia visą kompleksą paslaugų, o mes apmokėsime. Ir, svarbiausia, tada galėsime kontroliuoti tų paslaugų kokybę. O dabar mes nežinome, nei kokias paslaugas privatus centras teikia prisirašiusiems mūsų gyventojams, nei kokia jų kokybė“, - dėstė B.Ropė.
Prof. Alvydas LAIŠKONIS, gydytojas infektologas:
Pas mus Lietuvoje daugybė gydytojų dirba ir viešose, ir privačiose gydymo įstaigose, ir tai leidžia imti pinigus iš paciento, o už jam suteiktas paslaugas apmokėti ligonių kasų lėšomis. Privačioje įstaigoje dirbdamas gydytojas konsultuoja pacientą, o tyrimų atlikti siunčia pas save patį, bet į „valdišką“ gydymo įstaigą. Už tuos tyrimus jau sumoka ligonių kasos, o privačiai sumokėti pinigai lieka privačiam centriukui. Tiek yra pas mus įstatymuose landų, kad galima ir gudrauti, ir piktnaudžiauti. Užsienyje šitie dalykai nepainiojami: jeigu tu dirbi viešajame sektoriuje, tai ir dirbi, o jeigu manai, kad pajėgsi, kad turėsi pakankamai pacientų, eini į privačią praktiką.
Kokia situacija iš tiesų yra, puikiai žino ir sveikatos politikai. Bet jie neskuba padėties taisyti, bent jau iki šiol visos diskusijos buvo bevaisės. O nukenčia kas? Ligonis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą