Krepšiniui širdį atidavęs Vladas Garastas nepyksta ant sveikatą suėdusio sporto

Susirgti širdies nepakankamumu rizikuoja 1 iš 5 žmonių, peržengusių keturiasdešimtmetį. Pusė susirgusiųjų miršta per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo. Su šia neišgydoma ir sekinančia liga Lietuvoje gyvena per 100 tūkst. žmonių. 86-erių V.Garastas - vienas jų.

„Aš visada gyvenau aktyviai, sportavau, krūvis buvo didelis. O kai baigiau sportuoti, krūvio nebeliko ir širdies raumuo pradėjo silpnėti, - „Vakaro žinioms“ sakė V.Garastas. - Šitas pereinamasis laikotarpis yra pats baisiausias. Pažiūrėkite, kiek daug buvusių sportininkų turi širdies problemų ar mirė dėl jų. Pradeda gyventi kitokiu ritmu, leidžia sau net ir kažkokius negerus dalykus, o visa tai atsiliepia širdžiai.“

Treneris pasakojo aktyviai sportavęs iki 35 metų - lengvoji atletika, krepšinis, ledo ritulys, futbolas. Sportuojant širdis dirbo tvarkingai, o vėliau pradėjo trikti ritmas, varginti vadinamieji širdies permušimai. Pasikonsultavęs su kardiologais V.Garastas kurį laiką gėrė vaistus. Nemalonūs pojūčiai širdies srityje dingo. Tačiau, kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių - pagerėjimas buvo laikinas, po kurio laiko pasireiškė prieširdžių virpėjimas.

„Nemalonus jausmas. Kvietėme greitąją pagalbą, vežė į ligoninę, norėjo atstatyti širdies ritmą, bet negalėjo, tad atliko elektrošoką... Kažkaip išsikapsčiau, tačiau kai kartą tai įvyksta - pradeda kartotis, - pasakojo treneris. - Prieš penkerius metus medikai pasakė, kad nebeliko kito kelio, kaip tik implantuoti širdies stimuliatorių. Dabar aš ramus ir laimingas, visai gerai jaučiuosi. Taip, tenka vartoti vaistus, laikas nuo laiko pasirodyti medikams, tačiau stimuliatorius man gyventi netrukdo.“

Sportas pakenkė V.Garasto širdžiai, tačiau dabar tas pats sportas padeda gyventi: jis plaukioja baseine, daug vaikšto, nes pasyviai leidžiant laiką jaučiasi prasčiau. Treneris ir šiaip nesėdi sudėjęs rankų - dirba Krepšinio federacijos konsultantu. Ir krepšinio rungtynes teigė vis dar žiūrintis, tik dabar jau kitaip nei per tuos 41 metus, kai dirbo krepšinio treneriu ir sėdėdavo, kaip pats sako, „elektros kėdėje“. Dabar rungtynes žiūri tik kaip stebėtojas, stengiasi atsiriboti ir nervų nebesigadinti. Jis įsitikinęs - dėl širdies ligos nemenkai kalta ir per visus darbo treneriu metus nuvarginta nervų sistema. Tačiau teigia ant krepšinio nepykstantis, nes pats pasirinko tokį kelią - nieko ir kaltinti negali.

„Blogai, kai žmonės lengvabūdiškai žiūri į tuos pirmuosius širdies nepakankamumo požymius: „ai, praeis“. Nepraeis. Kūnas sensta ir situacija tik prastėja. Reikia laiku kreiptis pagalbos į specialistus ir gauti tinkamą gydymą. Tik gaila, kad modernūs vaistai, padedantys su širdies nepakankamumu gyventi visavertį gyvenimą, Lietuvoje dar sunkiai prieinami“, - sako su liga išmokęs gyventi treneris.