Kur nuveda nežabotas nerimas

Kur nuveda nežabotas nerimas

Neaišku, kiek procentų Lietuvos žmonių kenčia dėl neurozių, nes didelė jų dalis nesikreipia į gydytojus, tad matyti tik aisbergo viršūnė. Turėtume žinoti, jog negydomi aštrūs neurozės sutrikimai gali baigtis psichozėmis, lydimomis kliedesių, haliucinacijų, persekiojimo ir kitų manijų. O tuomet žmogus jaučiasi sužlugdytas, izoliuotas, ir net nebenori gyventi. Apie neurozių priežastis kalbamės su psichikos specialistais.

Nejaučiantis nerimo yra pavojingas

"Neurotiniai sutrikimai keliauja su žmonija nuo amžių, jie yra labai skirtingi, tačiau, bandydami atrasti bendrą jungtį, kaip vieną svarbiausių įvardintume nerimą. Nerimo sutrikimai daugiau ar mažiau gyvenime pasireiškia kiekvienam iš mūsų; tiesa, tai gali būti trumpalaikės reakcijos, kurioms nereikia korekcijos ar gydymo, tačiau gali įsivyrauti ir ilgalaikės nerimo būsenos, kurios sutrikdo visavertį žmogaus gyvenimą, jo kokybę", - sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichofiziologijos instituto psichoterapeutas Saulius Liutkus.

IŠ VAIKYSTĖS. "Pirmasis nerimas kyla kūdikį atjunkius nuo motinos krūties, ir jeigu vėliau jis nepatiria tėvų meilės, nerimas gali lydėti žmogų visą gyvenimą", - sakė psichoterapeutas Saulius Liutkus. Nuotrauka iš redakcijos archyvo.

Pasak gydytojo, žmonės su nerimo sutrikimais dažnai klaidžioja po įvairiausių gydytojų kabinetus, netgi gula po chirurgo skalpeliu, nes nerimas gali sukelti ilgalaikį skausmą, ir tas skausmas gali imituoti įvairiausius susirgimus, užsidėti tachikardijos, nevirškinimo, hipertonijos, avitaminozės kaukes. Kai kurie pacientai ilgai ir nuožmiai tiriami naujausiomis radiologinėmis priemonėmis, kurios nėra nekenksmingos. Gausybė žmonių klaidžioja po šeimos gydytojų klinikas, nemaža dalis keliauja pas ekstrasensus, ar, nerimo genami, vyksta į tolimąją Indiją. Svarbu žinoti, kad nerimas yra neišvengiamas žmogaus gyvenime. Visiškai nejaučiantis nerimo žmogus yra pavojingas sau ir aplinkiniams, jis eis per gatvę, nežiūrėdamas į šviesoforą ir artėjančią mašiną, o jeigu susirgs, nekreips dėmesio į atsiradusius kūno negalavimus. Taigi, vadinamasis signalinis nerimas, kuris perspėja apie gresiantį pavojų, tuo pačiu apsaugo nuo tolesnių bėdų ir komplikacijų ir yra mūsų draugas.

"Jeigu nerimas yra deginantis, tik atrodo, jog padėtų imtis naujos veiklos, tačiau dažniausiai jokie nauji tiltai nepasistato, nes jie pradeda degti nuo pirmųjų pastolių. Yra du universalūs nerimo faktoriai: tai separacinis arba atsiskyrimo nerimas, ir jis pradeda formuotis nuo kūdikystės. Pirmasis separacinis objektas yra motinos krūtis, ir kai kūdikis atskiriamas nuo jos, jis pajunta nerimą, ypač jeigu yra neprimaitintas. Toks nerimas lydi visą gyvenimą, ir ypač išryškėja, kai tenka pradėti eiti į darželį, mokyklą, o ją baigus išvažiuoti. Jeigu nesusiklosto santykiai ir tenka skirtis su mylimaisiais ar sutuoktiniais, sustiprėja tas pirminis, atėjęs iš kūdikystės, palikimo, netekties, atmetimo bei atstūmimo jausmas.

Antra rūšis būtų kastracinis arba bausmės nerimas. Su juo susipažįstame labai anksti, apėmus baimei būti nubaustam tėvo, mamos, auklėtojo, vėliau - darbdavio ar prezidento", - sakė psichoterapeutas.


Dėl ko vieni žmonės gali išgyventi didesnį nerimą ir nesubyrėti, o kiti labai jautriai reaguoja į mažiausią frustraciją, ir tuomet vystosi neuroziniai klinikiniai simptomai? Specialistas sakė, jog iš esmės tai priklauso nuo to, kaip mums sekėsi vaikystėje, ir neabejotinai svarbiausi yra pirmieji gyvenimo metai. Manyta, jog asmenybė formuojasi iki 3-jų ar 5-ių metų, dabar manoma, jog iki 12 - 14. Jeigu taip susiklostė, kad mama buvo labai užimta, vaikas buvo paliktas tretiems asmenims - tetoms, močiutėms, ir jeigu jie nesugebėjo pakeisti tikrų tėvų, tai separacinis nerimas didžiule jėga atsinaujina išgyvenant bet kokį atsiskyrimą. Jeigu mūsų artima aplinka pirmaisiais gyvenimo metais buvo teisinga, palanki, bet kartu griežta, kontroliuojanti, perfekcionistinė ir daugiausia baudžianti, bet kokioje sudėtingesnėje gyvenimo situacijoje bausmės nerimas žmogų gali paralyžiuoti. Todėl, kad pasąmonėje bijome neįtikti, padaryti ką negerai ir nerimaujame, kad bus už ką mus bausti.

"Šiuo laikmečiu itin akcentuojamos sėkmės istorijos, lyg būtume užprogramuoti vien tik sėkmei. Ir tada atsiranda nieku nepamatuotas noras būti visagaliu, viskam pajėgiu, visur pirmauti, bet tai iš esmės yra neįmanoma, ir jeigu žmogus yra tam užsiprogramavęs, be abejo, kyla didelė tikimybė, kad jis papuls į neurozinę nerimo sutrikimų duobę. Dažniausiai žmogus jausis nelaimingas, sužlugdytas, nevisavertis, ir tol, kol nesupras, kad iš tiesų žmogus yra stiprus tada, kai gali įvardinti ir pasakyti: šiandien, dabar aš esu silpnas, man sunku ir liūdna. Kai pradeda galėti išsakyti, ką iš tiesų jaučia ir išgyvena, savo stipriųjų pusių suvokimas padeda subręsti, ir prisikelti - tuo pačiu ir iš nerimo sutrikimo", - sakė Saulius Liutkus.

Isterija būdinga ir vyrams

"Apie neurozes buvo žinoma dar nuo antikos laikų, ir pirmasis šį sutrikimą paminėjo Hipokratas, aprašęs isteriją. Ir vėliau į tyrinėtojų akiratį patekdavo isteriniai sutrikimai ir neurozės, juos nagrinėjo ir bandė gydyti masažu psichoanalizės pradininkas Sigizmundas Freudas, siejęs isteriją su ginekologiniais susirgimais. Graikų žodis "hysteria"reiškia gimdą. Bet svarbiausi sutrikimai buvo susiję su savo "aš" arba ego sutrikimais, kurie palietė žmogaus savybes. Vėliau buvo įvardinti kiti sutrikimai, nes medicinoje informacija kardinaliai keičiasi kas penkerius metus," - sakė Klaipėdos respublikinės ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus psichiatras - psichoterapeutas Olegas Dutovas.

Dažniausiai buvo aprašoma moterų isterija, kai jos klykia, krenta ant žemės, tamposi, spardosi kaip vaikai. Mažuosius irgi ištinka isterinės neurozės, ir laikomasi nuomonės, kad tuomet vaiką reikia peržengti ir eiti toliau, nes tokie priepuoliai vyksta dėl to, kad žmogus nori papildomo dėmesio iš kitų arba ko nors išsireikalauti. Kai isterikas gauna, ko nori, sužydi it gėlė trąšioje dirvoje.

"Vyrų isterijos sutrikimo spektras yra platus, bet pagrindinis faktorius taip pat yra sulaukti dėmesio. Kai kurie mokslininkai teigia, jog į šį pasaulį mes ateiname švarūs, ir raida priklauso nuo to, kaip mus auklėja tėvai, ar tame dalyvauja jie abu. Manoma, jog moteris auklėja vaiką fantazijų pasaulyje, ir to reikia, kad asmenybė būtų kūrybiška, turėtų lakią vaizduotę. Vyrai auklėja realia, praktine linkme. Jeigu šeimoje yra tik motina, vaikas įgyja tik jos bruožų, o jeigu auklėjamas tik tėvo, jis neįgauna lankstumo, vaizduotės. Jeigu vaiko tėvų tėvai buvo problemiški, jie tas problemas paveldi iš jų ir perkelia į vaiką", - sakė gydytojas.

Kai žmogus jaučiasi marionete

Pastaruoju metu akcentuojami afektiniai sutrikimai, susiję su depresija, arba su pakilia būsena, manijomis. Manijos ištinka esant energijos pertekliui, ir nors sakoma, jog norma yra slidus dalykas, svarbu jos neperžengti, nes už jos prasideda psichotiniai sutrikimai. Gydytojas išskirtų nerimo sutrikimus, kurie nėra lydimi depresijos. Tuomet žmogus gali skųstis kokiais nors skausmais, nemaloniais jutimais visame kūne, būti įsitikinęs, kad mirtinai serga, tampa hipochondriškas, nors organinių pakitimų nėra.

"Neretai pasitaiko persekiojimo manija. Mes visi turime paranojos ar šizoidinių charakterio bruožų, kartais jie mums ir padeda. Tamsoje einant gatve atsiranda pojūtis, kad mus kažkas persekioja, atsigręžę nusiraminame. Jeigu tų bruožų nebūtų, tikėtina, papultume į nemalonią situaciją. Bet kai šie bruožai peržengia ribą, gali atsirasti pojūtis, kad esame persekiojami priešų, o vėliau gali atsirasti noras susidoroti su jais", - sakė gydytojas.

Pasak pokalbininko, šiuo metu itin "madingi" panikos priepuoliai. Panika paprastai prasideda nuo širdies plakimo, streso, pila prakaitas, siaubia nerimas, trūksta oro, ir pagaliau sukausto baimė, kad tuoj pat numirs. Žmogus gali pradėti blaškytis, netekti sąmonės prekybos centre arba gatvėje. Kartais ima rodytis, kad keičiasi aplinka, lubos leidžiasi žemyn ir spaudžia, tuomet reikia vaistų ir psichoterapinės pagalbos, kad pakoreguotume požiūrį į pasaulį ir save.

Prie fobinių sutrikimų priskiriama uždarų patalpų, izoliacijos, aukščio, transporto priemonių baimė, socialinė baimė, kai bijoma minios, kitų žmonių. Retesnė yra baimė eiti pas stomatologą, valgyti tam tikrą maistą. Kiti bijo kraujo, žaizdų, mirusio žmogaus. Dažnesnė baimė yra užsikrėsti baisia liga, tarkime, ŽIV, su tuo susiję įvairūs įkyrumai, pavyzdžiui, kūnas plaunamas taip dažnai, jog nusineria oda.

"Generalizuoti nerimo sutrikimai dar vadinami "laisvai plaukiančiu nerimu,kai žmogus negali paaiškinti jo priežasties. Kai žmogus nesikreipia į gydytoją ir nesulaukia palaikymo iš artimųjų, peržengiama riba, neurozės pereina į psichozes - su regos ir klausos haliucinacijomis, kliedesiais, žmogus įsivaizduoja nebūtus dalykus - kad yra persekiojamas, kad su juo bandoma susidoroti, atsikratyti juo. Gali girdėti balsus, kurie grasina, arba, susidūręs su praeivių žvilgsniais, įsivaizduoti, jog šie viską apie jį žino. Kartais žmogui atrodo, kad jis nevaldo savo judesių, kažkas iš aukštai jį šokdina it marionetę. Tada jau vystosi psichozė. Žmogus nesugeba dirbti, puola į depresiją, paniškai bijo netekti darbo ir likti be nieko; tokie žmonės dažnai patenka į mūsų skyrių. Kartais kyla ketinimų nusižudyti", - sakė Olegas Dutovas.

Pokalbininkas akcentavo, jog labai dažnai nerimą, nemigą sukelia pagirios. Rodosi, kad išgėrus dingsta rūpesčiai, žmogus pasidaro laimingesnis, tačiau tai yra saviapgaulė, ir netrukus nerimas išauga dvigubai.

Specialistas sakė, jog kaip sugedus dančiui einame pas odontologą, kad netvinktų pūlinys ir netektų operuoti žandikaulio, taip reikia rūpintis ir savo psichine sveikata, nekentėti skausmo užsisklendus namuose ir sulaukti negerų pasekmių. Ligonio artimieji taip pat kenčia, bet ne visuomet susipranta jį palaikyti ir padėti - galbūt ir nueiti pas specialistą.

"Didžiąja psichiatrija vadinasi ne ta dalis psichikos susirgimų, kaip šizofrenija, psichozės, kuriomis serga 10 procentų žmonių, kai reikia rimto gydymo, bet ta kita - depresijos ir neurozės. Reikėtų paminėti vieną dalyką, kuris mūsų visuomenei būdingas iki šiol, nors psichiatrija nuo 1991 metų stipriai pasikeitė, - išliko nuomonė, jog sirgti psichikos liga yra gėda, jog gydymas dažniausiai yra priverstinis, jog vaistai gali paversti daržove. Manoma, jog nuėjęs pas psichiatrą viską prarasi, vos ir ne laisvę, jau nekalbant apie darbą ir kitų žmonių požiūrį. Vartojami žodžiai "durnius", "durnynas", o iš tikrųjų pastebiu, jog žmonės, atėję į psichikos ligų centrą, patiria, jog ten yra daug ramiau ir tyliau nei bet kurioje poliklinikoje", - sakė gydytojas.

Sidebar placeholder