Kokios įgimtos ar įgytos raumenų ir kaulų deformacijos dažniausiai atveda vaikus pas ortopedą? Ką reikėtų ištaisyti jau kūdikystėje, kokių judėjimo aparato vystymosi problemų turi paaugliai? Kalbamės su Klaipėdos vaikų ligoninės ortopedu traumatologu, gydytoju Jonu Baltrūnu.
- Šiuo metu visame pasaulyje kardinaliai pasikeitė medikų požiūris į stuburo patologijos, tai yra ydingos laikysenos, skoliozės gydymą. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog daugelį problemų mes galime tik iš dalies įtakoti, nes didelę reikšmę turi gyvensenos įpročiai, taipogi - paveldimumas. Reikia nuo mažens rūpintis vaiko sveikata, ir judamajam aparatui skirti ypatingą dėmesį. Jei kiekviena mergina prie veidrodžio praleidžia daug laiko, idant gražiai atrodytų, galbūt neverta kurti kūno kulto, bet kiekvienas mūsų turime būti pakankamai apsiskaitę, kad skirtume dėmesio savo kūnui, - sakė gydytojas.
- Sunkūs apsigimimai, šleivapėdystė, klubo sąnario patologijos nuo kūdikystės stebimos Pirminės sveikatos priežiūros centruose, apylinkės gydytojo, ir jei iškyla neaiškumų, paprastai tokie vaikai yra siunčiami būtent mums, chirurgams ortopedams. Daugelį dalykų galima ištaisyti, pakoreguoti, priklausomai nuo patologijos ir nuo amžiaus. Kartais pediatrai diagnozuoja šleivapėdystę, nesvarbu kas tai būtų. Įgimta šleivapėdystė - tai iš tikrųjų deformuota pėda, ją galima ir reikia pradėti gydyti nuo pirmų kūdikio gyvenimo dienų. Vaikai, turintys šią patologiją, paprastai pastebimi jau gimdymo namuose ir mes jau pirmąją - antrąją jų gyvenimo parą gipsuojame, ant kūdikio kojytės uždedame batuką, kuris nuolat keičiamas. Tai gan nemaloni procedūra, keičianat batuką, kūdikis verkia, bet tai yra palyginti lengvas, konservatyvus gydymas, kai pavyksta ištaisyti vaiko pėdutės padėtį.
Taip pat dažnai kūdikiams pasitaikanti problema yra klubo sąnario patologija, įgimtas klubo sąnario vystymosi sutrikimas - displazija. Liaudiškai šnekant, tai atsitinka tuomet, kai klubo sąnario vystymasis atsilieka nuo normos, ir dar sunkesnė patologija - įgimtas klubo sąnario panirimas arba netgi išnirimas. Ortopedai išties prižiūri labai daug kūdikių iš Klaipėdos krašto, turinčių šią patologiją: atliekama klubo sąnario echoskopija, šio nekenksmingo tyrimo metu mes galime matyti ir tinkamai, objektyviai įvertinti klubo sąnarį bei skirti tinkamą gydymą. Laiku tai pastebėjus, irgi pakanka nesudėtingų, konservatyvių gydymo priemonių, kad būtų išvengta tolimesnių komplikacijų.
"Pasitaiko ir tėvų aplaidumo. Sakykim, tai savotiškas ortopedijos įsivaizdavimas: jeigu vaikas turi problemų dėl stuburo, tai gydytojas prirašys jam dešimt tablečių išgerti triskart į dieną, ir vaikas po mėnesio jau turėtų pasveikti. Nėra tokių ligų nei gydymo metodų, kad ortopedas per tris dienas pagydytų įgimtą patologiją. Reikėtų tėvams įsisamoninti, jog gydytojo paskirtas mankštos darymas vos dešimt kartų per metus visiškai nieko nepakeis. Mankštintis reikia kasdien, kaip ir praustis, valytis dantis. Rezultatas nenukris iš dangaus.
Stebėdami, kaip kūdikis sukinėja galvytę, ar simetriški jo rankyčių, kojyčių judesiai, tėvai paprastai patys pastebi, jog vaikas dažniau žiūri į vieną kurią pusę, būna išsirietęs ar keistai suka pėdutes. Jei kas priekaištautų, kad mūsų pediatrai kažko nepastebi, tai priminsiu neseną atvejį. Civilizuotoje užsienio šalyje gimdžiusi ir ten iki trijų metų auginusi vaikutį mamytė nepastebėjo regis tokio akivaizdaus jo klubo išnirimo. Aišku, žmogus - ne spinta, kurią sukalei, pastatei, ir ten viskas matosi. Besivystantis, augantis mažas žmogutis ne tik proporcingai didėja, ir viskas: keičiasi jo formos, įvairių anatominių struktūrų, kaulų kampai, pasisukimai; ir tai yra normalūs vystymosi etapai. Kiekvienas esame skirtingi, ir įvairių deformacijų ribos labai varijuoja. O judamojo aparato ligų profilaktika - tai yra judesys. Skeletas, sausgyslės, raumenys, sąnariai yra skirti tam, kad žmogus judėtų, sportuotų. Jokių būdu nereikia siekti olimpinių aukštumų; prisiminkime, jog makštinamės sau. Pats prisimenu, kaip mama mane versdavo mankštintis vos ne iki ašarų, bet išaugau sveikas. Tėvams reikia priverst vaikus mankšta užsiimti dabar, nes vėliau jie priekaištaus: "Kodėl tu manęs neprivertei?" Iš tiesų tai yra tėvų pareiga. Sykį mane itin papiktino mamytė, atvedusi mokyklinio amžiaus mergaitę su nežymiu stuburo pakrypimu. Pasakiau, kad vaikui paprasčiausiai reikia sportuoti, ir mama, taip pat gydytoja, man papriekaištavo: "Kada aš tą galiu padaryti, juk aš dirbu!" Tuomet ką daryti tėvams, kurie patys serga cukriniu diabetu ar kitomis sunkiomis ligomis? O kas laukia tos mergaitės? Galiu pasakyti, kad nei nuo ydingos laikysenos, nei nuo skoliozės ar kupros nenumirs nė viena, laimingai gyvens, gimdys vaikus, tik ateity gali atsiliept tokios problemos, kaip ankstyvi nugaros skausmai, ir tai turės įtakos visam gyvenimui, darbui, bet kam.
"To, kas sąlygoja ydingą laikyseną, idiopatinę skoliozę, t.y. stuburo iškrypimą, priežastis, deja yra nežinoma. Ir tai - ortopedų "duona ir druska". Nugaroje yra keli šimtai raumenų, kurie valdomi "iš galvos", tai su tiek "darbininkėlių" gali būti visokių problemų. Aišku, yra įgimtų skoliozės patologijų, anksti pasimatančių, tuomet operuojama, ir pacientų amžius labai jaunėja; operuojami netgi metų - trejų vaikai. Ankstyvos stuburo operacijos, aišku, sudėtingos, tačiau užkerta kelią tolesniam skoliozės progresavimui. Skoliozė taip pat gali būti įvairių traumų, neuarologinių ligų priežastis. Noriu pabrėžti, jog idiopatinė skloliozė ir netaisyklinga laikysena - tai dvi skirtingos ligos, ir abi - be žinomos priežasties.
Be abejo, tai atspindi ir raumenų tonuso silpnumą. Paimkime profesionalų šokėją: kaip jis eina, kaip sėdi, pečiai atlošti. Net jei bus pavargęs, atrodys it mietą prarijęs. Kitas, žiūrėk, slampina nukabinęs nosį, susimetęs į kuprą. Antsvoris? Kažkiek ir tai turi įtakos, apskritai didesnis bus krūvis ir širdžiai, ir kitiems vidaus organams, bet gal neverta akcentuoti antsvorio žalos stuburui, juk nevaikščios visi kaip manekenai.
Aukaštakulniai bateliai paauglėms nerekomenduotini: tai sąlygoja daug patologijų, tai yra dubens organų anatomijos, padėties pasikeitimas. Aukštakulniai turbūt sukurti tam, kad jais avint ir žengiant būtų gražiau atsikišęs moters užpakaliukas. Ir jau pakreipiamas dubuo, atitinkamai ir viduje esantys organai, taip pat pasikeičia krūviai stuburui, ypatingai juosmeninės dalies. Taip pat aukštakulniai bateliai yra vargas pėdoms. Na, čia kaip su Pjero Kardeno liemenėle: nors spaudžia, užtat koks stilius! Arba tu aukojiesi dėl grožio, arba dėl sveikatos. Kulniukai turi būti ne aukštesni 4 cm, nes pėdai krūvio turi tekti 50 procentų kulnui - pusė priekinei pėdos daliai. Kitaip sukeliamos pėdos deformacijos, gydomos net operuojant. Grožis reikalauja aukų...
Nemanau, kad paaugliui reikėtų rekomenduoti pagalbinę fizinės kultūros grupę. Kai esti labai žymūs stuburo iškrypimai, gydymas - operacinis, o iki tol yra stebėjimas ir normalus fizinis krūvis. Aišku, yra tam tikros ligos, problemos ir situacijos kiekvienam atvejui, ir daugiau ar mažiau rekomenduotinos sporto šakos. Galėčiau pabrėžti plaukimo naudą.
Akcentuočiau, jog tik supinatoriai, diržai daugeliu atveju nepadės. Nesu linkęs gąsdinti pacientų, turinčių netaisyklingą laikyseną. Tik tiek, kaip tu gyvensi: ar laiku nepasirūpinęs savimi, vėliau nesiskųsi nugaros, juosmens, kaklo skausmais, kad negali dirbti, ko nors pakelti. Vis tai iš esmės priklauso nuo tavo gyvensenos: jeigu tu girtuokliausi, būsi degradas, jei neskaitysi nieko, būsi žioplys. Lygiai taip yra su judėjimu, sportu. Rūpinantis kūno harmonija ir sveikata, reikia surasti tą aukso vidurį, - sakė gydytojas Jonas Baltrūnas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą