Klausia skirtingai. Vieni, pavyzdžiui, kaip skeptike prisistačiusi moteris, abejoja, ar verta "sumokėti krūvą pinigų, kad atsirastų valia mažiau valgyti". Kiti teiraujasi, kaip apskritai tą valią reikia prikelti svorio metimo žygdarbiui. Na, o treti arba beatodairiškai mane palaiko, arba piktinasi, jog pernelyg save ėmiau liaupsinti.
Liaupsinau ir liaupsinsiu. Esu to verta, ir viliuosi, kad mūsų dienraščio žurnalistinis eksperimentas įvertinti tos vertės svorį padės ir kitiems, kurie nori, bet vis dar delsia keistis. Lengva mokyti, auklėti kitus ar grūmoti pirštu kažkur iš aukštybių, o kai reikia pedagoginį darbą atlikti pačiam su savimi, prasideda atsikalbinėjimų epopėja. Juk nuo savęs nepabėgsi!..
Keista mūsų visuomenė: kai žmogui blogai, nuo jo nusisukama. O kai žmogui gera, tai būtinai skubama pasakyti ar padaryti ką nors tokio, kad jam būtų kuo blogiau. O tada - vėl nusisukti.
Bet šįkart norėjau parašyti ne apie lietuviškąjį pliuralizmą, o apie valią. Ir pabandyti atsakyti į geranorišką skaitytojų klausimą, kur jos nusipirkti, gauti dovanų ar ieškoti.
Jau ne kartą dienoraščiuose minėjau, kad iki šio eksperimento pradžios buvau šventai įsitikinusi, jog esu absoliuti bevalė. Kaip gi kitaip turėjau manyti, jeigu po gimdymo prieš pusšeštų metų atsiradus antsvoriui, visą tą laiką tik tyliai inkščiau, kad jaučiuosi blogai, miegu prastai, atrodau baisiai ir esu pati nelaimingiausia pasaulyje "karvė".
Man iš dalies pasisekė, kad gyvenu ir dirbu tarp kultūringų žmonių - aplinkiniai kandžių replikų dėl mano svorio ir išvaizdos nelaidė, vyras mylėjo su visais 97 kilogramų. Ko daugiau reikia?
Aš ir ėjau lengviausiu keliu: inkščiau tik namuose, kai niekas nei matė, nei girdėjo, o išėjusi į viešumą, vaidinau viskuo patenkintą, jokių kompleksų neturinčią "pampušką". O savigraužos akimirkomis kaltinau visus, išskyrus save. Televizijas - kad reklamuoja skanumynus. Gamintojus - kad į rinką išmeta vis naujų gardėsių. Prekybininkus - kad parduotuvėse lentynos lūžta. Siuvėjus - kad siuva rūbus tik, atsiprašant, "distrofikams"...
Ir tik pasiekusi liepto galą bei prisipažinusi pati sau, kad ne viskas auksas, kas blizga, kad gana save apgaudinėti, susimąsčiau: viską, ką turiu šiame gyvenime, pasiekiau tik savo jėgomis. Kodėl esamo galių arsenalo neišnaudoju savo gyvensenai sutvarkyti?
Lietuvių kalbos žodyne juodu ant balto parašyta, kad valia - tai "psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu".
Jaučiau, kad turiu galių. Norėjau sąmoningai veikti. Žinojau, kad fiziniam ir dvasiniam "gerbūviui" užtikrinti reikia dviejų dalykų: keisti mitybos įpročius ir sportuoti. Tetrūko atsakyti į patį svarbiausią klausimą: KAIP?
Atsakymą gavau pas gydytoją Levą Chazaną. Ir lenkiu galvą prieš tuos, kuriems pavyko su šia problema susidoroti savarankiškai.
Ką šiandien žinau apie valią? Tiek pat daug, kaip ir sužinojau apie meilę, kadaise pirmą kartą gyvenime įsimylėjusi.
Natalija MOGUČAJA
Rašyti komentarą