Palyginimai - nuostabus būdas įvertinti pokyčius, todėl vakar traukiau iš spintos seniai nevartytus nuotraukų albumus.
Žiūrėjau į save, kai dar buvau septyniolikmetė mokinė, po to - Klaipėdos universiteto studentė, geros emocijos ir prisiminimai užplūdo pažvelgus ir į įamžintą periodą, kai rinkau braškes Anglijoje ar dirbau kambarine kruiziniame laive...
Ne ką mažiau graži pati sau atrodžiau ir per savo vestuves, o štai nuotraukose užfiksuotas laikotarpis nuo 2002 metų, kai tapau mama, vertė raukytis.
Būtent tada ir prasidėjo mano visos bėdos: nėštumo metu svoris nuo 83 kg padidėjo iki 105 kg. Susilaukus dukters, į normalias vėžes negrįžau - ant kūno liko papildomi 6 kg.
Tačiau ir 89 kg svoris laikėsi neilgai: medžiagų apykaita sutriko, kai praėjus keliems mėnesiams po gimdymo man buvo pašalinta tulžies pūslė. Po to nė nepastebėjau, kaip kasmet pamažu vis prisidėdavo po kilogramą.
Galop praėjusių metų pavasarį po trijų savaičių trukmės viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose ant savęs aptikau dar papildomus 3 kg, o kritinę ribą pasiekiau netrukus, kai 2006-ųjų rugsėjį iškeliavome su vyru ilsėtis į Turkiją.
Po apžvalginės ekskursijos laivu aplink Alaniją gavome nuotraukas iš šios iškylos. Kai pamačiau, kaip atrodau, subjuro nuotaika. Nuskubėjusi į viešbučio sporto salę, užlipau ant svarstyklių ir patyriau šoką: 98 kilogramai!
Tada pirmą kartą vidinį susitaikymą su tuo, kad "kokia esu, taip ir gerai", pakeitė pasipiktinimas savimi. Juk pati apsileidau! Tik aš pati nerasdavau laiko ir noro pasirūpinti savimi bei melavau sau, kad išvaizda - ne vertybė. Prisiminiau ne kartą mamos sakytus žodžius, kad nekartočiau jos klaidų. O mano mama priaugo nemažai svorio būtent po dviejų gimdymų, ir su juo gyvena iki šiol. Nors jaunystėje buvo lieknesnė už mane - aš, sulaukusi aštuoniolikos, į jos vestuvinę suknelę jau nebetilpau.
Po pirmojo lūžio ėmiau lankyti aerobikos treniruotes, bet, pasikeitus trenerei, po trijų mėnesių mečiau. Dar bandžiau kiekvieną dieną bent šiek tiek sportuoti namuose, bet ir tai truko neilgai. Be to, pamiršti apie aktyvumą vertė praėjusių metų pabaigoje įvykęs susidūrimas su rimtomis sveikatos bėdomis: jaučiau, kaip klimpstu depresijos, nemigos liūne, kamavo nuolatinis nuovargis, nemiga, galvos skausmai ir naktiniai košmarai.
Per Kalėdas vyras, pasiryžęs man padėti kovoje su savimi, ragino pasidovanoti bėgimo takelį. Be to, kone kas vakarą daug kalbėjomės apie prastą mano fizinę bei dvasinę būklę, prašiau sutuoktinio manęs neberaminti, kad esu "pati gražiausia ir nuostabiausia", o pažvelgti į mane objektyviai.
Tada mano rankose atsidūrė specialiai man vyro sustatytas pratimų grafikas ir kalorijų skaičiuoklė. Jis tepridūrė, kad negalės man padėti, jeigu aš to visa širdimi negeisiu pati ir nekoreguosiu mitybos.
Trumpiau tariant, pasiruošimas rimtai susiimti ir keistis užtruko gerą pusmetį. Po vizito pas endokrinologą dar sužinojau, kad turiu skydliaukės bėdų ir gydymas turėtų būti kompleksinis, tad reikia susirūpinti antsvoriu. Ir jau reikėjo tiek ne daug - paskutinio postūmio, aiškių terminų, konkretaus veiksmų plano.
Klaipėdos verslininkas Alvidas Paulikas, per penkis mėnesius atsikratęs 59 kg, savo pavyzdžiu tą postūmį ir suteikė. Tada aš atsidūriau pas garsųjį latvį Levą Chazaną, o kas jau buvo po to - užfiksuota mano lieknėjimo dienoraščiuose.
Dabar svarstyklės rodo 82 kilogramus ir neslėpsiu džiaugsmo jau tapusi panaši į save pačią...
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą