Atsikračiusi septyniolikos kilogramų, pastarosiomis dienomis sulaukiau ne tik aplinkinių komplimentų, jog puikiai atrodau, bet ir raginimų sustoti.
Savaitgalį iš Elektrėnų ir Vilniaus į pajūrį atvykę giminaičiai vieningai tvirtino, kad atrodau ne "šiek tiek", o gerokai sublogusi. "Neliko pusės žmogaus", - šypsodamasi ir džiaugdamasi mano rezultatais gyrė vyro teta.
O mama ir uošvė, lyg susitarusios, ėmė garsiai svarstyti, kad toliau lieknėti man jau nebereikia. Ypač mama. Moteriškai į pagalbą ji pasitelkė ir tėtį psichologiniam poveikiui sustiprinti, tačiau jis vyriškai trumpai ir aiškiai išsakė savo požiūrį: "Jeigu gydytojas liepė, tegul meta toliau."
Iki užsibrėžto tikslo, kurį turėčiau pasiekti rugsėjo penktąją, liko numesti dar vienuolika kilogramų. Tik štai ėmiau abejoti, ar spėsiu - juk kiekvieną mėnesį turėtų nutirpti po pusšešto kilogramo, o lieknėjimo tempai nūdien nebėra tokie spartūs, kaip pradžioje.
Vadinasi, geriausiu atveju per artimiausius kelis mėnesius numesiu aštuonis kilogramus ir iki gydytojo Levo Chazano įvardinto mano idealaus svorio - 69 kg - prireiks dar papildomų kelių savaičių ar net mėnesio. Tad gali būti, jog lieknėti baigsiu ir į pusmečio trukmės stabilizaciją pereisiu tik rugsėjo pabaigoje.
Pagyvensim - pamatysim. Juolab kad nuo praėjusios savaitės kasdien sąžiningai darausi 15 minučių masažus, kurie, anot gydytojo, kaskart nutirpina papildomus 90-100 g antsvorio. Be to, kartą savaitėje kulniuoju ir į grožio saloną, kur nuo pat antrojo lieknėjimo etapo pradžios vakuuminiu siurbliu mano odą "draugiškai" kankina masažuotoja Alma.
Bet dėl grožio galima ir pakentėti. Pasiekusi 80 kg ribą, iš tiesų jaučiuosi puikiai (tik tie kelias savaites vyraujantys vėsesni ir lietingi orai neigiamai veikia neatspariausią nuo mažens mano vietą - gerklę).
Jaučiuosi žvali, simpatiška ir sveika ne tik tada, kai matau save veidrodyje. Jaučiuosi puikiai miegodama, dirbdama, valgydama... Aišku, aplinkiniams mano porcijos atrodo vaikiškai ir būtinai skubama manęs gailėtis: "Oi, vargšelė, kaip kankiniesi, ir dar šypseną bandai išspausti, bandydama visus apgauti, kad esi laiminga."
Štai ir ne. Ko nekenčiu gyvenime - tai veidmainystės. Jeigu būtų blogai, tai iš karto "Vakarų eksprese" atsirastų atitinkamas tekstas.
O dabar nenuleidžiame kovos vėliavų ir žengiame tik į priekį nuo jau pasiekto studentiškų laikų svorio link. Tegyvuoja 1995-ieji!..
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą