Vakar prasidėjo jau penktasis lieknėjimo mėnuo, tačiau jis greičiausiai nebus paskutinis, kaip prognozavo gydytojas Levas Chazanas, įpareigojęs mane atsikratyti 28 kg iki rugsėjo 5-osios.
Nors minus 20 kg svarstyklės parodė dar praėjusios savaitės pabaigoje, o vakar mano svoris buvo dar sumažėjęs visu puskilogramiu, net prie geriausių norų numatytą dieną pasiekti tikslą - 69 kg svorį - vargu ar pavyks.
Tokias prognozes darau atsižvelgdama į paskutinių mėnesių rezultatus: per pirmąsias trisdešimt dienų netekau 7,5 kg, per antrąjį mėnesį - beveik 5 kg, trečiąjį - 4 kg, o ketvirtąjį mėnesį nutirpo dar tiek. Vadinasi, rugsėjo 5-ąją turėčiau būti dar 3-4 kg sunkesnė nei reikia. Teks lieknėjimo eksperimentą pratęsti dar bent kelioms savaitėms bei atidėti perėjimo į stabilizacijos laikotarpį pradžią.
Bet manęs tai nė kiek neliūdina, nes pagal L. Chazaną pakoreguota mano mityba ir susiformavę nauji įpročiai jau tapo mano savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalimi. Net pagaliau supratau, kodėl anksčiau lieknėti pradėję garsaus latvio pacientai nė kiek nesikrimsdavo užsitęsus svorio tirpimo periodui. Juk nebelieka jokių periodų, atsiranda tiesiog nauja vaga.
Aišku, kolegoms redakcijoje, eksperimento pradžioje susilažinusiems, kiek gi aš sversiu rugsėjo 5-ąją, šioks toks atsilikimas nuo "chazaniškų" normų kelia nerimą. Tačiau pergalės vėliavos kol kas nė vienas iš rankų nepaleidžia, išskyrus sporto skyriaus žurnalistą, matyt, pajuokavusį, jog rudenį sversiu vos per 40 kg.
Na, o šiandien manęs laukia dar viena konsultacija pas L. Chazaną Palangoje. Žiūrėsim, ką jis šįkart sakys - ar, kaip anksčiau, apipils pagyromis ir bučiuos rankas, ar "išrašys" ir velnių. Juk kelias savaites pasimasažavusi medinių rutuliukų masažuokliu, šį reikalą mečiau. Nepatinka man ši procedūra, nors tu ką. Rutina, ko gera, didžiausias mano priešas, ir nieko negaliu padaryti, nepaisant didžiausių norų ar siekių.
Šiandien gydytojas mane turėtų pagaliau pervesti ir į vadinamąjį trečiąjį lieknėjimo etapą, nes dviejų trečdalių antsvorio jau atsikračiau. Tai man žada malonią naujieną pietų metu - galėsiu jau valgyti sriubas.
Jų noriu ne ką mažiau nei keturis mėnesius visiškai nevartojamų alkoholinių gėrimų. Ir neslepiu to, nors kartą, kai parašiau dienoraštyje apie šį norą, vienos skaitytojos buvau išvadinta kone ligone, jaučiančią priklausomybę svaigiesiems gėrimams.
Priklausomi yra tie, kurie palūžta. Ir dar tie, kurių liežuvis bėga minčių priekyje. O aš vis tiek noriu šampano, martinio ar brendžio. Kokį kibirą... Nors gydytojas žadėjo leisti aplaistyti sėkmingo lieknėjimo pabaigą keliais šimtais gramų gero konjako.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą