Įsiversiu ir niekam nerodysiu - tik savo vyrui. Ir net gi pasiekusi lieknėjimo eksperimento tikslą - 69 kg svorį, neprisipirksiu tik krūtinę dengiančių palaidinių.
Nereikia visai suvaikėti. Nors kai pirmą kartą, studentavimo laikais išvykusi į Angliją rinkti braškių, išvydau tenykščiuose "pabuose" tatuiruotas, grandinėmis apsikarsčiusias bobutes, jos man neatrodė nei kvailos, nei mažvaikiškos.
Gal todėl nepanikuoju dėl to, kad į ausis bet kada galiu įsiverti aštuonis auskarus - būtent tiek turiu išdurtų skylučių. O auskaro mano nosyje aplinkiniai net nepastebi ir nebegali identifikuoti manęs be jo. Nesuku sau galvos ir dėl to, kaip atrodysiu išėjusi į pensiją, kai kūną puošia dvi tatuiruotės. Beje, kai numečiau 20 kg, gydytojas L. Chazanas vienos konsultacijos metu atkreipė į jas dėmesį sakydamas, kad dabar jau jos neatrodo taip vulgariai, kaip anksčiau.
Savaime suprantama: net musė atrodo gražesnė, kai nutupia ne ant riebaus paršelio, o ant laibesnio naminio padaro nugaros.
Bet savo bambai griežto verdikto dar nepaskelbiau - jau nebe septyniolika metų, kad tokie sprendimai gimtų spontaniškai. Be to, jau labai daug tų auskaruotų bambų... Ir jaunesnių, laibesnių.
Tačiau spontaniškumas - nuostabus dalykas, lydintis naują gyvenimo etapą nuosavame name. Pavyzdžiui, užsimanei šašlykų, - ir kepi. Taip su namiškiais užvakar ir pasielgėme.
Tiesa, didesnio leistino suvalgyti mėsos kiekio vardan ėmiausi mitybos grafiko koregavimo: žuvies dieną iš šeštadienio perkėliau į sekmadienį, nes juk sekmadieniais trečiajame etape valgau daržovių sriubą ir perpus mažesnį kiekį antrojo patiekalo. Be to, toks "šposas" net gi yra labai naudingas, kai reikia išjudinti vietoje sustojusį svorį.
Na, o kol neprasidėjo kas mėnesį moterų gyvenimą trumpam koreguojančios dienos, keliu sau naują tikslą - per šią savaitę pasiekti 75 kg ribą.
Nors įtariu, tai nepadės, ko gero, atsikratyti pamažu prie manęs limpančios "Keksiuko" pravardės. Trisdešimt metų gyvenau, neturėdama jokių pravardžių - aplinkiniai tik keisdavo mano vardą į Natali, Natacha, Natašikė, Natka ar Natašenka... O čia pakako kartą per puspenkto mėnesio suklysti ir vakarienei sulapnoti gabalėlį kekso su razinomis - ir šį kepinį dengusi cukraus pudra pravardei suveikė kaip klijai.
"Keksiukas" tai "Keksiukas". Tik bijau, kad bus sunku konkuruoti su TV reklamų herojumi - žiurkėnu "Keksu".
O neseniai šefas pasiūlė man savo pavardę pasikeisti. Sako, kokia gi tu dabar Mogučaja, kai tiek svorio numetei. Svarbiausia, kad iš Mogučajos nevirsčiau Gremučaja...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą