Aplinkiniai negali pamiršti mano silpnumo akimirkos ir vis juokais primena apie neseniai vakarienei suvalgytą kekso su razinomis gabalėlį. O aš ir nepykstu - negi pyksi už teisybę?
Matyt, jau labai mano organizmui reikėjo to kekso ir esmė - ne valioje. Pavyzdžiui, šią vasarą šašlykų skanavau pirmą kartą tik per Žolines ir neviršijau leistinos suvalgyti mėsos normos. Kad ir kaip buvo skanu. Ir šalto alaus iš parduotuvės parsinešiau, ir tvarkydama virtuvės spinteles į kitą vietą keletą "kilmingų" butelių perstačiau, bet lūpų jų turiniu nesuvilgiau. Kad ir kaip norėjosi...
Be to, manau, kad man apskritai pasisekė. Jau girdėjau ne vienos savarankiškai besiliekninančios skaitytojos ar į konsultacijas važinėjančių gydytojo Levo Chazano pacientų pasakojimus apie kasdienius jų sunkumus. Daugelis tiesiog negali pernešti vakarienėms valgomos raudonos mišrainės kvapo, ką jau kalbėti apie skonį. Nemažai yra ir tokių, kurie nemėgsta varškės ir kartą per savaitę, iškrovos dieną, valgo ją kone per prievartą.
Užuojauta, nes iškrovos dienos ir vakarienės pagal L. Chazano lieknėjimo metodą yra absoliučiai nekoreguotinos. Kas kita - pusryčiai, kai galime ir mėgstamą duoną bei sūrio ir dešros rūšį pasirinkti, ar laisvė rinktis bet kokią žuvį ir bet kaip paruoštą mėsą pietums.
Tačiau negaliu tvirtinti, kad su panašiais rūpesčiais nesusidursiu ateityje, nes kai važiuosiu pas gydytoją konsultuotis rugsėjo 10-ąją, jis įves į mano maitinimosi grafiką dar vieną iškrovos dieną. O tada visą dieną galėsiu, kiek žinau, valgyti arba tik duoną, arba tik mėsą, arba tik vaisius.
Kita vertus, jeigu lieku gyva dabar per iškrovos dieną suvalgydama pakelį varškės, vadinasi, nenumirsiu per dieną suvalgiusi, pavyzdžiui, pusantro kilogramo vynuogių ar obuolių - regis, būtent tokį kiekį vaisių leidžiama sudoroti. Juolab kad antroji iškrovos diena - laikina, o visą gyvenimą teks "išsikrauti" tik kartą per savaitę. Na, o tikslios informacijos ir nurodymų teks dar palūkėti, nors jau norisi užbėgti įvykiams už akių, kai kažkur horizonte šmėžuoja finišas.
Beje, dėl finišo: apsisprendžiau, kad į praėjusią savaitę gydytojo išsakytą pageidavimą man lieknėti ne iki 69 kilogramų, kaip buvo numatyta žurnalistinio eksperimento pradžioje, o iki 63 kg, nekreipsiu dėmesio. Kaip sakoma, siekiu užbrėžto tikslo ir kas bus po to - ar tirps tie papildomi kilogramai, ar nebe, - nusispjaunu nuo aukščiausio Lietuvos dangoraižio.
Remiantis vakarykščiais svarstyklių rodmenimis, liko atsikratyti dar aštuoniais kilogramais. Norėtųsi, kad tai įvyktų kuo greičiau ir aš atsidurčiau pusmečio stabilizacijos etape, kur daugiau laisvės. Bent jau pamažu. Svarbiausia, kad nervai išliktų ramūs, nes tik tada viskas rūksta lyg iš pypkės.
Galvoju, gal būtų pravartu procesą pagreitinti pasinaudojus skaitytojos Margaritos atsiųstu pasitarimu rasti būdų sugrįžti į nerūpestingą vaikystę: "Pabėgiokite, pašokinėkite ant žolės, parėkaukite, įsilipkite į medį!"
Gaila, kad prie naujųjų mūsų namų nėra nė vieno medžio. O lipti į svetimą - kažkaip ne oru.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą