Žurnalistinis eksperimentas
Kartą kolegės paklausė, ar vis dar žiūrėdama rytais į veidrodį, šypsausi savo atvaizdui ir mintyse save įtikinėju, kad esu nuostabi. Sutrikau. Pasirodo, to nebedarau ir sulieknėjusį savo kūną jau priimu kaip normą. O ar kitaip galėtų būti?
Gal šie pojūčiai atsirado dėl to, jog saviįtaigos prireikė kitose buitinėse situacijose. Mat esu priversta, kaip ir milijonai žmonių visame pasaulyje, stebėti transliuojamas reklamas. O jų turinys kartais būna toks geidžiamas, kad norisi suvalgyti televizorių.
Pastebėjau, kad negaliu ramiai žiūrėti gausų seiletėkį skatinančių kelių reklamų. Viena jų - majonezo: iš padebesių į lėkštę elegantiškai skrieja salotos, alyvuogės, karališkosios krevetės ir kiti gardėsiai.
Kaskart, pamačiusi šį vaizdelį, replikuoju šeimynai, jog suvalgyčiau tų salotų kokį kibirą. O gal net du. Ir prisipirkčiau to majonezo dešimt dėžių... Maža kas.
Man labai patiko vienos lieknėjimo dienoraščio skaitytojos, taip pat besilankančios pas L. Chazaną, replika. Ji nuskambėjo moteriai baigus lieknėjimo etapą: "Kūnas sulieknėjo, o dūšia - dar nutukusi".
Gryna tiesa. Ją prisimenu ir matydama vieną sausainių reklamą, kai nuostabi moteris nuostabioje aplinkoje ruošiasi ragauti nuostabių sausainių: ant jų - saulės dydžio ir palmės pločio apelsinų džemo kalnas, o per kraštus varva šokoladas...
Įtikinėjau save, kad tai viso labo tik reklama. Kad tikrovėje viskas ne taip dosnu ir skanu, kaip atrodo. Prisiminiau ir liaudies išmintį, jog geriems produktams reklamos nereikia, tačiau tarp tų nelemtų majonezų, šokoladų ar sausainių bei sąvokos "nesveikas šlamštas" lygybės ženklas vis tiek nenorėjo atsirasti.
Bet psichologinę kovą laimėjau: tiesiog nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau tų nelemtų sausainių. Nekantraudama atplėšiau pakelį, perlaužiau sausainį per pusę ir pamačiusi, kad reklamuojamas ir realus produktas - du skirtingi dalykai, noras jį susigrūsti į burną akimirksniu išgaravo.
Štai tokios moralinės pagirios, sukeltos matyto ir geisto, bet neparagauto maisto, kamavo mane visą praėjusią savaitę. Pasiduoti dirgikliams negalėjau - iki vizito pas L. Chazaną liko vos dvi savaitės, o aš 69 kilogramų link priartėjau menkai, atsikračiusi vos penkių šimtų gramų. Prieš akis - dar trys kilogramai, ir kad jie dingtų, negaliu padaryti nė vieno pažeidimo. Pyyyyp, pyyyyp, pyyyyp...
Gydytojas praėjusį kartą bandė mane įtikinėti, esą tik po du kilogramus per mėnesį nuo vasaros pabaigos numetu tik todėl, kad žaidžiu nesąžiningai. Neva visiems lieknėjimo pabaigoje po 3-5 kg nukrenta, tik man kažkodėl - ne.
Dėl to stringančio lieknėjimo jau beveik buvau pasijutusi kažkokia nevisaverte, bet iš kompleksų apgulties mane išvadavo "Vakarų ekspreso" skaitytojų nuoširdumas: L. Chazano lieknėjimo mokyklą praėjusios moterys, lyg susitarusios, mane ramino savo pasakojimais apie tai, kaip ilgai kovoja su paskutiniais kilogramais, skiriančiais jas nuo perėjimo į pusmečio stabilizacijos laikotarpį.
O aš dar pagalvojau, kad man visai, matyt, sveikos gyvensenos geniukai kamieną nustukseno, jeigu dabar jau erzinuosi dėl to, jog neseniai įsigyti 38 dydžio džinsai ant užpakalio jau metasi į raukšles. Jeigu kas paklaustų, kas geriau - nauji mažesni džinsai, ar didesnis užpakalis, rinkčiausi pirmąjį variantą. Juk jau užuodžiu saldų pergalės kvapą...
Beje, esu rami ir dėl kitos gydytojo iškeltos versijos, kodėl stringa lieknėjimas. "Ar tu kartais nesilauki, mieloji?",- tąkart paklausė L. Chazanas. Atsakiau, kad ne, bet vis dėlto pasidariau nėštumo testą. Atsakymas - neigiamas.
"Transliuojamų reklamų turinys būna toks geidžiamas, kad norisi suvalgyti televizorių"
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą