Iki šiol mokslas nėra tvirtai atsakęs, kas sukelia vienas ar kitas ligas. Dažniausiai minimos priežastys rūkymas, judėjimo stoka, netinkama mityba, oro užterštumas ir pan. Ką apie tai mano psichologijos mokslas?
Mokslas yra atsakęs į daugybę klausimų, kas turi įtakos ligų atsiradimui. Jūsų išvardinti dalykai tikrai silpnina imuninę sistemą. Tačiau žmonių, gyvenančių panašiomis, ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, organizmai skirtingai reaguoja į kenksmingus dirgiklius. Tarkim, prasidėjus gripo epidemijai, vieni iškart suserga, o kitiems – nieko. Čia suveikia visas kompleksas priežasčių, įskaitant pradinę fizinio kūno būklę, psichikos būseną. Sveikata yra tik vienas iš žmogaus gyvenimo gerovės, kuriuos nagrinėja psichologija, komponentų, tačiau jis – labai svarbus. Nes jei žmogui smarkiai skaudės galvą, tai visi kiti dalykai jam atrodys nesvarbūs.
Kaip psichologijos mokslas traktuoja ligas? Viena vertus, į ligą žiūrima kaip į adaptacijos mechanizmą. Alkoholikas prisitaiko gyventi su alkoholizmo pagalba, diabetu sergantis žmogus – su diabeto, neurotikas – su neurozės ir t. t. Ir įsivaizduokit, jei alkoholiko gyvenime nebelieka ugninio gėrimo, jis praranda ramentą, kuris jam iki tol padėjo išlikti. Todėl svarbu surasti kitus, ne tokius žalingus žmogaus sveikatai ir asmenybei prisitaikymo būdus.
Pateiksiu dar vieną prisitaikymo su ligos pagalba pavyzdį. Žmogus, gyvenęs pagal labai aukštai sau iškeltus reikalavimus, pavargsta nuo nuolatinės įtampos, tačiau pats sąmoningai negali sau leisti į viską spjauti. Pasąmonė suranda būdą – susargdina jį, tarkim, vėžiu. Ir tada žmogus nesiteisindamas gali atsipalaiduoti ir nebeatitikti aukštų standartų, nes juk jis serga. “Nauda” iš ligos gaunama, bet būdas, kuriuo ji gaunama, yra baisus, kartais net nužudantis patį žmogų.
Kita vertus, ligos gali būti traktuojamos kaip gyvenimo kelio ženklai, teikiantys informaciją, kad žmogus kažką daro ne taip. Labai gaila, kad tarp ligos ir ja teikiamo pranešimo nėra aiškaus ryšio, tad suprasti, ką nori pasakyti pasąmonė, būna nelengva. Ir vis dėlto tas ryšys yra nustatytas. Luisos Hei nuomone, pagrindinės ligas sukeliančios priežastys yra psichologinės: priekabumas, įsiūtis, įžeidumas ir kaltės jausmas.
O kokie psichologiniai faktoriai padeda susigrąžinti ir išlaikyti sveikatą?
Pasveikimui didelę įtaką turi gyvenimo prasmės suvokimas, tikslų, ką dar norima žemiškame pasaulyje nuveikti, turėjimas. Vien privertimas susimąstyti, dėl ko verta gyventi, padėjo nemažai daliai ligonių sugrįžti į gyvenimą.
Tikslas tikslui nelygu. Koks gyvenimo siekis gali suteikti laimę?
Psichologijoje išskiriamos penkios esminės būsenos, susijusios su tikrų ir gilių jausmų, suteikiančių laimę, pajautimu. Tai ramybė, „okeiškumas“ (kai viskas OK), esaties pilnatvė, besąlyginė meilė ir transcendentinis ryšys su Dievu (visata). Jei žmogus sieks tokio tikslo, kurio pasiekimas priartins jį prie vienos ar kelių iš šių būsenų, jo tikslas yra geras. Jis padės žmogui pasiekti vidinę ir išorinę harmoniją. Šiuo atveju sau keliami aukšti reikalavimai bus sąmoningas pasirinkimas ir atliekamas su džiaugsmu. Kitu atveju tai bus savęs prievartavimas. O juk dažnai pasitaiko, kad šiuolaikiniai sizifai, didelių pastangų dėka užridenę akmenį į kalno viršūnę, staiga supranta, kad kalnas buvo ne tas.
Ar tie patys dėsniai galioja visoms ligoms? O gal kiekvienai ligai – sava priežastis?
Harmonija su savimi, su kitais, su pasauliu ir su Dievu sudaro geriausias psichologines sąlygas žmogaus organizmui gyvuoti. Deja, tokių žmonių vienetai. Kiekvieno atskiro žmogaus psichika, iš ankstyvosios vaikystės atsinešusi savus pasaulio matymo žemėlapius ir savas veikimo programas, gyvenimo eigoje prisigraibiusi neekologiškų įsitikinimų, padarys savą įtaką fizinio kūno funkcijų veikimui, ir tai ilgainiui pasireiškia ligomis.
Luisa Hei yra sudariusi psichologinių priežasčių, sukeliančių specifines ligas, sąrašą. Pagal ją, alergiją sukelia savo gabumų neigimas, nugaros problemas – palaikymo trūkumas, vėžį – apmaudas, sielvartas, neapykanta, peršalimą – sutrikimas (per daug visko vyksta vienu metu), vidurių užkietėjimą – įstrigimas praeityje, akių problemas – nenoras ko nors matyti, nutukimą - apsaugos nuo ko nors poreikis, širdies ligas - meilės trūkumas.
Kaip psichoterapeutams pavyksta pakreipti žmogų sveikimo link?
Mes, psichoterapeutai, paprastai dirbame ne su konkrečiomis ligomis, o su jų pasireiškimais. Pavyzdžiui:
- Iš kur žinote, kad sergate ta liga?
- Gydytojas pasakė.
- O jūs pats iš kur žinote? Pagal kokius požymius?
- Spaudžia (duria, maudžia, drasko ir kt.) krūtinę.
- Ar tas, kas spaudžia krūtinę, yra didelis ar mažas?
Jei klientas žiūri akis išpūtęs, tiksliname:
- Jei tai, kas sukelia spaudimą, turėtų dydį, tai koks jis būtų: didelis ar mažas?
Paprastai žmogus atsako, tarkim, „didelis“. Štai su tais dalykais, kurie gali turėti dydį, formą, specifinę konsistenciją (kietas, minkštas, klampus), spalvą, šilumą, dirba psichoterapeutai. Toliau galima paprašyti įvardintą dalį – tarkim, tai juodos spalvos šaltas rutulys, – išeiti iš kūno ribų. Stebima, kur jis atsistoja. Jei arti, tai problema yra tikrai aktuali. Su šiuo dariniu užmezgamas pokalbis, ko svarbaus ir reikšmingo jis tam žmogui siekia (atsakinėja pats žmogus). Vėliau jam pasiūloma pakeisti vietą, spalvą ir tapti tokiu, kokiu norėtų.
Nuostabu tai, kad šiame procese keičiasi ne tik pati dalis (iš juodos tampa žalia, geltona, oranžine, iš šaltos – į šiltą, sumažėja ar padidėja), bet ir žmogaus savijauta. Čia aprašiau darbą su žmogaus psichikos dalimi, atstovaujančia ligą. Psichoterapeuto arsenale yra daugybė technikų, su kurių pagalba, kalbant pasąmonei priimtina kalba, įvyksta pasikeitimai, kurie turi ryškų pasireiškimą ir žmogaus fizinei savijautai.
Mokslui judant į priekį, kasdien sužinome ką nors nauja apie genetinius ligos mechanizmus… Kaip tai sietina su psichika? Ar psichoterapija padeda paveikti genetinius polinkius?
Genetiniai ligos mechanizmai tiesiogiai sietini su psichika. Apie pakitimus genetiniame lygmenyje paprastai sužinome susirgę reta liga. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad ir turėdamas pakitimų genuose, žmogus ilgą laiką gyveno lyg niekur nieko, o liga pasireiškė po kurio laiko, išgyvenus sukrėtimą (skyrybas, atleidimą iš darbo, finansinių problemų paaštrėjimą ir kt.).
O čia vėl susiduriame su psichologinėmis problemomis, kurios paskatino „miegančios“ ligos pažadinimą. Išsprendus problemas, labai tikėtina, kad liga pasidarys nebereikalinga.
Kita vertus, šiuolaikinė psichoterapija ne tik pripažįsta psichologines problemas, perduodamas iš kartos į kartą, bet ir siūlo efektyvaus darbo su jomis metodus. Mokslas dar negali paaiškinti, kokiu būdu problemos yra perduodamos vaikams ir vaikaičiams, tačiau pats perdavimo faktas yra pripažįstamas. Šeimos terapeutė Ana Anselin Šutcenberger padarė milžinišką darbą surinkdama daugybę transgeneracinių problemų pasireiškimo pavyzdžių. Tiesa, šios autorės knygoje „Protėvių sindromas“ menkai nušviesti būdai, ką su tuo reikia (ar galima) daryti. Šį trūkumą ištaisė Europos ir tarptautinio rejestro psichoterapeutas Sergejus Kovaliovas – jis parengė metodiką, kaip neutralizuoti protėvių perduotas problemas. Tai kol kas pirmieji psichoterapijos žingsniai šioje srityje.
Kokios priežastys neleidžia žmogui susitvarkyti su iškilusiomis problemomis ir pasveikti?
Peržvelkime dažniausiai pasitaikančias psichologines priežastis.
Antrinė ligų nauda. Tai nemalonios situacijos ar sudėtingos problemos sprendimo išvengimas; kitų meilės, rūpinimosi, dėmesio gavimas; sąlygų persiorientuoti pasikeitus situacijai gavimas; galimybių ir stimulų naujam savęs, kaip asmenybės, įvertinimui ar įprastų elgesio stereotipų pakeitimui gavimas; situacijos, kai nebereikia atitikti kitų ar savo iškeltų reikalavimų, gavimas.
Psichikos dalių konfliktas. Gali būti, kad žmogus nori pasveikti, tačiau pasveikus vėl reikės imtis atsakomybės už nemalonius jam dalykus, tad nesąmoningai jis nori sirgti. Prisiminkime, kaip norėdavome susirgti, kad nereikėtų eiti į mokyklą. Ir suaugusiame žmoguje kyla prieštaraujančių dalių konfliktas, tik paprastai jis būna rafinuotesnių formų, geriau paslėptas ne tik nuo aplinkinių, bet ir nuo savęs.
Ankstyvosios vaikystės psichotraumos. Paprastai jų neprisimename. Tarp jų yra ir gimimo trauma.
Neleidžiantys pasveikti įsitikinimai. Pasveikti gali trukdyti įsitikinimai: „aš esu silpnas“, „mūsų giminėj mirštama nuo infarkto keturiasdešimties“, „su amžiumi sveikata blogėja“ ir daugelis kitų. Pasąmonė šiuos įsitikinimus priima kaip veikimo programas, todėl sėkmingai realizuoja tai, kas sakoma ar galvojama.
Tarkime, kad žmogus susitvarko su priežastimis, kliudančiomis pasveikti, iš tiesų pasveiksta ir toliau sėkmingai išlaiko gerą sveikatą. Iškyla klausimas, nuo ko ir kaip tas žmogus mirs. Juk negyvens amžinai.
Fizinio kūno sveikata ir žemiškasis gyvenimas nėra tikslas, dėl kurių gyvena žmogus, o tik priemonės kitiems tikslams pasiekti. Svarbu nepadaryti priemonių tikslais. Pavyzdžiui, jaunatviškos išvaizdos išlaikymas yra labai svarbus aktorėms, norinčioms save realizuoti vaidinant joms svarbius pagrindinius vaidmenis, o ne tik antraeiles išplerusias herojes. Kai kurios aktorės sugeba organizuoti savo gyvenimą taip, kad ilgai išlieka „moterimis be amžiaus“. Į tai joms reikia įdėti daug pastangų. Kitų profesijų atstovams išvaizda savo tikslams pasiekti nėra tokia svarbi, tad išlaikyti reikiamą motyvacijos lygį jaunatviškai išvaizdai išlaikyti yra bemaž neįmanoma.
Beje, ankstyvas vyrų mirtingumas aiškinamas tuo, kad pabaigę darbinę karjerą jie išeina į pensiją ir nebeturi dėl ko gyventi. Moteris gelbsti jų rūpinimasis anūkais, daržais, gėlynais. Susigalvojus sau reikšmingą tikslą, aukštesnioji psichikos dalis gali atšaukti žmogaus „nurašymą“ iš šio gyvenimo, nes jis dar turi dėl ko gyventi.Kokie yra tikslai, dėl kurių gali būti atidėta mirtis? Čia vėl reikėtų prisiminti jau išvardintas penkias esmines būsenas, kurioms pasiekti turėtų tarnauti tikslai. Įsivaizduoju, kad pasiekus šias būsenas mirtis tampa ne pabaiga, o kitokios būties pradžia. Pavyzdžiui, mirdamas Gogolis ištarė: „Kaip saldu mirti“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą