Nefrologija
Kai nustoja dirbti inkstai, nefrologinio ligonio gyvenimą pratęsia hemodializė - kraujas kas antrą dieną po keturias valandas valomas specialiais aparatais.
Hemodializių centrų tinklas, pradėjus šią paslaugą teikti ir privatiems medicinos centrams, sparčiai išsiplėtė ir jau bemaž patenkina visų ligonių poreikius. Tačiau nepaisant pasiekimų hemodializių centrai dėl nelanksčios sveikatos apsaugos politikos negali užtikrinti visavertės paslaugos.
Lietuvos nefrologijos, dializių ir transplantacijos asociacijos (LNDTA) Dializių komiteto pirmininkas, taip pat Privačių dializės įstaigų asociacijos prezidentas klaipėdietis Vaclovas Vainauskas pasakoja, jog hemodializės - Lietuvoje šiandien vienintelė privati medicinos šaka, kurioje paslaugų suteikiama daugiau nei viešosiose įstaigose - apie 55 proc. Nors nuo daugelio Europos šalių, išskyrus Skandinaviją, dar atsiliekame.
Kad hemodializės įsiveržė į privačią rinką, V. Vainauskas aiškina tuo, jog joms reikalingos itin didelės lėšos, o privati sfera turi daug daugiau galimybių gauti kreditą, susitarti su bankais: viešosiomis įstaigomis dėl dažnos vadovų kaitos šie pasitiki mažiau.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 39 įstaigos, kuriose dializuojami ligoniai. 20 iš šių įstaigų - valstybinės, likusios 19 - privačios.
Jose kraujas valomas beveik 1200 ligonių. Statistiškai vienam milijonui gyventojų tenka apie 350 dializuojamų žmonių. Europoje - 700 pacientų, t.y. dvigubai daugiau.
Kaip susisiekti?
"Hemodializių kokybė, patvirtinus jų standartą, nenusileidžiantį Europos reikalavimams, pas mus gera, bet ši paslauga dar nėra visiems prieinama", - sakė V. Vainauskas, nors pripažino, jog padėtis palyginti gerėja.
Mat dar prieš penkiolika metų dializės buvo prieinamos vien Vilniaus, Kauno ir Panevėžio gyventojams. 1992 metais atsirado nedideli hemodializės skyriai Šiaulių ir Marijampolės ligoninėse, 1993-aisiais - Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus, 1994 metais - uostamiesčio Jūrininkų ligoninėse. Tik atsiradus draudos medicinai situacija ėmė sparčiai keistis į gera. 1998 metais atliktos pirmos privačios dializės procedūros - Marijampolėje ir Klaipėdoje. Šiandien šias paslaugas atliekančių įstaigų tinklas apraizgė ir mažuosius Respublikos miestus.
"Dializių "žemėlapis" pas mus neblogas. Norėtųsi, kad būtų kaip Vokietijoj - kad iki dializės centro ligoniui netektų važiuoti daugiau nei 30 km. Vakarų Lietuvoje hemodializės centrų trūktų nebent Šilalėje ir Kretingoje - kituose rajonų centruose jie veikia. Tačiau jei rajonas nedidelis, - kurti centrą nenaudinga, neekonomiška", - sakė V. Vainauskas.
Visgi susisiekimo problema, anot pašnekovo, tebeegzistuoja. Ne visi sunkiai sergantys ligoniai iš atokesnių rajonų pajėgūs triskart per savaitę atvykti procedūros. Tuolab kad kelionės išlaidų Ligonių kasa pas mus nedengia. Kai kurie ligoniai atgabenami savivaldybių socialinės paramos skyrių rūpesčiu. V. Vainausko duomenimis, Kretinga suvežioja visus, Klaipėda - tik dalį ligonių.
Įkainis - mažiausias Europoje
Viena iš problemų, keliančių nerimą hemodializes atliekantiems specialistams, - menkas šių procedūrų įkainis. Jei jis kils tokiu mažu tempu kaip iki šiol, o atlyginimai turės būti didinami, privatiems dializių centrams bus vis sunkiau išsilaikyti.
Palyginti su Europa, net Latvija ir Estija, Lietuvoje hemodializių įkainis mažiausias, nors "Lietuvos kontekste - lyg ir neblogas". "Išsilaikyti pakanka, - komentuoja V. Vainauskas. - Tik privačiai veiklai esam paėmę solidžias paskolas, ir grąžinti jų laiku nebegalime - tenka tartis su bankais, koreguoti planus. Ir, žinoma, itin ūkiškai šeimininkauti."
Prieš dvejus metus asociacijos prezidentas su kolegomis paskaičiavęs: valstybinėje medicinos įstaigoje vieną šeimos gydytoją "aptarnauja" šeši pagalbiniai darbuotojai, privačioje - 1,5.
Privatiems centrams išsilaikyti šioje srityje esą net daugiau galimybių - nėra gremėzdiškų konkursų perkant įrangą, medicinines priemones, lankstesnė derybų sistema, leidžianti išsiderėti geresnes sąlygas.
Pritrūks specialistų
Tačiau didžiausia pastarųjų metų problema, V. Vainausko akimis, - kvalifikuotų specialistų trūkumas.
"Gydytojų tuoj nebeturėsim. Per metus Lietuvoje paruošiami tik keli nefrologai. Pernai į užsienį išvyko apie 400 gydytojų. Kiti išeina į pensiją, ir situacija darosi kritinė", - nuogąstauja specialistas.
Sukantis iš padėties, sveikatos apsaugos ministro įsakymu numatyta, kad hemodializės procedūras iki 2008 metų gali atlikti kiti specialistai. Kartą per mėnesį turi konsultuoti nefrologas.
Baimintis verčia ir tai, kad vis labiau ryškėjanti specialistų nutekėjimo problema Lietuvoje vis dar niekaip nesprendžiama. Jiems sulaikyti, V. Vainausko manymu, trūksta politinių sprendimų. Valstybė, įdėjusi didžiules sumas į gydytojo paruošimą, nieko nedaro, kad jis už tai atidirbtų - ruošia juos užsieniui ir farmacijos kompanijoms.
"Reikia pagaliau baigti kalbėti, kad sveikatos apsauga pas mus - prioritetinė kryptis. Tai girdim jau 15 metų, bet žingsnių nematom. Graikija, Latvija, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai skiria po 8 ir daugiau procentų bendrojo vidaus produkto. Nors mūsų šalies bendrasis vidaus produktas auga, nesugebam skirti nė numatytų 5 proc.", - sakė pašnekovas.
Nesuinteresuoti
Ar specialistų trūkumą nekompensuotų kitų pakaitinės inkstų terapijos būdų, kaip transplantacija bei peritoninė dializė, plėtojimas?
V. Vainausko pateiktais duomenimis, inkstų persodinimo šiuo metu laukia 270 ligonių. Per metus atliekama apie 60 persodinimo operacijų. Tinkamo donoro organo laukti tenka apie 5 metus (Vokietijoje, pavyzdžiui, - apie dvejus metus, Ispanijoje neprireikia nė metų). Priežastis - trūksta donorų.
Šią padėtį, pašnekovo manymu, blogina tai, jog pas mus gydymo įstaigos - nei moraliai, nei materialiai - nesuinteresuotos teikti donoro organus po paciento smegenų mirties. O atsakomybė didelė. Ne kiekvienas medikas ryžtasi įtikinėti artimuosius, kad padovanotų mirusiojo organą kitam. Tai didelis darbas, juk artimieji dažnai negali net patikėti, kad žmogus miręs, jei jo širdis dar plaka.
Jauniausia pakaitinės inkstų terapijos rūšis - peritoninė dializė, leidžianti žmogui pačiam atlikti kraujo valymą namų sąlygomis - nebereikia važinėti į dializių centrą.
Šis būdas, už hemodializes brangesnis net 30 procentų, kompensuojamas Valstybinės ligonių kasos. Bet iš 1200 dializuojamų ligonių jis kol kas taikomas tik 50-iai - dėl jo brangumo. Europos šalyse jos sudaro 25 procentus visų dializių, kai kuriose jų - net pusę.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą