"Nereikėtų eiti pas bet kokį psichologą"

Sielos sveikata

- sako Klaipėdos psichologų metodinio aktyvo pirmininkė, "Varpo" vidurinės mokyklos psichologė Dalia Klumbienė. - Jeigu nepatinka asmenybė, bendravimo stilius, jeigu nusivylėme vieno specialisto įžvalgomis ar požiūriu į mūsų problemą, nereikia visiems klijuoti vienos etiketės, susidaryti išankstinę skeptišką nuomonę. Moksleivis gali atrasti tą žmogų, kuris iš tikrųjų padės susivokti savyje, įvardinti ir išsakyti savo jausmus, pamatyti kelią ir priimti sprendimą", - sakė ji.
 

"Aš ne psichas"

Šiuo metu beveik visose uostamiesčio mokymo įstaigose dirba psichologas. Jo paskirtis - rūpintis psichine moksleivių sveikata, padėti spręsti įvairias adaptacijos, mokymosi problemas. Padėti pedagogui susitvarkyti su "sunkiais" paaugliais, pabūti tarpininku tarp mokytojų ir mokinių.

"Varpo" vidurinėje mokykloje penktose klasėse buvo atliktas tyrimas, kaip vaikai jaučiasi savo klasėse, po to jie noriai dalyvavo grupinėse konsultacijose.

Tik vienas moksleivis pasakė: "Neisiu, aš - ne psichas". Vėliau prisipažino jau lankęsis pas psichologą, bet šis nepadėjęs, sunku buvę su juo kalbėtis.

Vėliau šis vaikas įsišnekėjo su psichologe Dalia, pajuto, kad nėra "pasmerktas" vienas išgyventi savo "baisias paslaptis", vidinius konfliktus. Manoma, jog po sėkmingų konsultacijų specialistas "numetamas kaip nebereikalingas ramentas".

Pasak pašnekovės, puiku, jei bent į pirmąją konsultaciją vaikas ateina drauge su vienu iš gimdytojų, ir idealu, jeigu ateina su abiem tėvais.

Beje, dar yra tėvelių, turinčių įvarių baimių ir priežasčių vengti psichologo pagalbos. - "Kritikuoti kitą žmogų lengva, bet save pamatyti iš šalies ir analizuoti yra be galo sunkus uždavinys, ilgas procesas.

Žmogui atrodo, kad jis nuovokus, teisingas, turi savo verslą, net yra bosas, susitvarko su daugybe pavaldinių, o štai dabar iškeliama jo ne itin gera savybė, pamato, jog yra ką koreguoti tarpusavio santykiuose su vaiku.

Drąsiausi - pradinkukai

Drąsiausi yra pradinukai - veržiasi bendrauti. Juos pas psichologę dažnai atveda auklėtojos, gavusios žodinį tėvų sutikimą. Dažniausia pasitaiko elgesio sutrikimo problemų: vaikai išsiblaškę per pamokas, hiperaktyvūs, vaikštinėja po klasę, nebaigia užduoties.

Vaikams iki 11-os metų psichologo siūlomi pratimai dėmesiui lavinti yra itin efektyvūs. Kaip ir susitarimai, kad jis nebetrukdys kitiems. Užsiėmimuose, skirtuose elgesio korekcijai, vaikui leidžiama išlieti pyktį, emocijas, ir į klases jie grįžta ramesni, išmokę bendrauti.

Įvardija savižudybės būdus

- Aš dažnai paklausiu: "Ar tėveliai žino, kad pas mane ateini?" Kai kurie vaikai sako, kad nežino, ir jie nenorėtų, kad sužinotų, - sako Dalia. - Tuomet paaiškėja, jog didžiausia problema - smurtas šeimoje. Arba tiesiog nesupratimas, vaiko atstūmimas.

- Jeigu matau gilesnę problemą, vaiko nerimą ir jis galbūt pradeda galvoti apie savižudybę, skambinu mamai. Mano pareiga pranešti. Aišku buvo atvejis, kai mama, išgirdusi, jog dukra mąsto apie savižudybę, sutriko ir piktinosi, kaip tai galėjo nutikti.

Užuot pripažinę, kad neišgirdo pagalbos šauksmo, kartais tėvai klausia: "Kaip man dabar su juo elgtis, kaip kalbėtis? Aš jam viską atidaviau, o jis man taip padarė. Jis blogas, jis - kaltas".

Anot psichologės, vaikai pasako labai paprastai: "Man gyvenimas nemielas, viskas nesiseka. Nebematau prasmės gyventi, nes esu niekam nereikalingas, nevykėlis". Psichologę stebina beribė vaikiška vaizduotė, kai, paklausti, kaip ketina "išeiti", vardija konkrečius būdus.

Kalbėdamasis su ja, iš pradžių mokinukas pasako nebūtinai svarbiausią nevilties priežastį: nesutaria su draugu. Paaiškėja, kad nesutaria ne tik su namiškiais, mokytojais, neturi nė vieno draugo, apskritai - žmogaus, kuriuo galėtų pasikliauti. "Likau visiškai vienas. Kam man gyventi?" O būna, kad ir pabando žudytis.

Ko tėvai kartais nė nesužino

Psichologė sako, kad iš penktokų - dvyliktokų išgirsta kalbų apie vienintelę ir nepataisomą išeitį. Būna, kad jie ir pabando.

Moksleiviai pjausto venas, prisigeria vaistų, o tėvai kartais apie pirmąjį tokį bandymą net nesužino. Nepastebi. Paklaususi: "Ar nenorėtum apie tai pasikalbėti su tėvais?", išsiaiškina, kad nebėra nuoširdaus ryšio, pasitikėjimo, palaikymo.

Vaikai bijo: "Dar pasipils šimtas žodžių paniekos, užgauliojimų. Jie sakys: neužtenka, kad nesimokai, anądien grįžai su kvapeliu, dar prisigalvosi nesąmonių!". Kaltė verčiama vaikui ir nebandoma pasižiūrėti į pritvinkusį sopulį šeimoje, tėvų tarpusavio santykius.

Tačiau kai psichologė įspėja tėvus apie suicidines vaikų nuotaikas ar būsenas, situacija šeimoje keičiasi į gerąją pusę. Net tiems tėvams, kurie visiškai nesuprato, ko trūksta vaikui, tokio signalo užtenka, nes kalbama apie vaiko gyvybę.

Per aukštai užkelta kartelė

Kartais pas psichologę ateina moksleiviai, kurie skundžiasi bloga sveikata ir savijauta, galvos skausmais, kalba apie nesutarimus su draugu, tačiau tikroji jų streso priežastis ta, kad nesiseka mokytis. Kad jaučiamas nerimas dėl pažymių, kontrolinių baimė.

Kartais vaikas pats užsibrėžia sau siekti aukščiausio įvertinimo ir neįstengiantis mokytis vien dešimtukais, jaučiasi nevykėlis. Na, o jeigu gauna šešetukų - nepatenkinti tėvai, manantys, kad jo vaikas tiesiog privalo visur būti pirmas, čempionas, ir tuomet jį prislegia visuotinis nusivylimas mokykla ir savimi.

"Labai gerai, jeigu dėl nesugebėjimo ar nenoro mokytis pasitarti vaikas ateina drauge su tėvais. Bandome nubrėžti ribą, kiek iš tiesų vaikas gali. Nesitikėkime pažangos iš karto, tam pasiekti prireiks mėnesio ar kelių.

Iš pradžių dvejetukininkas bent jau tegu gauna ketvertuką, penketuką, ir tuo džiaukimės. Svarbu, kad atsirado mokymosi motyvacija, o ir tėvai pradeda keistis: ne tik reikalauti iš vaiko - tu privalai tą ir aną, bet ir patys jam skiria daugiau laiko bei dėmesio, palaikymo.

Auka turi pabūti persekiotoju

Pasak specialistės, į ją labai retai kreipiasi vaikai, iš kurių tyčiojamasi. Nes jei skundiesi, vadinasi "kaziolini". Nebent tokį "atpirkimo ožį" atveda auklėtoja, socialinė pedagogė ar medicinos slaugytoja. Bandoma įvardinti problemą, psichologė eina į klasę pokalbiui, grupinei konsultacijai.

Bendraamžių ujami vaikai iš tėvu dažniausiai tegauna tokį "universalų" patarimą: "Tave vėl primušė? Kiek kartų sakiau: duok atgal!" Tačiau tik filmuose matome, kaip liesas akiniuotis staiga įveikia triskart už save stambesnį blogiuką, gaujos vadeivą, ir visi aplinkui ploja naujam lyderiui.

"Puolamas tas silpnesnis, kuris nemoka apsiginti, ne vietoje ir ne laiku ką nors pasako, išsišoka. Galbūt nori visiems vadovauti, kad jo nuomonės būtų paisoma. Kartais nemėgstamas labai gerai besimokantis, ypač besidomintis kuriuo dalyku, arba turintis kūno ar proto negalią", - pastebi psichologė. Ji nepatartų skubėti perkelti vaiką į kitą klasę ar mokyklą.

Vaikas turi įveikti šią krizę, parodyti savo jėgą, stipriąsias asmenybės puses. Turi kuriam laikui iš aukos tapti persekiotoju, nes kitaip, perėjęs į kitą klasę, vėl bus auka.

"Pats prisiprašė"

"Savo atžalos auklėjimu paprastai susirūpinama, kai atsitinka kas rimta, kai jis ką sužeidžia. Tai būna signalas, kad reikia imtis kažkokių priemonių, - sako psichologė. - Jeigu tėvai nemato reikalo vesti savo smurtaujantį paauglį pas psichologą, tai kaip taisyklė, ir tas paauglys galvoja neturįs problemų, negalįs jų turėti. Problemų turi auka, ji "pati prisiprašė", pati kalta", - ironizuoja specialistė.

Agresijos nevaldančių paauglių tėvai susizgrimba tuomet, kai su jais ir namuose nesusikalba, nebežino ką daryti. - "Nereikia laukti, kol atsitiks kažkas nepataisoma.

Smurtas klestės, jeigu numosime ranka, - kalba psichologė. - Jeigu jūsų vaiką nuskriaudė, reaguokite iš karto, eikite aiškintis. Nereikia galvoti: ai, šį kartą dar patylėsiu, o štai, jei tai vėl pasikartos, tada imsiuos priemonių.

Psichologei tenka išsikalbėti su paaugliais ir apie anksti pradėto seksualinio gyvenimo peripetijas. Paprastai keturiolikmetis prisipažįsta nenorintis tapti tėvu ir užsikrauti šeimos galvos atsakomybę.

Mergaitės yra pasakojusios apie išžagintą draugę. Kompanijoje gėrė alų, vaikinai pradėjo bučiuoti merginas, glamonėti, ir kai šios paprašė liautis, įsiaudrinę vaikinai "padarė savo". Mergaitės, patyrusios pirmąją sueitį per prievartą, paprastai niekam nesiskundžia. Tai taip pat problema.

Daugelis paauglių nežino, kada pradėti lytinius santykius. Dažnai tai įvyksta, jeigu vaikinas nori; mergaitė nemoka pasakyti "ne".

Psichologė mano, jog tėvai turėtų anksti pradėti kalbėtis su vaikais apie tai, nebijoti paklausti dukros, ar intymūs santykiai jai tabu. Jeigu jai atrodo, kad reikia išbandyti: tiks partneris, netiks, išbandoma labai daug partnerių.

Nebėra kriterijus meilė, draugystė, brandūs jausmai, ir mergaitė, atsiduodanti daugeliui partnerių, nebegali užmegzti pastovių emocinių ryšių.

Nėra normalu, jei tėvai toleruoja tai, kad keturiolikmečio kambaryje nakvoja tai viena, tai kita "draugė". Toks jaunas kazanova greit persisotins intymiais ryšiais ir gali ieškoti vis aštresnių pojūčių.

Beje, į psichologę vis dažniau kreipiasi paaugliai, suvokę turintys priklausomybę nuo kvaišalų.

Kas nori eiti į "teismą"?

Psichologei tenka pabūti objektyviu tarpininkų tarp nesutariančių mokytojų ir moksleivių. - "Tiek mokiniai, tiek mokytojai mėgsta klijuoti vieni kitiems etiketes. Mokytojai sako: "Tas - nedirba, nesistengia, kalba nesąmones", ir tarsi nurašo mokinį, niekada nepagirs, neparašys geresnio pažymio. Tęsiasi nuolatinis pasižodžiavimas, kaupiamos nuoskaudos, panieka. Užtektų dviem protingiems žmonėms susėsti ir išsikalbėti, išklausyti oponento teisybę ir pabūti jo kailyje, kad pasikeistų požiūris.

Deja, kartais tėvų susirinkimuose auklėtojas valandą "liejasi" apie Petriuko prasižengimus, nors jo tėvų tarp "moralizuojamų" susirinkusiųjų net nėra. Be to, negražu kalbėti apie žmogų "už akių".

Psichologė nerekomenduotų sakyti blogus dalykus apie vaiką ir visai auditorijai girdint, nes kituose susirinkimuose "blogiečio" tėvų nebesulauks. - "Toks šaltas bendravimas, oficialūs santykiai neatneš palengvėjimo nei pedagogui, nei tėvams. Konfidencialus pokalbis, pasirengimas išgirsti ne tik savo argumentus padėtų priimti optimalų problemos sprendimą", - sako psichologė.

Ivona ŽIEMYTĖ