Nervinė anoreksija - sielos grobuonis

Ligos

"Nervinė anoreksija - paslaptinga liga, kurią labai sunku diagnozuoti; tai ne tik valgymo sutrikimas, kurį lemia psichologinės problemos - tai gali būti prasidedančios šizofrenijos manifestas, kuomet žmogus totaliai atsisako savo kūno ir jį neigia. Kankina įkyrios mintys, pervertinimo idėjos, lydimos kliedesių, ir jeigu liga negydoma, tai gali baigtis visišku organizmo išsekimu ir net mirtimi", - sakė Klaipėdos psichiatrijos ligoninės psichoterapeutė Jolanta Daiva Baliūnienė.

Vienos anoreksijos priežasties nebūna

"Kai kurias atvejais galima įtarti monosimptominę psichozę: totaliai neigiami visi oraliniai refleksai, ir iškreiptai suvokiantį realybę pacientą nepaprastai sunku įtikinti: reikia valgyti, jog išgyventum, - pasakoja gydytoja. - Man teko gydyti moterį, svėrusią vos 38 kilogramus; žiūrėdama į veidrodį ir čiupinėdama išsikišusius kaulus, ji kliedėjo esanti stora ir privalanti dar numesti svorio. Tokiais atvejais sunkiausia prognozuoti sveikatos pagerėjimą, galima įtarti šizofreniją.

Nervinę anoreksiją nulemia asmenybės vystymąsis, o šį įtakoja aplinka, santykiai su tėvais, giminaičiais. Yra teorija, kad paauglys, atsisakydamas maisto, stengiasi save kontroliuoti, bet daug dažniau jis siekia kontroliuoti artimiausius žmones, taip teigdamas: "Aš esu". Šis sutrikimas dažnai pasireiškia, po pirmojo lytinio akto ar pirmųjų mėnesinių.

Mergaitė valgydama bijo pastoti, subręsti. Gydžiau merginas, išvykusias studijuoti į kitą miestą, atsiskyrusias nuo tėvų, kitai pacientei nervinė anoreksija išsivystė kelios dienos iki jos gimtadienio, kai numirė jos senelė. Taip suveikia vadinami "paleidžiamieji mechanizmai".

Dažnai anoreksija susergama šeimoje, kurioje tėvas yra švelnus ir pasyvus, o motina - agresyvi. Pastebiu, jog tokiose šeimose visiškai iškreipti santykiai tarp vyro ir moters, nešnekama apie paprasčiausius žmogiškus dalykus, viskas atrodo volizuota, pagražinta.

Sakykim, tradicinė angliška šeima: jos narių pasąmonėje galbūt bręsta žmogžudystės planas, o visi gražiai valgo prie bendro stalo iš porceliano indų, pagarbiai kreipdamiesi vienas į kitą. Psichiatro akimis tiesiog išoriškai matyti tos šeimos bendravimo problemos, bet korekcija itin sudėtinga: jie atmeta šeimos terapijos galimybę, patį sutrikimą - anoreksiją, kaip savo bendravimo padarinį. Tėvai sako gydytojui: "Jūs ne taip supratot, dukra ne tą norėjo pasakyti, ji tik kažkodėl pradėjo vemti ir nori suliesėti".

Nori likti mažos mergaitės

Į psichiatrės kabinetą ateina labai gražios, aukštos, lieknos merginos, svajojančios būti manekenėmis, bet kai nusivelka drabužius, matai, jog atrodo visiškai taip pat, kaip koncentracijos stovyklos kalinės. Gydytoja sako iš pradžių maniusi, kad jos ima "kūsti" dėl to, kad nori susirasti seksualinį partnerį, dėl laimingos ar nelaimingos meilės nori "pateikti" gražų kūną, - iš tikrųjų jos šaltos, abejingos, frigidiškos, ir bodisi sueitimi, vyrais.

Tolimesnis scenarijus - jos nori būti mažos mergaitės, savo tėvų dukros, ir šlykštisi galimybe pastoti, menstruacijomis. Tėvai paprastai atveda 15-16-os metų dukras tik tada, kai išsivysto amenorėja (visai išnyksta mėnesinės). Jų krūtys būna neišsivysčiusios, darant echoskopiją, matyti, jog gimdos mažulytės. Jeigu medikams pasiseka rasti bendrą kalbą su šeima, taikoma ir hormoninė terapija, tai galima sureguliuoti lytinį brendimą, vėliau mergina bus vaisinga. Bet gydyti reikia pradėt kuo anksčiau, ne tuomet, kai anoreksija sergama du metus.

Deivės, virstančios pabaisomis

Paprastai anorektikėms nebūdinga žaloti savo kūną, kur kas dažniau jį idealizuoja, siekia tobulumo, bet kai pradedama kalbėti apie dvasinius dalykus, juos visiškai atmeta, niekina, nors apskritai jų intelektas nėra žemas. Paprastai tai būna vienturtės dukros arba turi vyresnius ar jaunesnius brolius; jos būna skrupulingai tvarkingos, sąžiningos, stropios pirmūnės ir - itin pažeidžiamos. Jos serga perfekcionizmu, siekia pirmauti absoliučiai visose srityse.

Klausiu gydytojos, ar šių mergaičių neveikia bendraamžių pašaipos, tarkim - "žertva, gysla". Ji sako, kad yra atvirkščiai - visuomenė palaiko liekno kūno kultą, apkūnesnėms moterims net sunku parduotuvėse susirasti drabužių. Bet liguistai reguliuojančios savo kūno svorį mergaitės gražios tik iki pasiekia tam tikrą lygmenį, kai jau kelia tik gailestį ir susirūpinimą. Kai sergama nervine anoreksija, mergaitei tampa nebesvarbu, kad išblyškusi, kad trinka jos širdies veikla, kraujo tyrimai - blogiausi, dantis pažeidžia kariesas, lūžinėja nagai, o oda, netekusi poodinio riebalų sluoksnio, išsausėja, trūkinėja ir mėlynuoja. Pagaliau organizmas taip išsenka, jog sunyksta raumenys, vystosi osteoporozė (kietosios kaulo medžiagos išretėjimas, būdingas seniams), atsiveria trofinės opos ir net pragulos.

Gydytoja prisimena atvejį, kai jaunos moters nebepavyko išgelbėti, nes gydytis pradėjo per vėlai, buvo visiškai sutrikusi medžiagų apykaita, inkstų funkcijos nepavyko atstatyti.

Taip pat mano pašnekovei teko konsultuoti vyresnio amžiaus pacientę, gydytą chirurgijos skyriuje, kuri per 4-erius metus neteko 50 proc. kūno masės, ir atkakliai tvirtino serganti kita liga, dėl kurios jai buvo pripažintas invalidumas. Pasveikti šiai moteriai padėjo psichoterapija. Paprastai nervine anoreksija sergama nuo 13 iki 32-jų metų.

Melagės ne savo noru

Serganti anoreksija pacientė, liguistai vertindama savo išvaizdą, uoliai stengiasi nuo aplinkinių nuslėpti ne tik savo dažnai nepaaiškinamo elgesio motyvus, bet ir mėginimą kontroliuoti svorį. Anorektikės dažnai pabrėžia turinčios gerą apetitą ir tikina jaučiančios alkį. Skirtingai nuo vangumo, lydinčio depresiją, anorektikių hiperaktyvumas tarsi iš anksto numatytas ir ritualizuotas.

Jos linkusios iki begalybės smulkinti maistą lėkštėje. Stengiasi valgyti atskirai nuo kitų; jei nepavyksta, nepastebimai išspjauna sukramtytą maistą arba savo porciją sušeria specialiai tam įsigytam šuniui. Mėgsta kruopščiai pagal receptūrą (net egzotiškų šalių) gaminti maistą ir permaitinti brolius, saldumynus slepia rankinėje ar kišenėje. Jie kartais ypač valingai mankštinasi.

Jokios racionalios kalbos ir artimųjų įtikinėjimai nepadeda, bet negalima dėl to kaltinti mergaitę - tiesiog liga užvaldo ir įtakoja psichiką ir elgesį. Anorektikės iš tiesų jaučiasi labai nelaimingos, nes jų laisvė labai suvaržyta: jos priklausomos nuo kalorijų skaičiavimo, svėrimosi, užvaldo įkyrios mintys, kokį maistą valgyti, kaip po to jį pašalinti.

Dažnai net pačioje susirgimo pradžioje atsiranda obsesinis (įkyrus, iškreiptas) elgesys, įkyrios mintys išvalyti organizmą, suaktyvėja švarinimasis namuose ar net prievartinis mokymasis.

"Su keletą mėnesių ligonėje gydomomis mergaitės tarsi sudarytas kontraktas, kad jos valgys, ne sportuos, o ilgiau pagulės, jos skatinamos už kiekvienus priaugtus 100 gramų, bet išėjusios iš palatos, jos slapta išsivemia. Todėl jas nuolat tenka stebėti, - pasakojo gydytoja.

Piešiniuose - tai, kas nutylėta

Žiūrime meno terapijos metu atsiradusius pacienčių piešinius. Kaip jos piešia savo ligą? - "Saulė - tai mergaitės asmenybė, o juodas pleištas simbolizuoja jos skilimą. Besišypsantis saulės viduryje žmogeliukas, anot mergaitės, sako: "Aš stengiuosi būt optimistė, bet manyje tūno velniukas, traukiantis į blogas mintis, tai yra, viską, ką suvalgiau, išvemti".

Kita ligoniukė nupiešė vaivorykštę, ją skiria tiltas Mirtis - Gyvenimas, piešinio viršuje pabirę pilvoti žmogeliukai su plakatais: "Valgiui - taip", apačioje - juodi, išsekę, plačiai išžiotomis burnomis, mojuoja plakatais: "Valgiui - ne!". Vietoje jūros piešinyje driekiasi tai, kas labai primena žarnyną, net gali įžiūrėt gaubtinę žarną. Ši mergaitė savyje turėjo labai daug agresijos, neišsakytų nuoskaudų mamai. Gydytoja sako, iš pradžių mergaitės nesuvokia savo gilių psichologinių problemų, piešdamos atsipalaiduoja, atsiveria. Viena jų pavaizdavo savo tėvą su kirviu, motiną su švirkštu, brolį - su peiliu. Vėlgi tai galima interpretuoti kaip didžiulę agresijos artimųjų atžvilgiu sankaupą.

- "Neisi į gatvę ir negaudysi tos mamos. Psichoterapijai turi būti jos motyvacija, o jeigu ji atmeta, neigia savo psichologinę problemą, išreiškia ją elgesyje su vaiku", - sako psichoterapeutė J. Baliūnienė. - Stengiamės vaiką išlaisvinti, puoselėti, nukreipti jo mintis pozityvia linkme, kad teisingai interpretuotų santykius su artimaisiais. Jeigu liga uždelsta, prognozės prastos: išsikreipia asmenybė, gyvenimas komplikuotas, griebiamasi svaigalų ar narkotikų. Ir vėlgi kada nors šios paauglės santykiai su savo vaikais bus skausmingi, destruktyvūs, jei žinoma, ji bus vaisinga".

Gydytoja sako, tyrimai leidžia daryti prielaidą, jog sergančiųjų nervine anoreksija šeimų atžalos turi didesnę tikimybę ja susirgti. Negalima teigti, jog tai paveldima, bet yra polinkis susirgti.

"Tai, jog tėvas riboja ar netoleruoja dukters draugysčių su bendraamžiais berniukais, jokiu būdu nenulemia susirgimo nervine anoreksija, - sako gydytoja J. Baliūnienė. - Bet perdėta globa, nenoras leisti augti ir subręsti gali būti giliai užslėpta tėvo meilė dukrai. Jis suvokia, jog vaikas susijęs su tam tikru jo gyvenimo periodu; vyras irgi nenori senti".

Per menkas pasitikėjimas, perdėta globa neleidžia vystytis vaiko "ego" ir "superego". Kiti tėvai iš mažų dienų reikalauja: "Būk pirma! Mano vaikas turi būti pats gražiausias, pats talentingiausias". Bet priežasčių susirgti anoreksija paprastai būna ne viena", - sakė gydytoja.

- Problemos baigiasi, kai tėvai leidžia savo vaikui, "mažai mergaitei" subręsti, tapti suaugusia moterimi, kuri privalo atiduoti gamtai tai, ką privalo - mylėti vyrą, gimdyti vaikus".

Ivona ŽIEMYTĖ