Palikta sušalti arba sudegti

Tris kartus padegė tvartą

Plytinis, gana tvarkingas, tikriausiai dar kolūkinės statybos, Margaritos namas tarsi negyvas: visi jo langai aklinai užšalę, stiklas vietomis suskilęs. Kiemo gilumoje dunkso pajuodę sudegusio tvarto griuvėsiai.

Psichiškai neįgalios šeimininkės padegtas tvartas galutinai sudegė iš trečio karto. Po to ji buvo užkūrusi savo namų duris.

Margaritos gyvenimo istorija - graudi ir slegianti. Ją mums pasakoja artimiausia kaimynė (pavardė redakcijai žinoma). Septyniasdešimt aštuonerių moteris yra vienintelis žmogus, kurį Margarita pripažįsta ir pasitiki. Kaimynė iš savo kuklios pensijos perka jai maistą ir gamina valgyti.

Padeda bent tuo, nes kitaip negali - Margarita pati diktuoja bendravimo taisykles. Neįgali moteris jau nebe pirmą žiemą savo noru gyvena šaltuose namuose, nes krosnies nekuria. Elektros name seniai nėra, kaimynė spėja, bus gal šešti metai. Gyvena visiškai vieniša: tėvai mirę, brolių ir seserų neturi, šeimos nesukūrė.

"Sakau jai, man sunku, mano pensija mažesnė nei tavo. Bet maisto neperka, geriau sukarpys tuos pinigus, sudegins. Fekalijas pila tiesiai ant laiptų, aš savo šuliniu jau nebesinaudoju...", - pasakoja kaimynė.

Užsisklendė duris

Kaimynė padeda iš gailesčio. Kita vertus, prisibijo Margaritos, kad ši supykusi nepadegtų jos namų arba kitaip neatkeršytų.

"Kartą neįsileidau. Žiūriu pro langą, išeina verkdama, taip suspaudė širdį..., - sudrėksta kaimynės akys.

Vienintelis artimas Margaritos žmogus yra kitame mieste gyvenantis pusbrolis, "jau senas, ligotas žmogus, kur čia privažinės... O parsivežti į savo namus - bijo, kas norės su tokiu žmogumi gyventi?".

Bet būna, kartais Margarita gražiai padėkoja už maistą. Ji ne vieną kartą buvo gydyta psichiatrijos ligoninėje.

Kai nusprendžiame Margaritą aplankyti, kaimynė iš karto įspėja: vieni nė nebandykite, neįsileis. Eisime kartu su ja.

Išėję į gatvę, matome, kaip vienmarškinė Margarita savo kieme pagaliu daužo sniegą. Pamačiusi mus, meta pagalį, vikriai sprunka į namą ir užsisklendžia iš vidaus. Prisiglaudusi prie durų, kaimynė kalbina įsileisti. Veltui, už durų - nė menkiausio garso.

Kita gatvėje sutikta kaimynė pasakoja anksčiau pro langus matydavusi, kaip, vaikščiodama po namus, Margarita tamsoje braižo ir mėto degančius degtukus. Dabar šeimininkę paslėpė aklinai užšalę langai.

"Ji mėgsta naktimis vaikščioti, neseniai kaime nuplėšė skelbimus", - sako moteris.

Seniūnijos pagalba - ne iki galo

Meškuičių seniūne Jolanta Baškienė pripažįsta: Margarita, negali savimi pasirūpinti, o jos veiksmai, būklei pasunkėjus, - neprognozuojami. Seniūnija daugelį metų esą bandanti neįgaliai moteriai padėti, bet nepavyksta.

"Aš per septynerius metus esu pas ją patekusi tris kartus. Ateini, pabučiuoji spyną, ir dėkui. Štai šįryt atvežėme iš bendrovės elektrikus, ir ką jūs galvojate: ji mūsų neįsileido. Kaip elektra dingo? Kažkada plikom rankom nuplėšė įvadą prie namo, todėl elektra ir buvo atjungta, ten bet kas būtų nusitrenkęs eidamas," - pasakojo seniūnė.

Kita problema: Margaritai priklauso per dešimt hektarų žemės, tačiau bendrovė niekaip negali savininkei atiduoti pinigų už nuomą. Iš tų pinigų, sakė seniūnė, Margaritos vardu dabar pati sumokės mokesčius už žemę ir šiukšles. Praėjusią vasarą buvo sutvarkyta Margaritos namų aplinka, iškirsti namus gožę šabakštynai.

J. Baškienė teigimu, seniūnijos socialinės darbuotojų pastangomis neįgali moteris buvo ne kartą paguldyta į psichiatrijos ligoninę, rūpintasi apgyvendinti Aukštelkės arba Šaukėnų pensionuose.

"Buvo parengti visi reikalingi dokumentai, visos pažymos. Bet paaiškėjo, kad jos pensijos išlaikyti pensione neužtenka. Kita vertus, tokių ligonių niekas nenori, o dar reikia laukti daugybę metų eilėje... Be to, jai labai maišo turtas: žemė ir namas, - įstatymų peripetijas aiškino seniūnė. - Bet visų didžiausia problema - kaip pas ją įeiti? Mes buvome iškvietę policininkus, šie pasakė: neturim teisės laužti durų. Tik tada, kai ji padegė tvartą, kažkas spėjo už durų užkišti pagalį, buvo surišta ir greitosios išvežta į ligoninę."

Dar vienas variantas, pasak seniūnės, būtų įteisinti neįgaliosios globą ir taip spręsti jos gydymo ir priežiūros klausimus, bet niekas nesiryžta to imtis.

"Mums būtų ramybė, kad Margarita būtų pensione, gydoma ir prižiūrima, bet per tiek metų mums nepavyko nieko padaryti", - aikšino seniūnė.

Pensijos dydis neturi reikšmės

Nejaugi tikrai padėtis be išeities? Kodėl vienišas, aplinkoje nesusivokiantis žmogus, gyvenantis tamsoje ir šaltyje nebe pirmą žiemą paliekamas likimo valiai, kol atsitiks kažkas nepataisomo? Ir ar tiesa, kad gyvenimas pensione yra nepasiekiamas?

Janinos Baranauskaitės, Aukštelkės socialinės globos namų direktorės, nuomone, problema galėtų būti išspręsta, jeigu seniūnija iš esmės imtųsi iniciatyvos.

Gyvendamas pensione, globotinis moka 80 procentų pensijos už išlaikymą, likusią dalį dengia savivaldybė. Šiuo atveju pensijos dydis, teigė vadovė, neturi reikšmės. Į žmogaus turtą pensionas nepretenduoja.

"Kiekvienoje seniūnijoje yra socialiniai darbuotojai, kurie, ieškodami įvairių būdų, privalo spręsti tokias problemas. Bet kokiu atveju nenormalu taip laikyti žmogų, juk žiema, šalta. Reikalinga praverti visų institucijų duris, visur pasibelsti, gauti visą informaciją ir skubiai suteikti žmogui pagalbą", - "Šiaulių kraštui" aiškino direktorė.

Problema gali būti išspręsta

Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės vadovas Eugenijus MIKALIŪNAS:

- Lietuvoje nustatyta tvarka jau funkcionuoja 15 metų.

Psichiatrijos ligoninės funkcija yra atvežtų pacientų gydymas. Išrašytus iš ligoninės ligonius prižiūri, seka, jų būklę stebi Psichikos sveikatos centrai. Sutartį su Psichikos sveikatos centru sudaro ligonio šeimos gydytojas, kuris gauna pinigus už ambulatorinę žmonių priežiūrą ir gydymą.

Šeimos nariai, o jeigu artimųjų nėra - šeimos gydytojas, seniūnė, seniūnija, socialiniai darbuotojai, policija, net ir vietos gyventojai, pastebėję, kad ligonio būklė paūmėjo ir kad ji tampa pavojinga aplinkiniams ir sau, privalo raštu kreiptis į Psichikos centrą su prašymu tokį žmogų gydyti arba izoliuoti. Centro darbuotojai ištirs situaciją ir nuspręs, kokia pagalba ligoniui reikalinga.

Kartais sunkus psichikos ligonis nieko neįsileidžia. Bet išeitis ir čia yra: Psichikos sveikatos centras gali kreiptis į prokurorą su prašymu leisti policijai išlaužti duris ir įeiti į vidų.

Jeigu pasitvirtina, kad ligonis kelia pavojų, jis iš karto, be asmens sutikimo, prievartos būdu guldomas į Psichiatrijos ligoninę. Esant reikalui, ligoninė per dvi paras gauna teismo leidimą gydyti pacientą. Toks ligonis gydomas priverstinai pagal teismo nutartį.

Tam, kad žmogus patektų į pensioną, reikalingas paties asmens sutikimas. Jeigu jis negali suvokti savo būklės, kažkas turi kreiptis į teismą, kad šis žmogus būtų pripažintas neveiksniu ir būtų paskirtas globėjas. Iniciatyvos gali imtis pirmos eilės giminaičiai, o jeigu tokių nėra, - prokuroras. Prokurorui prašymą gali rašyti socialinių tarnybų darbuotojai.

Jeigu niekas iš artimųjų ar svetimų žmonių nenori prisiimti globos, tokiu atveju globėju skiriamas pensionas. Teisiškai tai vadinama institucine globa.

Tokia praktika yra visoje Lietuvoje: žmonės gydomi, jie pasveiksta arba surandama institucija, kuri tokį žmogų globos. Žmogus neturi būti paliekamas likimo valiai.

Bet kokiu atveju iniciatyva turi kilti iš vietos valdžios. Jeigu vietos valdžia tik pašneka ir sako, kad kas nors turi kažką daryti, o jie nieko negali, tada niekas ir nevyksta.